Ieva Gudmonaitė. Verti filmo yra ne tik žvaigždžių gyvenimai
Bandau atkurti filmo pradžioje ištartus žodžius: "Kiekviena istorija, kuri dar nėra papasakota iki galo, yra tarsi visiška sumaištis, netgi pavojingas buvimui laukas - chaosas, prapultis". Manau, kad tai yra tikra tiesa, nes bet kuri istorija, į kurią esi įtrauktas, gali lemti tavo sąmonės būseną, o gerai papasakota istorija ją gali visiškai pakeisti. Todėl būti įtrauktam tame taške, kai istorija dar tik įpusėja - tai yra būti "nei šen, nei ten": nei pilnai susijungti su istorijos pasakotoju (nes dar nežinai istorijos esmės, jos perteikiamos žinios), nei būti realybėje, kurioje ta istorija užgimė.
Įdomu, jog istorijos, papasakotos apie režisierės Sarah Polley motiną, yra tikros. Apie moterį, kurios jau nebėra, pasakoja žmonės, su kuriais ji gyveno, visi artimiausieji. Tos skirtingai pasakojamos istorijos yra tarsi filmo, kurį būtų galima sukurti apie ją, eskizas.
Tuo pačiu jos – ir baigtinis variantas - tikros istorijos, neperkuriamos "meninėmis priemonėmis", tai yra, gyvenimo medžiagos nepaverčiant meno kūriniu, kai ta medžiaga pati savaime juo yra.
Tai įdomus režisieriaus sprendimas, nors nė patys pasakojantieji teigią negalį suprasti, "kokia viso to prasmė", kam tai galėtų būti įdomu. Atskleidžiama paprasto žmogaus biografija tarsi iškelia idėją, kad lygiavertiškai kiekvieno žmogaus gyvenimas yra svarbus, galbūt net ne ką mažiau svarbesnis nei "žvaigždžių" gyvenimai.
Apie kiekvieną žmogų būtų galima sukurti filmą. Ir bet kokie, bet kokių žmonių pasakojimai apie bet ką - taipogi gali būti medžiaga filmui ar kokiam nors kitam kūriniui, nes pasakojant žmogus pasako tik tai, kas svarbiausia, kas išraiškingiausia, apvalant pasakojimą nuo buities.
Pasakojantys šeimos nariai, žinoma, sako tik geriausius, idealiausius atsiminimus apie moterį, nes ir patys gali vertinti viską tik per nuotolį - kai ji mirusi, kartu mirusi ir ta tikroji "buitis", nors kaip išaiškėja - įdomioji, entuziastingoji, nenustygstanti vietoje, atliekanti visas savo pareigas šeimoje, karšta moteris buvo tikrai ypatinga ir į kitų gyvenimus įnešusi nemažai sumaišties. Nepaisant to, kad žmonės tą sumaištį patyrė, to, kaip sumaišties, visai neakcentuoja, ją gožia meilė prarastam žmogui.
Kaip pasijaustumėte sužinoję, kad tėvas, su kuriuo užaugote, yra ne jūsų tėvas? Kad esate "netyčiomis" atsiradę per visai kitą žmogų? O tas žmogus (tikrasis mergaitės tėvas), pasakodamas istoriją, tiesiog užsimena, "taip, berods mylėjomės".
Gal jaustumėtės įžeisti, sumišę, apgauti? Kaip jautėsi dukra, neaišku, tačiau šis faktas filme pateikiamas kaip "linksmas", o ir pati mergina, atrodo, viską priima paprastai, tarsi tame nebūtų nieko
negatyvaus.
Kaip ir Saros motiną nupiešia jos artimieji - ji buvusi pozityvumo šaltinis, visus užkrečianti savo ypatinga meile gyvenimui. Tačiau, deja, iš gyvenimo "patraukta" - mirusi, ir dabar atpasakojama, perpasakojama, iš naujo sukuriama daugybės žmonių sąmonėje.
Airida Mergiūnaitė. Režisierės odė mamai
„Kai esi istorijos viduryje, tai dar nėra istorija, tik painiava (...). Tai tampa panašu į istoriją tik tada, kai papasakoji ją sau ar kitiems“. Tokiais Margaret Atwood žodžiais pradedamas filmas, pasakojantis vienos šeimos paslaptis per vieną brangiausių žmonių – mamą, anksti išėjusią iš gyvenimo, tačiau palikusią artimuosius gyventi prisiminimais ir mįslėmis, kurios bėgant metams ėmė aiškėti.
