Tą kartą mero Artūro Zuoko rankose „įsukta“ antikvarinė sirena davė garso signalą pradėti naują etapą sostinės kultūros gyvenime.

Skamba keistai, tačiau tai tiesa – džiaugdamiesi geriausių režisierių pripažinimu užsienyje, Lietuvoje paskutiniais metais gyvenome teatro provincijos ritmu. Po to, kai žlugo prieš keletą metų rengtas LIFE festivalis, šiandienos scenos meistrai iš Europos nebeužsukdavo į Vilnių. Jau pamiršome laiką, kai miestiečiai būriais tarsi į roko koncertą verždavosi pro apsaugos užtvaras, kad ant Kalnų Parko šlaitų stebėtų Nekrošiaus „Meilę ir mirtį Veronoje“. Nuo to laiko užaugo nauja žiūrovų karta, kuri godžiai susipažintų su tuo, ką festivalio meno vadovė Elona Bajorinienė pristato kaip „provokuojantį, iššūkius metantį šiuolaikinį Europos teatrą“.

Festivalio įkvėpėjas ir idėjinis lyderis Oskaras Koršunovas drąsiai kalba apie susiklosčiusią situaciją: „šis festivalis atsiranda todėl, kad jo reikia teatrą mylinčiai ir teatro gundymams pasiduodančiai Vilniaus publikai, kuri stebi ir mėgsta Lietuvos kūrėjų darbus. Po to, kai nustota rengti „LIFE“ festivalį, Vilniuje susidarė niekuo nepateisinamas teatrinis vakuumas. Lietuva, visame pasaulyje garsėjanti režisierių vardais bei darbais, turi išpuoselėtą teatrinę dirvą ir išsilavinusį žiūrovą, tačiau šis žiūrovas jau kuris laikas neturėjo geros progos iš arčiau pažinti tarptautinės scenos meistrų. Skambiausios Europos teatro sirenos tiesiog privalėjo sugausti Vilniuje, ir tai atsitinka dabar. Tarptautinis teatro festivalis gyvybiškai reikalingas tiek miestui, tiek pačiam teatrui“.

Festivalio pavadinimas „Sirenos“ išduoda organizatorių ambicijas pasiekti „LIFE‘o efektą“. Šiandien sirenos yra visiems suprantamas perspėjimo, pavojaus, dėmesio signalas, akimirkai išmetantis iš kasdienybės ritmo. Senovės graikai taip vadino merginas, turinčias paukščio kūną, kurios žavingomis dainomis prisiviliodavo jūreivius ir iščiulpdavo jų kraują.

Ir iš tikro festivalio programa žada svečių, kuriems rūpi žiūrovų kraujas. Krzysztofas Warlikowskis, vadinamas vienu maištingiausių Lenkijos teatro atstovų, Vilniuje parodys tikrą furorą Lenkijoje sukėlusius Sarah Kane „Apvalytuosius“. Apie šį spektaklį pats režisierius yra pasakęs: „Statydamas „Apvalytuosius“, aš prievartauju auditoriją, nes leidausi, kad gyvenimas prievartautų mane. Noriu peržengti ribas, kadangi jaučiu, jog esu būtybė, kuriai negėda šitaip pasidalinti savimi“. Beje, festivalio metu veiksiančiame klube „Barbacan“ kino bare ketinama parodyti tos pačios pjesės Oskaro Koršunovo interpretaciją, kuri šiais metais buvo pastatyta Stockholme.

Belgų trupė Victoria ir jos režisierius Josse'as De Pauw gali tapti festivalio atradimu. Įvairių festivalių graibstomi eksperimentatoriai per metus gastroliavo net 25 (!) šalyse. Spektaklyje „üBUNG" šeši vaikai scenoje žiūri juodai baltą filmą, kurio veikėjai – suaugusieji, o vaikai – tarsi jų miniatiūrinės kopijos, aprengtos identiškais rūbais, kartojančios tokius pat žodžius ir judesius. Spektaklis buvo apdovanotas daugybe prizu, tarp jų ir kaip geriausias pastatymas Flandrijoje ir Nyderlanduose.

Jaunųjų Rusijos teatro reperių Ivano Vyrypajevo ir Viktoro Rižakovo projektas „Deguonis“ susilaukė įvairių vertinimų. Jis buvo vadinamas ir „cinišku bei didele dalimi reliatyvistiniu kartos manifestu“, ir „egzistencine religine praktika“. „Deguonis“ pelnė Torunės festivalio pagrindinį prizą ir Auksinę kaukę (prestižinį Rusijos teatro apdovanojimą) už novatoriškumą.

Vienas originaliausių latvių teatro režisierių Alvis Hermanis pristatys spektaklį be teksto „Ilgas gyvenimas“, pasakojantį apie senyvų žmonių likimus. „Visuomenė išties izoliavo šiuos žmones, padarydama juos antropologinio eksperimento, kuris priminė realybės šou, dalimi. Tokio šou taisyklės vis dar nenustatytos, tad neaišku, kas iš tikrųjų taps laimėtoju – tas, kuris mirs pirmas, ar tas, kuris išliks paskutinis. Mūsų pjesė suteikia unikalią galimybę tapti šio „zoologijos sodo“ liudytojais,“ – sako režisierius apie savo opusą.

Svarbu ir tai, kad festivalis padės sugrįžti. Lietuvos auditorija išvys Rusijoje E. Nekrošiaus režisuotą A. P. Čechovo „Vyšnių sodą“. Šis spektaklis 2004 m. pelnė „Auksinės kaukės“ kritikų ir žurnalistų apdovanojimą ir tapo didžiausiu Rusijos teatrinio sezono įvykiu. Tai retas, gal net istorinis įvykis, kai bendram kūrybiniam darbui susivienijo rusų scenos grandai ir genialusis Lietuvos režisierius. Visi bilietai į penkis premjerinius spektaklius Maskvoje buvo parduoti už aukščiausią kainą, norintys jį pamatyti apgulė teatro aikštę kaip senais tarybiniais laikais.

Iš viso festivalio metu bus parodyti 5 užsienio šalių ir 10 Lietuvos teatrų pastatymų. Geriausių pastarųjų metų lietuviškų spektaklių vitrina bus skiriama ne tik vietinei publikai, todėl festivalis ketina sulaukti teatro specialistų ir mėgėjų iš svetur.

Be to, „Barbacan kino bare“ bus pristatyti į „Sirenų“ programą nepatekusių spektaklių vaizdo įrašai. Peržiūrų metu patys kūrėjai komentuos savo darbus. Publikai bus suteikta galimybė reaguoti ir interaktyviai dalyvauti teatro užkulisių gyvenime.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją