Filmas pasakoja trijų senyvo amžiaus žmonių istorijas iš skirtingų Europos regionų: Katalonijos, Lietuvos ir Abchazijos. Visi trys matė ir patyrė, ką reiškia karas, atimantis iš tavęs viską, ką iki šiol turėjai. Prėjusio amžiaus žaizdos iki šiol negyja, o jas dar labiau apsunkina buitis.

Gyvenimas nuošaliose vietovėse, visiškas atsiskyrimas nuo modernaus pasaulio – visa tai jų noru. Juk čia jie užaugo, kūrė šeimas ir čia nori likti iki paskutinės dienos. Pastarosios slenka tuo pačiu ritmu – kas augina vištas ir ožkas, kas krosnyje kepa duoną ar dirba žemę iš paskutiniųjų likusių jėgų. Atviri pokalbiai ne tik padeda suprasti, kaip karas paveikia žmogų, bet pasakoja ir apie svajones, kurioms nelemta išsipildyti, bei apie nenutrūkstantį ryšį su gamta.

- Istoriškumas, bendra žmogiška dimensija ir universalumas. Kaip sugebėjote laviruoti tarp šitų trijų dalykų? Kokiu būdu jums pasisekė tai padaryti?

- XX a. atrodo viskas ėjo iš blogo į dar blogesnį. Abchazija pasirodė ta vieta, kurioje vyrauja absoliuti tuštuma. Apie praeito amžiaus istoriją mes visi mokėmės, o apie tokią, kuri dabar vyksta, labai mažai žinome. Visose tose vietose yra ištuštėjimas, ne tik fizinės, bet ir vidinės erdvės - ištuštėjęs žmonių vidinis pasaulis. Kalbant apie Lietuvą, nuolatinis skirtingų jėgų puolimas iš visų pusių negalėjo nepaveikti žmonių identiteto. Abchazijoje taip pat daug pasikeitimų. Atrodo, kad pasaulis nieko iš to nepasimoko ir viskas tik blogėja.

Kai prieš keturis metus sugalvojau kurti šį filmą, mane visuomet lydėjo keista nuojauta dėl savo Rusijos. Giliai viduje žinojau, kad mano šalis, iš kurios aš išvažiavau, grįš atgal į Stalino laikus. Bet visada yra žmonių, kurie daro tuos paprastus darbus - kepa duoną, rūpinasi avimis ir galbūt būtent tų žmonių dėka mes išgyvename. Jie nebėga ieškoti geresnio gyvenimo. Kai aš rašiau scenarijų, galvojau apie Bruegelio paveikslą „Krentantis Ikaras“. Būtent jame žmonės atlieka savo darbus ir nemato, kas darosi su Ikaru.

- Ar saugiai jautėtės Abchazijoje? Juk ten tvyro nuolatinis nerimas dėl saugumo ir valdžios sprendimų.

- Daug kartų ten teko važiuoti. Visi galvoja, kad visa šalis taip atrodo. Bet yra didesnių miestų, egzistuoja turizmas. O būtent šis kaimas yra ištuštėjęs. Buvo saugu, tik vieną kartą netikėtai buvau areštuota. Viena filmavau gruzinų laidotuves ir kažkas pagalvojo, kad esu gruzinų šnipė.

- Kaip radote būtent šias tris asmenybes?

- Visuose trijuose variantuose pažįstami parodydavo ar nuotrauką atveždavo. Atsitiktinai. Man visada buvo įdomu, kaip žmonės gali gyventi vieni visame kaime. Niekada to nesuvokiau. Juk žmogui reikia kito kompanijos. Bet dabar suprantu. Pavyzdžiui, močiutė Agota gyvena 1,5 km nuo kaimo, o tokiame amžiuje sunku įveikti šį atstumą, ypač žiemą.

- Griežtai laikėtės scenarijaus ar leisdavote herojams improvizuoti?

- Aišku improvizacijos buvo daug. Net kartu filmavęs ispanas po 2 dienų darbo pasakė „iki“. Jis negalvojo, kad mes „žaisime“ savaitę. Atvažiavus į Abchaziją, pagrindinis herojus labai sirgo, mes ne tiek filmavome, kiek rūpinomės jo sveikata. O jam buvoiš tiesų taip prastai, kad skambinome dukteriai, jog jį paimtų. Tačiau vyriškis atsisakė kur nors važiuoti, kol kas nors nepasirūpins jo ožkomis. Tad mes taip ir padarėme.

- Kokiu būdu tikėjotės gauti atsakymus į savo klausimus?

- Lietuvių herojė atsakinėdavo kaip buvo pasiruošta. Ji buvo atvira viskam. Joje man labiausiai patiko, tai, kad ji nebuvo prieš nieką nusistačiusi, priėmė tiek rusus, tiek vokiečius.

Iš katalono norėjome išgirsti apie F.Franko laikus – kaip tuomet atjungė vandenį, bet jis atsisakė apie tai kalbėti. Rašyti scenarijų dokumentiniam filmui pavojinga. Dabar rašau scenarijų ir bijau, kad tas žmogus mirs, iki kol darbas bus patvirtintas.

- Kokia dalis filmuotos medžiagos yra panaudota filme?

- Trečdalis.

- Ar poezija filme buvo numatyta iš anksto?

- Aš norėjau daugiau, bet olandų prodiuseris pasakė, kad tai būtų per daug sentimentalu. Olandijoje dažnai man sako: „tu čia su tuo savo rusišku sentimentalumu...“.

- Kokie pagrindiniai ir esminiai jūsų filmo kadrai?

- Mums patinka stambus planas.

Paklausta, kelintame festivalyje dalyvauja, režisierė Maša Novikova su šypsena bandė prisiminti visus, skaičiuodama juos ant pirštų. Suskaičiavo 10, nelabai tikėdama, kad visus prisiminė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją