"Vyšnių sodas", trunkantis 4 valandas 30 minučių, nepriklauso jokiam Rusijos teatrui. Jis atsirado tarptautinio K.Stanislavskio fondo iniciatyva ir yra skirtas trims įspūdingoms datoms.
Tai "Vyšnių sodo" sukūrimo šimtmetis, šios pjesės premjeros Maskvos Dailės teatre šimtmetis ir šimtas metų, kai "Vyšnių sodo" autoriaus Antono Čechovo dramaturgija yra įtakingas teatro reiškinys.
E.Nekrošiaus spektaklį rugsėjo 25 dieną Lietuvos publikai pristatys naujas tarptautinis Vilniaus teatro festivalis "Sirenos".
Su režisieriumi kalbasi "Sirenų" rengėjai Elona Bajorinienė ir Kristupas Sabolius.
* * *
- Ar smagu buvo grįžti į Maskvą - studijų miestą?
- Aišku, smagu. Maskva - puikus miestas, nenuspėjamas. Juk ten praleidau savo jaunystę - labai giliai įsirėžė prisiminimai.
Šiandieninis jaunimas turės kitus miestus - kokią nors Kopenhagą arbą Londoną.
- Ar didelis skirtumas statyti spektaklį Rusijoje ir, pavyzdžiui, Italijoje, kur taip pat esate nemažai dirbęs?
- Jokios specifikos nėra. Jei žinai, kaip padaryti ir ką pasakyti, jei nesi aklas - tuomet jokio skirtumo, su kokiais aktoriais dirbti.
Sukurtas mitas, kad su vienais dirbti lengviau, su kitais sunkiau. Viskas priklauso nuo noro pasiekti bendrą rezultatą.
- Kaip vyko "Vyšnių sodo" repeticijos?
- Iš karto buvo pasakyta, kad turiu 45 repeticijų taškus. Tokia terminologija - repeticijos "taškas" gali trukti vieną arba dvi dienas.
Maždaug pusę aktorių galėjau rinktis pats, važiavau į atranką. Bet Maskvoje dirbome vėliau. Iš pradžių repetavome Vilniuje.
Reikėjo apsitrinti, apsiprasti ir aktoriams, ir man. Ruošiesi keletui dienų į priekį. Turi būti aišku ne tik tai, ką darysi rytoj, privalai turėti omenyje tris keturias dienas į priekį. Abejoti nelieka galimybės.
Pasirašius kontraktą, kuriame įsipareigoji pastatyti spektaklį, trūks plyš turi pasiekti rezultatą. Tuomet dirbi ties išsekimo riba. Nusialinti galima labai greitai, tik atsigauti užtrunka.
Tokios repeticijos - ne teatro laboratorija. Jų metu vengiama ilgesnių pokalbių arba analizės. Yra dalykų, kurie savaime suprantami ir man, ir aktoriams.
Ir visas dėmesys sutelkiamas į realizaciją. Nėra laiko burnos aušinti. Nors būtų smagu tai padaryt - aktoriai turėtų ką pasakyti.
Būna momentų, kai pasijunti silpnas. Tačiau medžiaga, su kuria dirbi, padeda savaime. Literatūra išlieka pastovi konstanta, nepaisant to, kad teatro mados, vaidybos būdas, manieros keičiasi. Tai matyti, kai pasižiūri į spektaklius, statytus prieš 5 metus.
- "Vyšnių sodas" - paskutinė A.Čechovo pjesė, kurios nebuvote statęs.
- Vodevilių nestačiau, gal pabandyti? Ką, galvojate, kad vaikštau su A.Čechovo tomeliu? Skaičiau šitą pjesę kadaise, dabar - dar kartą.
Kai žinai, kad teks statyti spektaklį, skaitymas tampa kitoks. Tai gali patvirtinti kiekvienas režisierius.
Kūrinys kelia mažiau emocijų. Labiau žiūri kompozicijos, ieškai, kaip išspręsti tą ar kitą vietą. Mėgini susidaryti bendrą vaizdą. Atsiranda ypatingas regėjimas.
- Vis dėlto pirmą kartą A.Čechovą statėte rusų kalba. Gal pjesė suskambo kitaip?
- Po premjeros kai kas priekaištavo, kad ne itin pagarbiai elgiausi su tekstu. Jiems trūko "švelnumo" ar dar kažko.
Tiesą sakant, pačiai kalbai neturėjau laiko skirti dėmesio. Tai buvo vienas iš tų savaime suprantamų dalykų, kuriuos patikėjau aktoriams.
