Kaip reagavo mūsų žvaigždės, patekusios į tikras Malaizijos džiungles?
– Daugeliui buvo šokas. Mes pripratę televizijoje matyt džiungles su gražiomis palmėmis, nuostabiais egzotiškais vaizdais, saulėlydžiais, paplūdimiais, kokosais, tačiau tikros džiunglės yra absoliutus pragaras: aplink vien purvas, klampus molis, kur bepasisuksi – tave bado, kandžioja, plėšia, duria, siurbia kraują…
Girdėjome, kad mūsų žvaigždes džiunglėse dažnai lankydavo ir vietiniai gyviai…
– Dėlės, varanai, gyvatės, skorpionai, džiunglių žiogai, iguanos, gigantiškos žiurkės ir rupūžės buvo nuolatiniai mūsų žvaigždžių lankytojai, kartais į stovyklą braudavosi drambliai, matėme pumos pėdsakų, retkarčiais naktį pažadindavo tigras. Džiunglėse labai nesaugu – visi būdavome būryje, draudžiama buvo vienam išeiti iš stovyklos… Tiesa, ir stovykloje buvo nesaugu, nes nuolat siurbdavosi dėlės, kandžiodavosi žiurkės. Alanui net teko priešnuodžių suleisti.
Ar ko nors iš šių gyvių bado ar rungčių metu teko ragauti mūsiškiams?
- Teko valgyti žiogus ir nepaprastai šlykštų nacionalinį Malaizijos pasididžiavimą vaisių diuraną, kuris dvokia kaip savaitę pūvantis lavonas… Vieni nuo jo vėmė, kiti alpo… Tiesa, bado metu kai kurie jį valgė arba džiunglėse ieškojo „valgomų” lapų, nuo kurių buvo bloga net keletą dienų.
Ar oro sąlygos nebuvo per sunkios mūsų žvaigždėms?
- Gana ilgai mus persekiojo Malaizijos liūtys. Tai kažkas unikalaus, ko niekur kitur nepamatys. Tai liūtys su dešimt kartų stipresniu griaustiniu ir dešimt kartų ryškesniu žaibu. Lydavo dažniausiai naktimis ir taip stipriai, kad nieko neįmanoma įžiūrėti tik baltą vandens sieną. Mūsų žvaigždės ryte pabusdavo balose… O paskui penkias dienas iš eilės buvo totalus karštis – pavėsyje ne mažiau 40 laipsnių karščio. Visi nusvilome iki žaizdų, nusilupo oda… Buvo sunku ištverti taip siaučiančią gamtą…
Ar mūsų žvaigždės nenorėjo pasprukti iš šio „žaliojo pragaro”?
- Tos mūsų žvaigždės, kurios scenoje atrodo tokios trapios, gražios, įnoringos, džiunglėse buvo labai stiprios. Aišku, buvo ir silpnų akimirkų, buvo ir priekaištų, ir sunkių užduočių, bet jos laikėsi sukandusios dantis. Pačios džiunglės privertė jas b8ti stipriomis, nes aplinka čia tarsi pati įspėja „Ei saugokis!”.
Su kuo Jums, kaip realybės šou „Robinzonai” ir „Džiunglės” vedėjui, buvo lengviau dirbti: žvaigždėmis ar paprastais žmonėmis?
- Man asmeniškai - su žvaigždėmis. Jie atviresni, emocionalesni, daugiau kalba, daugiau reiškia savo nuomonę. Pasakysiu taip: su „Robinzonais” dalyviais buvo sunku dirbti gražioje egzotiškoje saloje, o su „Džiunglių” dalyviais – dirbti lengviau, tačiau sąlygos čia kur kas sunkesnės ir ekstremalesnės. Net pats kartą kaip reikiant išsigandau nuklydęs iš stovyklos – džiunglėse jautiesi nuolat stebimas…