M. Tiesel herojė juostoje „Meilė“ - pagyvenusi austrė Tereza, atostogų Kenijoje metu perka jaunų juodaodžių paplūdimio berniukų seksualines paslaugas ir meilę. Įdomu tai, jog juosta neturėjo konkretaus scenarijaus ir aktorei teko pačiai improvizuoti su dialogais. O meilę už pinigus pardavinėjantys jauni vyrukai iš tiesų buvo paplūdimio berniukai „pagal iškvietimą“.

„Ulrichas norėjo pavaizduoti žmones tokius, kokie jie yra realybėje. Jis niekada nesakė būti tokiu ar kitokiu. Tiesiog turėjai būti savimi. Mano pasiruošimas buvo jokio pasiruošimo. Aš, kaip ir mano herojė, pirmą kartą atvykau į Afriką ir mėgautis patirtimi su paplūdimio berniukais“, - DELFI pasakojo „Kino pavasaryje“ viešinti M. Tiesel.

- Su filmu "Rojus: Meilė" aplankėte daug filmų festivalių. Kokį įspūdį jums paliko „Kino pavasaris“?

- Lietuvoje esu pirmą kartą. Man labai gaila, kad Austrijoje gyvenantys žmonės paprastai savo kelionių maršrutą planuoja į Pietus – Prancūziją, Slovakiją, Kroatiją. Bet retai kada keliaujame į Šiaurę. Kai atvykau į Vilnių, supratau, kad privalau čia grįžti dar kartą ir artimiau pažinti jūsų kraštą. Rytinėse šalyse žmonės supranta humorą ir juokiasi dažniau, nei, pavyzdžiui vokiečiai ar belgai. Jie politiškai korektiškesni, tačiau kai reikia, nebijo ir nusispjauti į politinį korektiškumą.

- Kai priėmėte režisieriaus U. Seidlio kvietimą vaidinti filmo „Rojus“ trilogijoje, ar tikėjotės, kad ji susilauks tokios tarptautinės sėkmės ir pripažinimo?

- Ne, tikrai nesitikėjau, kad jis bus toks sėkmingas. Tačiau jei Ulrichas Seidlis kviečia suvaidinti pagrindinį vaidmenį savo filme, niekas negali atsisakyti. Todėl aš neturėjau galimybės svarstyti: taip ar ne. Tiesiog būtų kvaila nepriimti tokio pasiūlymo.

- Filmas „Meilė“ neturėjo jokio scenarijaus. Viską kūrėte improvizuodama vietoje, priešais kameras. Turbūt toks vaidybos principas – labai sudėtingas?

- Jei tau patinka improvizuoti, nėra nieko sudėtingo. Daugeliui aktorių improvizuoti yra komplikuota, tačiau man tai nesukėlė jokių sunkumų. Žinoma, tokiu principu paremta filmo kūryba yra nelengva našta aktoriui. Tačiau prie to galima priprasti. O tokio kūrybinio proceso privalumas – laisvė rinktis žodžius. Galbūt scenaristas parinktų kitus žodžius atitinkamai scenai, tačiau tu gali panaudoti savo frazes. Viena vertus tai daug lengviau. Kita vertus, sudėtingiau. Tačiau bet kokiu atveju tai buvo nuotykis.

- Galbūt kuriant filmą pasitaikė ir tokių scenų, kurias vėliau teko iškirpti?

- Situacijos visada būdavo planuojamos, improvizuojama buvo tik herojų kalba. Žinoma, buvo keletas situacijų, kai, pavyzdžiui, filmuojant scenas kaime, iš kažkur atsirado neblaivi, sakinio nesurezganti moteris. Tačiau tokių atsitikimų buvo mažai.

Margarethe Tiesel

- Ar filme turistes aptarnaujantys paplūdimio vaikinai yra profesionalūs aktoriai?

- Ne, jie yra tikri paplūdimio berniukai. Prieš porą metų režisierius nuvyko į Afriką ir susipažino su jaunuoliais. Arčiau juos pažinęs jis nusprendė, kurie iš jų gali vaidinti filme bei atlikti pagrindinius vaidmenis. Ulrichas norėjo pavaizduoti žmones tokius, kokie jie yra realybėje. Jis niekada nesakė būti tokiu ar kitokiu. Tiesiog turėjai būti savimi. Aš, kaip ir mano herojė, pirmą kartą atvykau į Afriką mėgautis patirtimi su paplūdimio berniukais.

- Filme „Rojus: Meilė“ gausu drąsių scenų, kuriose turite būti apsinuoginusi ar visiškai nuoga. Nesiderėjote su režisieriumi dėl galimybės šiek tiek prisidengti?

- Ne. Režisierius buvo tokios nuomonės, kad aktorius neprivalo daryti nieko, ko nenori. Tiesiog reikėjo vaidinti ir elgtis taip, kas tavo nuomone, tiko filmo situacijoms. Todėl, galima sakyti, buvau kaip antroji filmo režisierė.

- Ar jūsų pačios nenustebino improvizuota jūsų herojės reakcija į tam tikras scenas?

- Mano ir mano herojės Terezos reakcijos būtų šiek tiek skirtingos. Tačiau kartais aš iš tiesų būdavau nustebinta Terezos drąsos. (Juokiasi.)

- Kokia jūsų nuomonė apie tokias moteris, kurios atvyksta į Afrikos šalis ieškoti nuotykių ir meilės?

- Jos tai daro visiškai kitaip, nei vyrai. Pastarieji tiesiog užmoka už seksą ir važiuoja namo. O moterys remia juodaodžius vaikinus ištisus metus. Siunčia jiems ir visai jų šeimai pinigus netgi grįžusios į savo šalį. Daugelis paplūdimio berniukų yra susituokę ir turi vaikų. Išlaikomi taip vadinamų „sugar mamas“ („cukrinės mamytės“, - angl.) jie gali suteikti geresnį gyvenimą savo vaikams ir šeimoms. Tai kaip savotiška labdaros forma. Kai lankėmės Afrikoje, teko susipažinti ne su viena „sugar mama“.

Margarethe Tiesel
Foto: Organizatorių archyvas

- Galbūt jų papasakota patirtis padėjo ruošiantis vaidmeniui?

- Ne, kaip jau sakiau, filme turėjo būti pavaizduoti mano herojės viešnagės Afrikoje išgyvenimai, ją užplūstančios emocijos. Režisieriui buvo įdomūs mano išgyvenimai bei reakcija į susiklosčiusias situacijas. Jis nenorėjo kopijuoti kitų žmonių gyvenimus. Aš suprantu, kodėl tos moterys taip elgiasi. Europietiškame pasaulyje tu privalai būti labai jauna, graži ir liekna. Tačiau yra labai daug moterų, kurios tokia išvaizda negali pasidžiaugti. O nuvykusios į Afriką, pasijaučia trokštamos. Nes afrikiečiai mėgsta šiek tiek apkūnesnes moteris. Visos jaunos merginos nori būti lieknos, su taisyklingomis nosytėmis ir didele krūtine. O šis filmas deklaruoja, kad mes esame tokie, kokie iš tiesų esame ir turime mylėti save.

- Jūsų karjerai išvaizda kada nors turėjo lemiamą reikšmę?

- Ne. Aš didžiąją karjeros dalį dirbu teatre, todėl ten aktorių kriterijai yra šiek tiek kitokie. Kine išvaizda galbūt ir turi reikšmės, tačiau teatro scenoje tavo išskirtinumas yra tavo privalumas. Tiesa, pastaruosius metus man teko labai daug keliauti pristatant šį filmą, todėl teatre aš jau nebeturėjau laiko vaidinti. Tačiau keliauti po pasaulį man dabar yra kur kas įdomiau.

Margarethe Tiesel

- Koks vaidmuo jūsų karjeroje buvo pats reikšmingiausias?

- Jau trisdešimt metų dirbu teatre, sukūriau daugybę vaidmenų. Taip pat esu nusifilmavusi keturiolikoje filmų, taip pat serialų. Tačiau svarbiausias vaidmuo buvo Terezos, U. Seidlio filme „Rojus: Meilė“ .

- Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po šio filmo?

- Aš apkeliavau daug festivalių, pamačiau daug naujų šalių, kurių galbūt niekada nebūčiau aplankiusi. Taip pat gavau pakvietimą filmuotis Ridley Scott dramoje, tačiau kol kas nežinau, ar ten filmuosiuosi. Gyvenimas pasikeitė, bet aš tikiuosi, kad jis pasikeis dar labiau.

- Pastaruosius metus kino festivalio apdovanojimuose didelio dėmesio sulaukia centrinės Europos kino kūrėjų produkcija. Kaip manote, kas turėjo įtakos šių kraštų kinematografiniam renesansui?

Tiesą sakant, nežinau. Galbūt jie tiesiog pradėjo kurti geresnius filmus. (Juokiasi.) Tačiau aš nesu gerai pažįstama su kino verslu, todėl nelabai galiu atsakyti į šį klausimą.