L.Žigelytė. Nesusipratimų patyrinėjimai
„Kino pavasario“ žiūrovai plūsta į Kim Ki-Duko „Pietą“, tačiau verta praplėsti akiratį ir nepamiršti kitų mažiau Lietuvoje žinomų Pietų Korėjos kino režisierių darbų. Hongo Sang-soo filmas „Kitoje šalyje“, kuris pernai Kanuose kovojo dėl „Auksinės palmės šakelės“, tam puiki proga.
Ši juosta greičiausiai nepakeis jūsų gyvenimo, tačiau su sąmojingo humoro žiupsneliu primins mažus nesusipratimus, kurie įvyksta nepažįstamoje aplinkoje susitikus nepažįstamiems žmonėmis. Žiūrėdami filmą prisiminsite tuos nesaugumus, kurie kyla pamėginus užmegzti kontaktą su svetimais žmonėmis, ir šių kontaktų atnešamus netikėtumus.
Veiksmas vyksta pustuščiame Pietų Korėjos pajūrio kurortiniame miestelyje. Čia gražiausia atrakcija – mažas švyturys, apie kurį, regis, težino jauna vieno viešbutuko darbuotoja. Ji rekomenduoja apžiūrėti švyturį miestelyje apsilankančiai prancūzei. Tiksliau – trims prancūzėms. Jas visas vaidina legendinė prancūzų aktorė Isabelle Huppert, Lietuvos žiūrovams turbūt geriausiai pažįstama iš Michaelio Haneke šedevrų „Pianistė“ ir „Meilė“. Tokio kalibro aktorei trijų jos įkūnijamų prancūzių (bohemiškos kino režisierės, režisieriaus meilužės ir meilužę radusio vyro pamestos žmonos) pasauliai yra tarsi nesudėtingi džiazo etiudai. Sielos jie nesukrečia iki gelmių, bet maloniai pakutena ir palieka lengvumo pojūtį.
Hongo Sang-soo filmas – tai trys eskizai, kurie žavi I. Huppert chameleoniškumu ir dėl nepriekaištingos vaidybos atsiskleidžiančiu jos įkūnijamų trijų moterų panašumais. Netikėtai didžiausiu šių moterų prasiblaškymu (taip pat ir seksualiniu arba bent jau seksualizuotu) tampa be galo laužyta anglų kalba su jomis čiauškantis jaunas gelbėtojas (Yu Junsangas).
Visos trys skirtingų likimų prancūzės atokiame peizaže jaučiasi kiek neadekvačiai. Šią jų savijautą paryškina kamera, Hongo Sang-soo filmuose vis primenanti, kad stebime sufabrikuotą, optinę tikrovę. „Kitoje šalyje“ kamera laiks nuo laiko vis staiga pritraukia vaizdus, taip įsiurbdama labai tikroviškai idiliškame gamtovaizdyje vaidinančius aktorius į kino fikciją. Šiuo, kiek brechtišku kinematografiniu gestu, sutirštinamas įspūdis, kad žiūrime surežisuotą vaizdą. Iš mūsų nereikalaujama įsijausti į rodomų personažų jausmus. Pastarieji, kaip ir visa, ką regime, tiesiog atiduodami žvilgsnio analizei, nes režisierius iš žiūrovo laukia ne empatijos, o akylo stebėjimo. Todėl I. Huppert triskart tampant nauju personažu tame pačiame kurortiniame miestelyje, kur ji susiduria su tais pačiais tą patį dialogą kartojančiais žmonėmis, žiūrovui siūloma stebėti filmą kaip režisieriui. Ilgainiui imame lyginti dialogus skirtinguose eskizuose, mizanscenų choreografiją, personažų dinamiką.
Filmą „Kitoje šalyje“ galima būtų vadinti tokio kino giminaičiu, kuris užkabina, nes įdėmiu, ramiu, laiku komiškumą pagaunančiu žvilgsniu fiksuoja pačią banaliausią kasdienybę. Juk kas gali būti banaliau nei apytuštis kurortinis miestukas tobulame peizaže? Maždaug tokiais žodžiais filmo pirmuose kadruose į savo motiną kreipiasi tame pačiame miestuke, į kurį atkeliauja ir visi I. Huppert personažai, atsidūrusi kino meną studijuojanti mergina. Iš nuobodulio ji ima rašyti scenarijų filmui, kuriuo „Kitoje šalyje“ ir tampa. Gimsta kinas kine. Jis įkvepia pamėginti į pačią elementariausią kasdienybę pažvelgti kinematografiškai. Ir taip praskaidrinti nuobodulį.
I.Motiejūnaitė. Kada esame savimi?
Ar kartais neatrodo, kad žmogus, su kuriuo kalbėjote vakar, šiandien atrodo visiškai kita asmenybė? Jei taip, tuomet kada jis dėvėjo kaukę? Kaip elgiamės priimdami skirtingus sprendimus? Ši problema atskleidžiama Hongo Sang-soo humoristinėje dramoje „Kitoje šalyje“.
Istorija žiūrovą nukelia į atokų Pietų Korėjos pajūrio kurortą. Sėkmingą prancūzų kino režisierę Aną čia pasisvečiuoti pakviečia jos kolega Džongas. Nors Džongo žmona nėščia, vyras į tai nekreipia dėmesio ir mėgina intymiau pabendrauti su Ana. Į šią istoriją įsipina antroji Ana, seniai ištekėjusi moteris, kuri į Pietų Korėją atvyksta pasilinksminti su meilužiu.
Trečioji Ana yra dėl korejietės vyro palikta, du suaugusius vaikus turinti moteris. Jausdamasi vieniša, ji į Pietų Korėją atvyksta aplankyti senos draugės. Visos trys Anos sutinka tuos pačius žmones, tačiau kiekvieną kartą elgiasi vis kitaip.
Filmą „Kitoje šalyje“ galima apibūdinti kaip šmaikštų ir ironišką gyvenimo veidrodį. Paprastos kasdienės scenos pagardinamos humoro prieskoniu, su kuriuo dažnai susiduriame realiame gyvenime. Kai kurios filmo scenos iš pradžių netgi kvepia absurdu, bet čia pat priverčia pakeisti nuomonę.
Nėščia korejietė svetingai priima į jos namus užsukusią viešnią iš Prancūzijos, tačiau kone kiekvieną akimirką jai pavydi vyro dėmesio. Nors moteris to neparodo, ji imasi kitų gudrybių, taip stengdamasi neleisti Džongui pernelyg priartėti prie svetimos moters. Savo ruožtu Džongas ragina Aną nekreipti dėmesio į savo žmonos elgesį ir stengiasi kiek įmanoma daugiau pasimėgauti Anos vizitu. Tokiomis scenomis režisierius puikiai parodo bręstantį, tačiau visada malonia gaida užsibaigiantį dirbtinį konfliktą, kurį neretai sukeliame kasdienėse situacijose.
Bene daugiausia juoko sukelia skirtingi Anos susitikimai su jaunu pajūrio gelbėtoju. Nors daugelis Anos ir gelbėtojo dialogų yra be galo absurdiški, kartu jie labai gyvenimiški, puikiai atskleidžiantys, kaip žmonės mėgina užmegzti artimesnį kontaktą su nepažįstamaisiais.
Ne ką mažiau juokingas ir Anos meilužio elgesys. Norėdamas išvengti apkalbų, viešumoje vyras vaidina, kad nepažįsta Anos ir stengiasi išlikti nepastebėtas. Tačiau pėdas pajūryje mėtantis vyriškis lyg niekur nieko iškelia pavydo sceną kavinėje. Su aktore prieš tai susitikęs vyras priekaištauja Anai dėl per ilgai užsitęsusio pokalbio su gelbėtoju. Toks meilužio elgesys piktina Aną, tačiau moterį kamuoja prieštaringi jausmai ir nežinojimas, kaip elgtis. Tai puikiai iliustruoja scena, kai Ana bučiuojasi su meilužiu ir skelia jam kelis antausius.
Bene svarbiausias filmo motyvas yra Anos ieškomas švyturys. Jo paieškas galima interpetuoti kaip asmenybės nestabilumą, bandant atrasti save ir teisinga kryptimi vedančius sprendimus. Ne ką mažiau svarbus yra kryžkelės motyvas.
Kaskart ieškodama švyturio Ana sustoja viduryje kelio ir mąsto, į kurią pusę pasukti. Kuris posūkis yra teisingesnis: į kairę ar į dešinę? Ar atsitiktinis romanas yra blogis? O galbūt blogai yra jo atsisakyti? Tam tikrą prasmę galima įžvelgti ir Anos mėginime atkartoti laukinių ožkų balsus.
Moteris stengiasi išsivaduoti iš jos instinktus varžančių moralinių kliūčių. Įvairiai interpretuoti galima ir budistų vienuolio elgesį. Tam tikrais momentais jo mintys gali pasirodyti visai nevienuoliškos. Tai taip pat galima suprasti kaip asmenybės daugialypiškumo problemą.
„Kitoje šalyje“ turėtų patikti ne tik melodramų gerbėjams. Ši juosta — daugiau, nei paprasta, humoru perpinta meilės istorija. Tai kartu ir ironiškai realistiškas pasakojimas apie žmogaus elgesį priimant skirtingus sprendimus, mėginimą slėptis po kauke, taikymąsi prie kitų žmonių, savo norų suvaržymą ir realizavimą. Ne vienas filmo žiūrovas turėtų atpažinti save vienoje ar kitoje situacijoje.
Filmo anonsas:
