Ir visas pasaulis kitoks - kupinas ryškios šviesos, kuri pakeičia nušiurusią žalumą. Toji šviesa nutvieskia regėjimą ir sąmonę kažkuo neatpažintu ir svaiginančiu, kuris švelniai ir šventai nusėda į širdį. Kaip ta sunokusi sėkla krenta į žemę ir pavirsta nauju daigu.
Susipina džiaugsmo ir liūdesio gijos. Žiedo akyje ir žmonių veiduose. Medžiai meta pirmuosius lapus – duoklę rudeniui. Vėjas sklaisto juos lyg atverstus knygos lapus. Iš viržių žydėjimu svaigstančių bruknynų griaudėja uogautojų juokas. Jo aidas sugrįžta gervių klyksmu iš Paukščių Tako žvaigždynų. Kas pasilieka - tam smagu, kas išeina - tam liūdna.
Tik panorėk ką nors turėti jo atminimui ir jis ką nors paliks. Ore virpa rugsėjo nerimas. Nesulaikomas nei dienų, nei metų kaitos. Jis nueina per dulsvas tolumas į lengvą sidabrinę nežinią. Priimk, širdie, auksinį lapą iš balto beržo delno ir įsiklausyk, kaip beržo viršūnėje mažas varpelis skamba pavėlavusio paukštelio balsu. Ramina, o kažko neramu.
Pastebėjote? Nebėra čiurlių. Skradžiai pradingo aukštojo pilotažo virtuozai. Dar vakar lyg iš nakties skverno iškirpti skrajūnai šmėkščiojo aplink bažnyčių bokštus. Kas atsitiko? Nebėra nenumalštančio sūkurio, pilkėja ir slūgsta padangė. Kad tik neišsektų sietuvos, kuriose skandiname savo kartėlį ir skausmą! Norėjau papasakoti anūkui, kas liepė čiurliams paskutinį kartą sutūpti nakvynės gimtuosiuose lizduose.
Kas perspėjo, kad pro lizdų kiaurymes vieną naktį grybštels raganiškai nužvarbusiais pirštais klajūnė šalna. Kas pamojo su saulėtekiu išlėkti vėjų ir žvaigždžių autostradomis. Ten, kur begalinė erdvė ir neribota laisvė sparnų ir sielos skrydžiui, kur kartu iškeliauja pilkas palydas – gimtinės ilgesys…
Ruošiausi, bet nesuspėjau. Mano mažasis švyti baltais šilko marškinėliais. Veidelis kiek sutrikęs, klausiamai bėgioja akelės. Rankytėje spaudžia gražiausių astrų, kardelių puokštę, kuri pranoksta jį patį. Dieve, jau į mokyklą, pirmokėlis…Kaip tas čiurlys, tiesia sparnelius iš gimtosios pastogės į begalinę erdvę.
Neatsimenu, kada verkiau,- dabar tvenkiasi ašaros akyse, kažkoks gniutulas pampsta giliai gerklėje. Kas čia daros… Mažasis žmogutis suka liepų alėja rugsėjo saulės nušviestu takeliu. Spinduliai, prasismelkę pro vešlią lapiją, stengiasi apkabinti jo leilus petelius, kad nenužvarbtų patį pirmąjį rytą.
Šviesos srautas semia trapią figūrėlę, tolstančią saulės link. Lengvas vėjelis kedena šviesius plaukus, liepos viršūnėje smagiai klega varnėnas. Vaikas skuba tolyn, nesiklauso, ką jam sako motina gamta. Šįryt jo jaudulys ir mintys lekia ten, kur dar niekada nepatirta. Šviesa šokinėja, virpa, tarpais pasislepia, tarsi pasitikrindama, kaip reaguos mažasis keliauninkas.
Užslenka prieblanda, šešėliai tai artėja, tai vėl nutolsta. Vieni draugiškai tiesia rankas, kiti klastingai painiojasi po kojomis. Mažas žmogutis juos priima vienodai, jis dar nepažįsta – blogas ar geras, nes šešėliai beveidžiai.
Po langais palinkę galvas jurginai pro atminties miglas nostalgiškai primena labai seniai ir labai toli paliktas klases, balta kreida juodoje lentoje parašytus žodžius. Širdyje melodingai suskamba rugsėjo varpelis. Šventė – suteikianti pasitikėjimo ir tvirtybės gyvenimo vingiuose. Ne, liūdesy, tu nevertas tos nuotaikos, kai pirmokėliai įžengia į Pažinimo šventovę ir kaip paukštyčiai apspinta mokytoją, kuri nuo šiol jiems pavaduos mamą.
Už tas gėles, kurios turėjo mirti šį rytą, už tas žiedų akis, kurios užsimerks po kelių dienų, už vaikišką šilumą, kuri sklinda iš mažų širdelių, bus atlyginta tuo, kas įkvepia ir uždega kopti į stiklo kalną ir nukabinti laimės žibintą. Jo šviesa skirta tiems, kurie kiekvieną dieną pažymi gerais ir kilniais darbais. Širdyje virpa nerimas – lyg graudus atodūsis, lyg karštas alsavimas.
Vaikai suguža į gimtojo žodžio pastogę, šviesią ir šiltą, šnarančią lietuviškom pasakom, legendom, dainom… Mokytoja pakels tautinio kraičio skrynią, ištrauks margą Žemaitės skarą, ant jos pabers žiupsnelį Vaižganto deimančiukų. Pilna krūtine įkvėps žiedų aromato prisigėrusio oro klasės vadovė, o kartu su ja – ir mažosios širdelės.
Jos be galo apsidžiaugs, kai klasėje atrasti žodžiai sutaps su tais, kuriuos nuo pirmųjų žingsnių kartoja tėvai ir seneliai, didieji pasaulio išminčiai ir poetai, kai tie žodžiai susilies į harmoningą melodiją, skambančią gamtos aidu. Ar skalsi bus išminties šviesa, ar pajėgs perskrosti pasaulio tamsumas?
Mes dabar tarsi kokie pavargusio ir pasiligojusio, pasiklydusio ir užtemusio pasaulio pamestinukai, atsidūrę ant stataus skardžio ribos, linkstantys į prarają – ištroškę gyvosios šviesos. Šiuo gamtos ir žmogaus tragiško virsmo metu, atsidūrę juodojoje Galaktikos skylėje, pasinėrę į niūrią būties paslapčių gelmę, kankindamiesi dvasinių naktų pragare, meldžiame vilties ploniausios gijos, tikėjimo žvakės švieselės, kuri parodytų mums erčią iš chaotiškų aistrų ir instinktų brūzgynų, gličių prarastos prigimties klampynių, kraupių pasąmonės kliedesių.
Tyliai šnabždame maldą, į ją sudėdami džiaugsmo akimirkas ir širdies dejones, vaikystės rasų tyrumą ir purviną kasdienybės drabužį, lakštingalų naktų perlus ir pragariškus keiksmus, bet kol maldos žodžius kaskart tariame kitaip, kol nesurandame jai pastovios formos, tol mums kurčios aukštybės… Prieš akis iškyla Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Auka“. Iš pradžios juodi dūmai lyg ir aplenkia šviesiuosius, bet, pasiekę dieviškąjį paribį, grįžta atgal į tamsos buveines.
Dieve, meldžiu – išvesk mažąjį žmogutį į saulėtas išminties lankas, kur ganosi tikrojo išsilaisvinimo tikrieji pavidalai. Idant niūrią ir painią kasdienybę, pritvinkusią neteisybės ir žiaurumo, jis įveiktų. Gyvenimas kasdienybėje, kur baltas krikšto drabužis aptaškomas melo purvais ar sutepamas neapykantos krauju, kur Judo pabučiavimas toks įprastas, kaip ir pilvų kimšimas, yra kur kas didesnis žygdarbis už įveiktas aukščiausias viršukalnes ar pasiektus žemės ašigalius.
Išmintis – tai žaizdras, kuriame sudega visi pančiai, tai krištolinė versmė, kuri išplauna dvejones ir paklydimus, tai amžinųjų vertybių saulė, nuskaidrinanti juodąją mėnulio pusę, gundančią silpną žmogų nusidėti piktam. Išmintis – tai stebuklas, kuris nepasirodo savaime, jis dalinamas iš šiltų patirties rankų, iš žinių aruodų kaip duona kasdieninė, kad užtektų visam gyvenimui. Išminties niekada nebūna per daug, kaip pykčio dūmų per mažai.
Sustok, juodoji procesija. Pakelk akis į saulę? Kas įstengs keistis, puoselėti nauja, auginti ir pratęsti, tam bus prieinamos didžiosios būties paslaptys ir per jas reikšis ateities vyksmas. Tie, kurie laikys rankose dieviškąjį fakelą, skleidžiantį šviesą ir šildantį namus, išliks dideli ir kilnūs – kaip stebuklas. Jų akys žvelgs į žemės dieną ir atsivers širdys jos taurai. Kai mažas žmogutis jau bus suaugęs, jis vėl skubės į šviesos taką, kuriame išvys kitą mažą. Norės perduoti jam savo patyrimą, kad šis neklaidžiotų šuntakiais, kad…
Ir sustos suvokęs, kad viso pažinimo neįmanoma perteikti, kiekvienas privalo pats praminti klaidžius kelius ir takus. Tik kiekvienas žengia įpėdin tų, kurie prieš jį gyveno ir kūrė, kovojo su negandomis, neigė mirtį ir mirė, pratuštindamas erdvę paskesniems kelionėje į ateitį. Gyvenantis ieško savęs, ieško žinojimo, kad darbas, kurį jis dirba – jo darbas, kad kelias, kuriuo jis eina – jo kelias. Iš karto pažinsi žmogų, turintį tokį žinojimą – jame įsikūnijęs tikrumas.
Lyg saldus baltųjų naktų sapnas nutolsta vasara. Parūkavę rytai primena plačią brydę rasotoje pievoje. Į nosį dvelkteli malonus čiobrelių ir mėtų kvapas, net nesupranti – menamas ar tikras. Bus dar bulviakasis, galulaukėm plaikstysis deginamų bulvienojų dūmai. Ir krauju varvantys šermukšniai guls į rudens gėrybių aruodą. Žalioj samanoj slėps spalvingas kepures jauni grybai.
Spanguolės, pripampusios gaivios rūgštelės, raistuose raičiosis ant kupstų. Sodai svaigins nokstančių obuolių aromatu, kuris sklis per plačias apylinkes. Kaip šiltas tėvų namų dūmas. Takais takeliais skubės vaikai į mokyklas, jų klegesio bus pilna erdvė ir žemė. O iš knygų byrės raidės ir žodžiai į sidabrinį išminties dubenį – ir tai bus viena iš didžiausių palaimų gyvenime.
Nuo upės kranto vilioju šapalus. Tekšteli į srovę ant kabliuko užnertas žiogutis. Išsiskečia vandens paviršiuje – neskęsta. Palei jį kaipmat suraibuliuoja vanduo. Kyšteli plačios, juodai melsvos nugaros. Šapalai nekvaili, nepuola aklai. Nužiūri iš visų pusių ir dingsta žolėse. Kaip žuvys susišneka tarpusavyje? Veidą glosto drebulės lapai. Į akį krinta labai spalvinga skiautė ant nutolusios į upę šakos.
Mano vyzdžiuose it veidrodyje virpa auksiniai, dangiški, purpuriniai potėpiai. Kas rudenį taip spalvingai išrašo medžių lapus? Šlaite tarp skudučių supasi voro tinklas. Pakyla paskutiniam skrydžiui vidudienio saulės sušildyta musė. Įsirėžia tiesiai į pinkles, mirksniu suspurda ir bejėgiškai nurimsta. Iš ko voras verpia tokias plonytes ir tvirtas gijas?
Man pasidaro gaila savęs: klausimų šimtas, o atsakymų nežinau. Kiek mažai išmanau apie paprasčiausius dalykus, kurie supa mane! Ką tuomet galiu sakyti apie jausmus, mintis, kurie lyg burtai kiekvieno valioj, prieš kuriuos bejėgės civilizuoto pasaulio konstrukcijos. Neišmatuojamos jausmų gelmės, žodžiais neišsakomi minčių srautai.
Žinau tik viena, jog tai mano būties namai, kuriuose ieškau vietos pažinti ir tobulėti. Reikia juk suprasti, ką turiu daryti, kad išlikčiau savimi, kad gyvenimo lapas, kuriame turėtų būti įrašytas mano vardas, neliktų tuščiais, kad neišslystų iš sąmonės kraičio. Amžinybė ir Begalybė – mūsų laukiančios dieviškosios būties erdvės.