Turbūt ne kiekvienas drįstų kurti dokumentinį filmą apie savo šeimą. Tokią, kurios gyvenimo peripetijos primena gerai sugalvotą scenarijų vaidybinei dramai ar detektyvui, sunkiai įtikinantį, kad visa tai gyvenimiška tiesa; tokią, kurios atskleistos paslaptys gali sukelti jos nariams abejones dėl tapatybės ar prisiminimų tikrumo.
Režisierė Sara Polley – jauniausia šios šeimos narė, panorusi išsiaiškinti istoriją, prasidėjusią dar iki jos gimimo. Pagrindiniai aktoriai, pasakojantys savo prisiminimus: tėvas, broliai ir seserys, artimi draugai, ir... kitas tėvas. Tokia tiesa atsiskleidžia, kai į daug metų sklandžiusius gandus apie mamos romaną su kitu vyru nutariama pažvelgti rimčiau, prakalbinant ilgus metus tylėjusius žmones. Ir jiems prabilus susikuria kitoks portretas artimiausio žmogaus, kurio nespėjai iki galo pažinti.
Šis filmas primena savotišką autorės odę mamai: paslaptingai, lyg renkamai dėlionei, kurios detales nešioja kiekvienas iš ją pažinojusių. Kaip sako pati Sara, „žmonėms atrodo, kad jų prisiminimai yra absoliuti tiesa, nes ji suformuoja juos ir tampa gyvenimo istorijos dalimi“. Akivaizdus to įrodymas: kai viena duktė motiną apibūdina kaip itin atvirą, gyvenimiškais džiaugsmais ir rūpesčiais besidalindavusią moterį, o artimiausia buvusi jos draugė tos pačios moters portretą piešia kaip uždaros, daug dalykų paslaptyje mėgusios laikyti asmenybės.
Prieš kameras prabilę artimieji dažnai patys nustemba, nudžiunga ar nuščiūva dėl prisiminimų, kurie atrodo pasiekę kryžkelę, ir grįžti į teisingą kelią jau neturintys nuorodų. Jas būtų galėjusi sukurti tik mama.
Nuo daugumos dokumentinių filmų šis skiriasi tuo, kad yra pateikti ne vien faktai ir prisiminimai, kuriantys sausą ir vieną tiesą turinčią istoriją. Pradedama nuo užkulisių: kaip kalbėsiantieji ruošiasi filmavimui, nerimą ir nejaukumą slėpdami po juokų kauke; kaip Sara garso įrašų studijoje duoda nurodymus tėčiui, įrašinėjančiam užkadrinį pasakotojo balsą.
Tęsiama artimųjų pasakojimais, ir galiausiai – pagrindžiama senais, vaikystę ir mamą fiksuojančiais vaizdais iš šeimos kartotekos. Filmas vizualiai susluoksniuotas, lengvai identifikuojamas ir pagrįstas pasakojama istorija, nepriklausomai nuo to, kad skirtingi pasakotojai sukuria ir nesutapimus.
Ši istorija neįpareigoja, nespendžia jokių sąžinės ir moralės spąstų. Tik vietomis graudina ir išspaudžia ašarą. Viskas, ką gali žiūrovas – išgirsti nepažįstamos kanadiečių šeimos gyvenimo prisiminimus, mėgautis iš septintojo dešimtmečio užsilikusiais namų vaizdais, bandyti apčiuopti tiesos ir prisiminimų sąsajas ir konstatuoti, kad galbūt mūsų pačių šeimose kuriamos istorijos yra lygiai taip pat vertos dėmesio ir atminimo.
Mėgstantieji dokumentiką atras šioje juostoje kažką naujo ir įkvepiančio, pamėgs tie, kuriems šis žanras iki šiol atrodė nuobodus. O jei nepakliūsit nei į vieną šių kategorijų – gal bent šiltai prisiminsite ir vėl įvertinsite savo motinos portretą, kuriantį vieną pagrindinių vaidmenų daugelio iš mūsų gyvenime.
Filmo anonsas:
