Baltarusų rašytojo Vasily Bykovo romanu paremta istorija nukelia į vakarinį SSRS frontą. 1942 m. regioną okupavo Vokietija, o vietiniai partizanai pradėjo brutalų pasipriešinimą. „Jau seniai norėjau pavaizduoti šią istoriją,“ – pripažino „Kino pavasario“ seanse dalyvavęs režisierius.

Žiūrovams juostą „Rūke“ pristatė ir Sergei Loznitsą kalbino rašytojas ir filosofas Kristupas Sabolius.

„Šis debiutinis meninis jūsų filmas, petekęs į Kanų festivalio konkursinę programą, yra artimas Lietuvai įvairiomis prasmėmis – dėl siužeto, pateikimo, kinematorgrafijos,“ – kalbėjo K. Sabolius.

„Dėkoju festivaliui už galimybę parodyti šį filmą. Noriu pasinaudoti proga ir taip pat padėkoti filmo komandai,“ – padėkų negailėjo komandos narius išvardinęs S. Loznica.

Po seanso žiūrovai gausiai dėkojo režisieriui ir kartu su K.Saboliumi turėjo progą užduoti rūpimus klausimus.

K.Sabolius: Kai pirmą kartą pamačiau šią juostą, pamaniau, kad filmuota Lietuvoje, labai panaši gamta.

S.Loznica: Iš tiesų dalis juostos nufilmuota pasienyje, taigi, beveik Lietuvoje.

K.Sabolius: Kodėl ši romane aprašyta 1947 m. partizanų kontraversijos tema Jums išliko tokia svarbi?

S.Loznica: Mes mažai žinome apie tuos laikus, kalbame daug, bet nepamename. Norėjosi įtikinti žiūrovą šiuo filmu. Tai tema ne apie karą, bet apie moralę. Bykovo romano pavyzdys skaitytojams primena jų pačių situaciją, kuri liečia visus žmones, iškelia pasirinkimo problemą. Taip pat istoriškai pasakoja apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje, kai nuo vieno sprendimo priklauso visas likimas.

K.Sabolius: Kritikai jūsų filme įžvelgia politinę mintį, sovietų rėžimo kritiką. Ar manote, kad tai politinis filmas, perteikiantis Jūsų, kaip režisieriaus ir menininko, kritiką socialistiniam rėžimui?

S.Loznica: Šis filmas - tai interpretacija. Jis nėra kritikuojantis, tačiau kai žiūri filmą, jaudina ir politinė situacija.

Žiūrovas: Ar „Rūke“ rodytas Baltarusijoje ir Rusijoje?

S.Loznica: Taip, Baltarusijoje jį matė per 2000 žiurovų. Seansuose buvo pilnos salės, o žiūrovų reakcija audringa, nes tokie yra baltarusų charakteriai. Baltarusai ilgai mąstė dėl filmo rodymo, bet nusprendė teigiamai.

Berlyne buvo dvi premjeros, į kurias atėjo Baltarusijos ambasada ir Vokietijos tarnautojai. Abi pusės buvo laimingos.

Žiūrovas: Ar filmuosite filmą apie Baltarusiją?

S.Loznica: Nežinau dar. Tai įdomi teritorija. Tačiau dėl filmo visiškai neaišku.

Žiūrovas: Kiek laiko užtruko parašyti scenarijų?

S.Loznica: Scenarijų rašiau mėnesį, bet mąsčiau apie jį kelis metus.

Žiūrovas: Kaip pavyko surinkti tokią tarptautinę komandą?

S.Loznica: Ilgai dirbu kino srityje ir man pasisekė sutikti tuos žmones, su kuriais malonu dirbti. Man įdomu dirbti su asmenybėmis, kurios turi savo nuomonę, ir ji man artima. Operatorius pasako savo nuomonę, garso režisierius - savo, taip randame bendrą.

Žiūrovas: Kiek laiko užtruko nufilmuoti „Rūke“?

S.Loznica: filmavome 27 dienas, tačiau buvo labai geras pasiruošimas. Jei greitai dirbasi, reiškia – puiki komanda, kuriai aš dėkingas.

Žiūrovas: Ar ilgai laukėt rūko?

S.Loznica: Neilgai (juokiasi). Tačiau pavyzdžiui vėjas, kai filmavome nesijautė, o ekrane matosi ir prideda dramatizmo.

Žiūrovas: Filmavote su kino juosta ar skaitmeniniu formatu?

S.Loznica: Su kino juosta. Todėl reikėjo išvalyti nuo musių ir tarakonų (juokiasi).

Žiūrovas: Kodėl nesimato emocijų, herojai nešaukia, nesijuokia, kalba ramiu tonu?

S.Loznica: Pirmą kartą ekranzavome moralinę dramą. Visi personažai juto didelę psichologinę įtampą, tačiau dialogams tai nepersidavė. Emocija kadre atimtų jūsų emociją. O be to, įsivaizduokite, ką reiškia dvi dienas eiti per mišką. Kur ten pašauksi? Arba kai iš karto nušauna…

Žiūrovas: O Jūsų šeimoje buvo panašių istorijų iš motinos ar tėvo pusės?

S.Loznica: Tėvo ar mamos ne, bet senesnėje kartoje buvo.

Filmo anonsas: