Šiais metais į „Kino pavasario“ rusiškų filmų programą įtraukti šeši darbai. Vilniuje žiūrovai galės išvysti Rusijos filmus, sukurtus 2012 metais. Tai Kirilo Serebrianikovo „Neištikimybė“ („Izmena“), Pavlo Kostomarovo ir Aleksandro Rastorguevo „Aš tavęs nemyliu“ („Ja tebia ne liubliu“), Aleksejaus Fedorčenko „Dieviškos pievų marių žmonos“ („Nebesnyje ženy lugovych mari“), Vasilijaus Sigarevo „Gyventi“ („Žit“), Aleksejaus Balabanovo „Ir aš noriu“ („Ja tože chočiu“) bei Liubovės Arkus „Antonas čia, šalia“ („Anton tut riadom“).
Kaip pažymi D. Lingiavičiūtė, susidomėjimas Rusijos kinu buvo jaučiamas visada. Ji pati jau turi susidariusi 20 rusų filmų, kuriuos būtina pažiūrėti, sąrašą.
„Lietuviai kažkodėl baidosi visko, kas susiję su Rusija. Jie vis dar nenori pamiršti ankstesnių istorinių traumų bei viską, kas ateina iš Rusijos, tapatina su Vladimiru Putinu (kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų)“, - pečiais gūžčiojo „Kino pavasario“ koordinatorė.
- Santa, kaip kilo idėja į „Kino pavasarį“ įtraukti „Naujojo Rusijos kino“ programą? Galime prisiminti praeityje populiarų festivalį „Gyvasis Rusijos kinas“. Vėliau kino teatras „Skalvija“ mėgino rengtis panašius festivalius, o pernai jūs jau patys surengėte Rusijos kino savaitę. Kaip manote, kodėl geram Rusijos kinui taip nelengva rasti kelią į Lietuvos kino teatrus?
- Manau, kad paklausa Rusijos kinui visuomet egzistavo, tačiau, kad ir kaip bebūtų liūdna, viskas priklauso nuo finansų. Kino centro „Skalvija“ rengiamų Naujojo Rusijos kino dienų programa kasmet būdavo labai stipri. Netrūkdavo žiūrovų, kurie jau mėgo Rusijos kiną, bei jaunų žiūrovų, mėgstančių gerą kiną. Seansuose žmonių tikrai būdavo pakankamai.
Tačiau Lietuvoje norint organizuoti rimtus kultūrinius renginius, reikia turėti geležinį užsispyrimą bei kantrybę. „Skalvijos“ merginos tai turėjo, tačiau be normalaus biudžeto organizuoti rimtą renginį yra neįmanoma. Juk kainuoja viskas: ir filmo nuoma, ir transportavimas, ir svečiai, ir vertimai. Tai galioja ne tik rusiškų filmų dienoms ar savaitėms. Tai galioja visoms kultūroms sritims.
Tai, kad Lietuvai kultūra rūpi mažiausiai, parodė ir naujai išrinkto Seimo požiūris į Kultūros
ministeriją: visos partijos šio portfelio bandė nusikratyti. Galima pastebėti ir kitą tendenciją:
lietuviai kažkodėl vengia visko, kas susiję su Rusija. Jie vis dar nenori pamiršti ankstesnių istorinių traumų bei viską, kas ateina iš Rusijos, tapatina su V. Putinu (kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų).
- Pagal kokius kriterijus vyko filmų atranka? Kokie filmai jums asmeniškai paliko didžiausią įspūdį?
- Visi filmai buvo rodyti tarptautiniuose kino festivaliuose: Romos, Karlovy Varų, Venecijos, Londono. Domėjausi šiais filmais ir rusiškuose leidiniuose, ypač „Isskustvo kino“.
Mano mėgstamiausi šių metų programos filmai yra V. Sigarevo „Gyventi“,
P. Kostomarovo ir A. Rastorguevo „Aš tavęs nemyliu“ ir L. Arkus „Antonas čia, šalia“.
Taip pat iš matytų, tačiau šioje programoje nerodomų filmų labai sudomino „Delio šokis“ („Tanec Deli“, rež. Ivanas Vyrypaevas) ir dokumentinis filmas „Žiema, išeik!“ („Zima, uchodi!“, rež. Aleksejus Žiriakovas).
Turiu ir savo asmeninį naujų rusiškų filmų, kuriuos norėčiau pamatyti, sąrašą. Jame - virš dvidešimties filmų, tačiau, žinau, jog šis sąrašas plėsis.
- Kaip pavyko gauti filmus? Kino centro „Skalvija“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė per interviu DELFI ne kartą sakė, jog anksčiau labai padėdavo Rusijos kinomatografininkų sąjunga. Tačiau jai subyrėjus, prasidėjo problemos...
- Iš tikrųjų, kaip ir minėjo Sonata, iširus kinematografininkų sąjungai, Rusijos kinas tapo sunkiai pasiekiamas. Padėtis nuo to laiko nesikeičia. Drįsčiau teigti, jog pabandėme perimti estafetę iš
„Skalvijos“, nes Rusijos kinematografas tikrai turi kuo pasigirti. Nesinorėtų ignoruoti šios šalies, juk „Kino pavasaryje“ rodomi filmai iš viso pasaulio.
Visi filmai priklauso skirtingoms platinimo ar pardavimų kompanijoms, todėl už filmų nuomą bei transportavimą moka pats „Kino pavasaris“.
Rusijos kino dienos rengiamos įvairiausiose šalyse, tad kodėl šios šalies kinas neturėtų būti rodomas Lietuvoje? Viliuosi, kad žiūrovai, kurie lankėsi „Skalvijos“ organizuojamose kino dienose, pastebės ir „Naujojo Rusijos kino“ programos filmus.
- Jūs vežate filmus, kuriuos sukūrė tokie meistrai kaip K. Serebrianikovas ir A. Balabanovas, ir pabrėžiate, kad rodysite nepriklausomo Rusijos kinematografo filmus. Tačiau ką manote apie vadinamą patriotinį Rusijos kiną, gaunantį dosnų finansavimą, tačiau savo kokybe skatinantį trokšti kažko geresnio?
- Labai džiaugiuosi, kad pavyko gauti K. Serebrianikovo ir A. Balabanovo filmus. Tačiau man asmeniškai pats nuostabiausias šios programos filmas yra V. Sigarevo „Gyventi“. Manau, kad šis perspektyvus jaunas režisierius tikrai daug pasieks.
Tuo tarpu patriotinį kiną kuria kiekviena šalis. Lietuva taip pat turėjo savąjį „Tadą Blindą“, nors šis istorinis tipažas nebuvo joks didvyris. Tačiau patriotinio kino, kuriame esama propagandos, niekada rimtai nevertinau. Manau, kad išsilavinusio žiūrovo akis visuomet atskirs grūdus nuo pelų.
Dažnai tokie „patriotiniai“ filmai neperžengia savos valstybės sienų ir nepasiekia rimtų festivalių, išskyrus, galbūt, skandalingai nuskambėjusią istoriją apie Nikitos Michalkovo filmą „Saulės nualinti“, parodytą Kanuose. Tačiau šios istorijos nesinorėtų eskaluoti.
Kiekvienais metais „Kino pavasaris“ iš kai kurių ambasadų gauna pasiūlymų bendradarbiauti. Ambasados ne tik siūlosi finansuoti savo šalies kino programas, bet ir pačios siūlo filmus. Taip buvo nutikę ir su Rusijos prodiuseriais, tačiau visi jų pasiūlyti filmai buvo ideologiniai. Mūsų direktorė visuomet pabrėžia, jog festivalis yra nepriklausomas, todėl, aišku, siūlomų filmų ir finansavimo atsisakėme.
- Į Vilnių žadėjo atvykti rusų dokumentininkai – A. Fedorčenko ir L. Arkus. Viename iš savo interviu L. Arkus sakė, kad jos tikslas buvo taip nufilmuoti filmą, jog pagrindinis herojus, sergantis autizmu, padėtų „normaliems“ žmonėms išvysti save... Ką manote apie šių kūrėjų darbus?
- Deja, Liubov Arkus nebegalės atvykti, tačiau jos filmas tikrai jaudinantis. Mane ypač sužavėjo vieno garsiausių Rusijos kino kritikų, kino tyrinėtojo Michailo Jampolskio laiškas – recenzija, parašytas L. Arkus apie jos filmą. Tokie filmai retai bekuriami. Manau, kad filmą puikiai apibūdina sakinys: „Tai istorija apie Antoną, kuris gyvena kiekviename iš mūsų, ir kaip jis kasdien mumyse turi būti sunaikinamas, kad išgyventume“. Manau, kad kiekvienas žiūrovas suvoks filmą skirtingai, nes mes visi esame skirtingi.
A.Fedorčenko tikrai kuria išskirtinį kiną, turintį unikalią stilistiką. Jo filmuose peržengiamos
dokumentikos žanro ribos. Tai kažkas tarp vaidybinio kino ir dokumentikos.
- Beje, neseniai knygų mugės proga Lietuvoje viešėję rusų kinematografininkai tvirtino, kad dokumentinis kinas, priešingai negu vaidybinis, Rusijoje gali būti pelningas. Kokia dokumentinio kino situacija Lietuvoje?
- Nelabai žinau, kokia finansinė kino padėtis Rusijoje, tačiau Lietuvoje ji tikrai liūdna. Tikrai manau, kad Lietuvos dokumentinio kino mokykla yra stipresnė už vaidybinio kino mokyklą. Turiu galvoje vaidybinius filmus, sukurtus jau nepriklausomybės metais. Nemanau, kad Lietuvoje dokumentalistai gyvena geriau negu kuriantys vaidybinį kiną. Geras dokumentinis kinas taip
pat yra menas, o iš jo Lietuvoje nepragyvensi, juk tai - ne komercinė veikla.
Labai liūdna, kad kino kūrėjai yra priversti parsidavinėti reklamos įmonėms, kad išgyventų. Tuomet nebelieka laiko kūrybai. Tai tarsi prakeiktas užburtas ratas.
- Kiekvienais metais Rusijoje sukuriama daugiau kaip 100 meninių filmų. Į šių metų „Kino pavasario“ programą įtraukti tik šeši, tarp kurių yra ir dokumentinių. Kaip prognozuojate, ar ateityje programa plėsis?
- Šiais metais apsiribojome šešiais filmais. Žinoma, norėtųsi šią tradiciją tęsti ir, galbūt, plėsti programą. Juk visuomet pirmieji žingsniai žengiami nedrąsiai. Tačiau aš pati labai džiaugiuosi, kad pavyko šią programą realizuoti, ir tikiuosi, kad ji kitais metais nedings.
