- Šiuolaikinis teatro menas neįmanomas be festivalių erdvės. Kaip ir šiuolaikinio žiūrovo poreikiai negali formuotis be įvairovės, kurią suteikia tik festivaliai. Lokaliai veikiantis teatras tampa savo scenos kulisų, programinio repertuaro bei nesikeičiančios publikos „kaliniu“. Toks teatras neišvengiamai ima pataikauti, kalba retrogradiškomis formomis, provincialiai didaktišku tonu arba virsta brutaliai komerciniu.
Vilniuje festivalis būtinas, nes šis miestas yra kultūros sostinė. Taip pat keista, kad Vilnius neturi savo miesto teatro. Per 14 nepriklausomybės metų čia neatsirado nė vienos naujos scenos. O buvęs Rusų dramos teatro pastatas Vilniaus gatvėje visai išnyko. Likusios scenos yra pasenusios ir fiziškai, ir moraliai. Negalime lengva širdimi kalbėti apie Lietuvoje vykstančius teatrinius procesus, nes teatrai merdi, jų repertuarai ir programos nėra įdomios. Didele dalimi žiūrovai valstybinius teatrus lanko inertiškai. Daugelis teatrų gyvena lokalų, uždarą ir provincialų gyvenimą. Tai, ką pamato vilniečiai, neatliepia šiuolaikinės Europos sostinės reginių.
„LIFE“ buvo vienintelis ambicingas ir didelis festivalis. Dabar beliko edukacinės akcijos, skirtos plėtoti profesionalų polemikai, o ne tikrai diskusijai su žiūrovu. Tik festivalis galėtų atgaivinti gyvą, žiūrovui įdomų procesą. Tad kalbėdami apie festivalį, mes kalbame apie būtinybę.
Kita vertus, festivalis turi ir kitų palankių priežasčių atsirasti. Tai Vilniaus geopolitinė padėtis – čia galėtų susitikti tiek Vakarų, tiek ir Rytų teatras. Kažkuria prasme Vilniaus renginys galėtų pakeisti Torūnės festivalį. Be to, jau minėjau, Vilniuje yra išskirtinis žiūrovas.
Galiausiai man pačiam, kaip kūrėjui, reikia festivalio. Teatras negali atsirasti tuščioje erdvėje. Jei knyga gali būti suvokta ir po 20 metų, teatrą privalu suprasti šiandien. Todėl svarbu, kokia susikuria kūrybinė terpė. Juo ji liberalesnė, juo kiekvienas menininkas tampa laisvesnis. Kaip tik liberalumą užtikrintų festivalio fenomenas.
- Šiuolaikinis teatras – koks jis?
Teatras egzistuoja tik esamuoju laiku. Jis gali tapti įvykiu tik tada, kai akumuliuoja tai, kas vyksta šiandien, kai atliepia pačius aktualiausius dalykus, yra drastiškai atviras ir socialus. Teatrą „teisia“ ne vienas žmogus, o minia, jis nusipelno grupinio vertinimo. Teatras yra tas lavonas, kuris, idant liktų šiuolaikiškas ir gyvas, privalo prikelti pats save. Ir šis procesas vyksta nuolat. Tuomet sugrąžinama teatro esmė – vienkartinio įvykio euforija. Jis tampa akimirka, kuri aktualizuoja mūsų laiką ir būtį. Šiam tikslui reikia organizuoti ne tik teatrą, bet ir publiką, be kurios jis neįmanomas. Nes tai visuomet abipusis nuotykis. O precedentą nuotykiui gali sukurti tik tokie reiškiniai, kaip festivalis.
- Koks šio festivalio modelis?
- Svarbu, kad atsirastų pats festivalis – kasmetinis reiškinys. Jo formos ir koncepcijos galėtų kisti. Besikeičiantis laikas pasiūlys naujas temas ir struktūrą. Kurdami šį festivalį, neturėjome nei laiko, nei finansinių galimybių, kad įgyvendintume, ką norime. Buvo įvairių sumanymų. Vienas jų – pristatyti po 1990 metų pradėjusių dirbti režisierių kartą. Jie vadinami naujo teatro kūrėjais. Su jais pasikeitė teatras. Šie menininkai susidūrė su naujomis realijomis, jas išpažino ir ėmė jas aptarinėti. Daugelis šios kartos režisierių susidūrė su dideliu pasipriešinimu, buvo atstumti savo šalyse, bet pripažinti užsienyje. Šita karta dabar yra daugelio festivalių centre. Tai Ostermeieris, Warlikowskis, Jarzyna, Hermanis, Hudi, Shilling. Na ir, aišku, dramaturgai: Mayenburgas, Ravenhillas, Srbljanovič ar Kane.
- Ar pats jauti paralelę su jais?
- Neišvengiamai.
- Kas jūs esate? Tranzito režisieriai?
- Šį pavadinimą davė vyresnioji karta, kuri savo laiką vadina „tikru laiku“ ir tikisi, kad kažkada ateis „kitas tikras laikas“. O dabar egzistuoja kažkoks tranzitinis laikas ir tranzitinis teatras. Bet „tranzitiniai“ režisieriai taip apie save negalvoja.
- Ką pamatysime festivalyje „Sirenos“?
- Pilno Europos teatro vaizdo festivalis neatspindės, tačiau jo programa yra labai įdomi. Užsienio programoje pamatysime aukščiausio lygio, festivaliuose graibstomus spektaklius. Ypatingo dėmesio vertas mano minėto Warlikowskio pastatymas pagal Sarah’os Kane pjesę „Apvalytieji“ (aš pats šį veikalą režisavau Stokholme – spektaklio video įrašą bus galima pamatyti festivalio klube). Nustebinti turėtų per metus 25 vietose gastroliavusi belgų trupė "Victoria". Galiausiai festivalyje pamatysime skirtingų kartų ir mokyklų autorius. Visai kitokį, bet pas mus mėgiamą teatrą atstovaus Eimunto Nekrošiaus „Vyšnių sodas“.
Ne ką prasčiau pristatome ir lietuvišką sceną. Mums pavyko sukviesti daug užsienio prodiuserių, kritikų bei kitų festivalių rengėjų, kuriuos sudomino gausi lietuviška panorama. Manau, šis renginys daugeliui Lietuvos teatro kūrėjų taps tramplinu į kitus tarptautinius festivalius. Visiems bus geriau, jei lietuviškas teatras išsiverš iš savo lokalios uždaros erdvės. Kita vertus, tikiuosi, kad ilgainiui „Sirenos“ taps ne tik mūsų miesto, bet ir bendresnių teatro procesų įvykiu. Vilniuje galima sukurti reiškinį, kuris būtų įdomus visos Europos kontekste. Tuomet uždavinys būtų ne tik pakviesti tai, kas įdomiausia. Festivalis gali tapti reiškiniu, kuris generuotų idėjas, atrastų vardus. Šiais metais teatralai iš visos Europos kai ką naujo galės pamatyti lietuviškoje programoje.
Be to, įvairių spektaklių vaizdo įrašų bus parodyta klube. Kartoju, mano akimis, „Sirenos“ visų pirma turėtų būti įvykis. Ilgainiui jis įgytų plačią programą, kurioje būtų pristatomas teatras, šokis, šalia atsirastų spektaklių vaikams programa (vaikų teatro spetaklių festivaliai yra retas atvejis; turime šaunią mintį tokį projektą įgyvendinti „Sirenų“ rėmuose). Galėtų atsirasti didesnio masto pasirodymai viešose erdvėse, veikti klubas, vykti seminarai, atvyktų menininkai, kurie dirbtų su lietuvių aktoriais. Tai tarsi didelis branduolys, apie kurį sukasi daug įvairių įvykių. Šalia didžiųjų festivalių, tokių kaip Avinjono ar Edinburgo, ilgainiui gimdavo fringe programos. Pvz., Avinjone tokioje programoje per mėnesį parodomi apie tūkstantį spetkaklių. O Edinburge fringe programa tapo pagrindine.
Vilniaus miestas yra pilnas ambicijų ir azarto. Dabar geriausias laikas tokiems festivaliams.
- Pateikti lietuvišką programą užsienio žiūrovui nėra taip paprasta.
- Mūsų teatras labai rizikuoja. Jei nebus išpirkti bilietai, gali atsitikti, kad pagrindiniu festivalio rėmėju taps OKT. Realiai lietuviška programa kainuos daugiau nei tuomet, kai ji rodoma repertuaruose. Apsiimame paruošti visų lietuviškų spektaklių vertimus, kviečiame užsienio teatralus apmokėdami jų keliones, gyvenimo išlaidas ir t. t. Tikimės, kad ateityje atsiras daugiau solidžių rėmėjų, kurie rems kultūrą ir jos plėtrą. Tačiau ir patys teatrai galėtų parodyti daugiau dėmesio – jiems tai turėtų būti aktualu. O ilgainiui festivalis galėtų lietuviškų spektaklių kūrėjams mokėti tokius pat honorarus kaip atvykusiems svečiams.
Jei viskas vyks norima linkme, „Sirenos“ imtųsi net prodiusuoti lietuviškus spektaklius. Iš dalies festivalis tai daro jau dabar, sudarydamas Lietuvos scenos eksportui į užsienį kuo palankiausias sąlygas. Bet po kiek laiko galbūt sugebėsime net finansuoti kai kuriuos pastatymus. Tada menininkai galėtų vis mažiau lįsti į valstybines įstaigas ir išvengti įvairių apribojimų.
- Kokie teatro kūrėjai paskutiniu metu tau paliko geriausią įspūdį?
- Tai dar kartą padarė vokiečių teatras – jis tikrai šiuo metu įdomiausias. Paskutiniame Avinjono festivalyje buvau nustebintas. Ypač didelį įspūdį paliko Castorfo „Kokainas“. Lietuviškas teatras galėtų daug ko pasimokyti iš vokiečių – socialumo, pilietiškumo, atvirumo, drąsos, ryškių „brechtiškų“ rampos šviesų.
Be to, teko matyti labai įdomų jauno prancūzų režisieriaus Ludovico Lagarde’o spektaklį pagal Gertrude Stein „Taip sako jauni vyrai“.
- „Sirenose“ dalyvausiantis Warlikowskis dažnai geruoju mini savo legendinius mokytojus Brooką, Lupą, Strehlerį. O kaip tu? Turi korifėjų, kuriais seki?
- Nereikia toli ieškoti – tai teatro magai: Vaitkus, Nekrošius, Castrofas. Įtaką darė daug kas, bet mokiausi aš pas Vaitkų, o paauglystėje mačiau visus Nekrošiaus spektaklius. Tačiau tas pats Vaitkus yra pasakęs, jog menininku tampi tada, kai pasidarai duobkasiu savo mokytojams. Panašiai teigė ir Miltinis – naujas dalykas teatre atsiranda tada, kai paneigi tai, kas tau pačiam buvo svarbu.
- Jei reikėtų parašyti pjesę apie tave, kokia ji būtų?
- Išeitų nemažiau painus ir kontroversiškas detektyvas nei „Oidipas karalius“. Beje, mano režisuotame spektaklyje pagal šią pjesę scenografijos žaidimų aikštelė yra identiška tai aikštelei Žirmūnuose, prie kurios gimiau ir augau.
- Gal tą pjesę statei galvodamas apie save?
- Tiesą sakant, statydami tą pjesę, galvojom apie Paksą. Štai kaip teatras kartais užbėga įvykiams už akių. Tai ir yra šiuolaikiškas teatras.
- Tolesni kūrybiniai planai.
- Mūsų teatras jau penki metai kiekvieną sezoną pradeda premjera. O šiais metais sezoną pradėsime festivaliu. Kita vertus, iki Naujųjų metų pasirodys „Dievas yra didžėjus“. Šią pjesę jau kelis kartus režisavau įvairioms akcijoms. Dabar norėčiau pastatyti didesnį spektaklį. Laukia įdomus susitikimas su rusų aktoriumi Kaliaginu, kurį pasitelkęs pagrindiniam vaidmeniui, galvoju Maskvoje statyti „Terelkino Mirtį“. Be to, mūsų teatre pasirodys Griškovetso pjesė „Miestas“. Vasarop turėtų išeiti senas sumanymas pagal Churchilio pjesę „Toli“. Visos šios pjesės bus realizuotos ne teatrinėse erdvėse. Šiemet tapome miesto teatru, todėl turime atstovauti miestui bei miestelėnų lūkesčiams. Tačiau Vilnius, kaip jau minėjau, neturi savo teatro pastato. Varšuva turi kelis tokius teatrus, o Maskva – net kelis šimtus. Bandysime rodyti spektaklius ne teatrinėse erdvėse, žiūrėsim, ar galima tokiu būdu išlikti. Toks teatras kaip mūsų egzistuoja tik stebuklo, neįtikėtinų pastangų ir darbo dėka.