- Ar matote "kertamus sodus" šiandien?
- Viską matau - kas vyksta ir provincijoje, ir Vilniuje. Bet bandau per daug neįsijausti, neprisiliesti. Elektra trenkia.
- Rusų kritikai rašė, kad jūsų spektaklis - ironiška Rusijos gyvenimo tipų kolekcija.
- Specialiai to nedariau. Bet ironijos spektaklyje yra. Buvo kas piktinosi, kaip E.Nekrošius gali statyti A.Čechovą, jei jis nemyli Rusijos. Noriu išlaikyti distanciją su tuo, ką darau.
Meilės čia nėra. Labai įtartinai žiūriu, kai kas nors giriasi, kad myli teatrą. Distancija suteikia daugiau papildomų atspalvių. Per arti būti negerai.
Rusijos režisieriai, kai stato A.Čechovą, mėgsta sakyti, kad stengiasi nenukrypti nuo istorinės tiesos. Bet juk tai nelaimė. Geriau pasakytų, kad prašovė pro šalį. Prisikabina prie tokios frazės - istorinė tiesa - ir ji tampa ramentu.
- Iš šalies atrodo, kad W.Shakespeare'o pjeses taip pat statėte čechoviškomis spalvomis: atrodo, kad veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje. Ar pats jaučiate tokias paraleles?
- Kai statai spektaklį, žinoma, klausi savęs, kokiais laikais viskas vyksta. W.Shakespeare'o amžius man jau per tolimas - atrodo kaip pasaka.
Turiu laikotarpį įsivaizduoti. Kai veiksmas vyksta šiandien, man irgi nepatinka. Turi būti laiko distancija - tada smagiau dirbti.
- Pastarieji jūsų spektakliai garsėja ilgumu, juose ne visiems lengva išsėdėti.
- Tuo momentu kitaip padaryti negaliu. Tiek yra fizinių ir moralinių jėgų. Nemėgstu gręžiotis atgal. Įvyko spektaklis, o po to užmiršti. Ir kodėl visi spektakliai turi būti trumpi kaip bitlų "Yesterday"?
Galų gale netgi ne visi spektakliai turi būti gražūs. Suprantu, kad reikia įtikti žiūrovui, smagu, kai jis ateina. Bet pats niekada nesistengiau padėti jam masalo.
Man pirmiausia rūpi realizuoti savo kūrybinius sumanymus. Kiekvienas žmogus turi savo braižą. Gali būti net neįskaitomas raštas, bet jis yra to žmogaus. Blogai, kai visus kaip trečiokus išmoko vienodai raityti raides.
Pažiūrėk, koks šiandien supanašėjęs Europos teatras. Spektaklį, kuris Lietuvoje atrodo "topinis", gali pamatyti kur nors Vokietijos provincijoje.
Galbūt gyvenimas privertė taip kurti? Pažemino lubas - kad visi taptų panašaus ūgio, svorio ir profilio.
- Nemėgstate mažų erdvių?
- Nemėgstu. Kol gali dirbti didelėje, dirbk. O į mažąją visada suspėsi pereiti. Gyvenimas privers. Nieko kita ten nėra, tik lengviau dirbti.
- Ką pastaraisiais metais matėte teatre, kas paliko įspūdį?
- Mačiau Piotro Fomenkos spektaklių. Puikus kūrėjas - turėtų būti rodomas geriausiose salėse ir garsiausiuose festivaliuose.
Italas Romeo Castellucci - jo nepaneigsi. Gali kritikuoti, spjaudytis, šaukti, prieštarauti tam, ką jis daro. O jis vis tiek turi tai, kas jo. Man tokie patinka.
- Kai pirmą kartą pristatėme "Sirenų" festivalį per spaudos konferenciją Vilniaus savivaldybėje, pasiskolinome jūsų spektaklyje "Trys seserys" naudotą rankinę sireną. Gal prisimenate, iš kur ją gavote?
- Suradome ją pas gaisrininkus. Iš kažkur sužinojau, kad Pylimo gatvės gaisrinės sandėlyje yra tokia rankinė sirena.
Beje, geras festivalio pavadinimas. Matyti sąsajos su graikiška teatro kilme. Galėtumėte graikiškais rašmenimis užrašyti.
Toks dantiraštis gerai atrodytų įspaustas ant išarto dirvono.
“Lietuvos rytas” – “Mūzų malūnas”, 2004 m. rugsėjo 14 d.