Įsigali karščiai, slopios dagos. Sausros troškulys marina gyvybę. Nusekusios upės, trūkinėja vandens gyslos upeliuose. Žuvys visai sutingo, nėrė į duburius, mėgaujasi jų vėsa. Beveik nebesimaitina, meškeriotojai skundžiasi, jog meta dantis žvynuotosios. Pakrantėse pilkuoja giliai suskeldėjusio dumblo plotai, kuriuos apleido vanduo. Nei tilvikas įkiš snapą, nei dėlė įsiraus į sudiržusią plutą.
Kas gyvas, dairosi į dangų. O ten negyvai išdegusi dykynė. Kur ne kur piemenys varinėja ėriukų kaimenes. Baltas baltutėles begalinėje žydrynėje. Kaip subtiliai dera šios dvi spalvos! Jos sukuria begaliniai lengvą nuotaiką, kad net pačiam norisi pakilti į aukštybes. Kartais po ilgo ir kankinančio laukimo nykiose dausų platybėse pasirodo keistos būtybės.
Visą dieną stato kupras, stumdosi šonais, ritasi viena per kitą. Debesys į savo priedermę nepanašūs: neiškrenta nė lašelis lietaus, lyg plaikstytųsi padangėmis degančių miškų dūmai. Kol saulė nusėda, horizonto toliai vėl tarsi vėjų išpustyti tyrai. Kartais nakčia keistai pablykšta putlūs mėnulio skruostai, veidą pridengia liūdesio šydas.
Tušti mėnulio pažadai išgaruoja ligi aušros. Pabunda saulė, susišluoja rasos deimantus į savo kraitę, ir vėl svilina karštis. Alpus, slopus, nuo kurio negali pasislėpti net tamsiausiame kambaryje.
Dusulingi vakarai gaubiasi milo antklodes. Tolumose šokinėja žaibų zigzagai – paslaptingos kosminės ugnys. Galingi kirčiai skaldo kalnų uolynus, bet girda nesugauna nė menkiausio dundesio. Rodos, stichijos blaškosi taip toli, kad jų aidas nė nepasiekia žemės.
Nesusirasdamas tinkamos irštvos dausų tarpekliuose, po kojomis krinta bežadis amalas. Blykčioja akinamos šviesos kaip nesuvokiami dangaus kerai. Ore tvylo aitrus dulkių ir sieros kvapas, sausas sausutėlis, kuriame nelieka terpės rasos lašelyčiams. Uždžiūsta rasos, nebesudrėkina medžių, žolės. Dalgis pasiėmė pirmąją žolę, davė valią atolams.
O želmenys įstingo šaknyse ir nedrįsta rodytis žudančiai kaitrai. Šiluma – pusinis vasaros gėris, kuris teigiamai veikia visą gyvąjį pasaulį tik kartu su drėgme. Pievos nušienautos, ganyklos išdegusios. Tokia graži vasara, o gyvuliams badas.
Tilko nutilko giesmininkai – karščiai užčiaupė skardžiausias melodijas. Paukščiams į pamainą stojo žiogai. Jų muzika kuklesnė, netgi nuobodžiai monotoniška. Bet griežia taip aistringai ir atsidavusiai, kad jų nuoširdumu negali nepatikėti. Kuo saulės daugiau, kuo karštis smarkesnis, tuo smagiau linksminasi mažieji pievų gyventojai.
Virpa nuo karščio įkaitusios griežynių stygos – lyg įtemptos šilko gijos. Rodos, amžinybės erdvėje paslaptingai plazda įgarsintos kasdienybės akimirkos. Jos lekia, skuba ir krinta čia pat į paskutinį vasaros žydėjimą. Vien begalinis žiogų čirškimas. Dieną naktį, ištisą parą - kada jie ilsisi, kada miega? Orkestrų orkestrai.
Iš visų pasviečių sukilę į didžiąją vasaros estradą. Ciksi, čirškia, dirgsi, girgžda, kužda, ležga, plasta, šiuša, ūžia, virpa, žvangsi – susišiaušusi aistrų jūra. Sunku įsivaizduoti, kokia galybė turėtų būti tų griežikų, kad jų muzikos persipildytų žemė.
Pagiriuose ir pakrūmėse, pievose ir upių pakrantėse be perstogės lyg prisukti spragsi žiogučiai. Mažyliukai, rudi, kaip šapeliai, žali stambesni – kaip pirštas. Kiekvienas moka savo melodiją ir savaip švykščia. Pamėgink sugauti tokį smarkuolį – gyvas vargelis. Ką tik skriejęs žolių viršūnėmis, vabzdys jau skrebsi pašaknėje. Stengiesi prispausti delnu – spragt iš panosės. Po daugelio bandymų pavyksta užspeisti.
Šiurkštus spragtukas brūžina delną. Nagi, pasirodyk iš arti, linksmasis griežike. Žiogas skersakiuoja, kietais žabtais gnybia pirštą. Regis, taip gerai pažįstamas, toks kasdieniškai paprastas, o tik susidūręs akis į akį, imi suvokti, koks įstabus padaras. Netgi panašus riterį: aukšta, stati kakta, žemyn nukarę kieti žandai, stangri krūtinė, pridengta chitino šarvais, minkštą pilvelį saugo sparnų stogelis.
Ilgos ir raumeningos užpakalinės kojos, ypač šlaunys, bet kurią akimirką pasirengusios spyruokliuoti. Šokant išsiskleidžia sparnai, žiogas skrieja net keliolika metrų. Nuostabus šuolininkas, bet menkas skrajūnas.
Žiogas neturi nei gerklės su balso stygomis, nei plaučių su trachėjomis, jis ne dainininkas, bet genialus muzikantas. Užsispyrusiai ieško pakylos, bet renkasi ne standų žolyną, o leinutę smilgą. Ropščiasi į pačią viršūnę, kol nulinksta drauge. Atsidūręs ant žemės, susiranda kitą plonytį šiaudelį. Rodos, ant kiekvienos smilgos, prie kiekvienos smilgos - po muzikantą. Nei vėjelis brenda, nei pelė šmirinėja - linkčioja it nuolankios tarnaitės. Šoka smilgos žiogeliams čirpiant.
Retas zvimbalas sugeba taip garsintis, taip gražiai prisistatyti, kaip pievų žiogas. Jis neturi nei rankų, nei pirštų – kuo gi jam groti? O griežikas plėšia sparniuku per antsparnį, kurio apačioje įtaisyta membrana kelia garsą į aukštybes. Svirpia taip sodriai, kad net medinės sienos virpa. Žiogų muzika pirmapradiškai primityvi, o spraudžiasi į pagarbų kamputį sielos gelmėse kaip aukštųjų sferų skambesys. Poreikis smuikuoti šiam sutvėrimui kyla iš pačios prigimties.
Jam nereikia baigti mokslų: pabando nedrąsiai, o svirpia visai patraukliai. Įgauna įgūdžių, tobulėja smuikavimo menas. Grįžti iš ganyklų kaimo keliuku, basos kojos nyra į saulės prikepintas dulkes. Iš po kojų švilpia žiogučiai. Šuoliuoja priešais ištisom kavalkadom, lyg dragūnų pulkas būtų apsistojęs. Šildosi dienos saulės prikepintame smėlyje ir groja žvaigždėtoms naktims.
Rytais tyli nuo rasos sudrėkę smuikai. Šiluma pamažu ima varinėti kraują, atpalaiduoja sąnarius, spragtukai patraukia ieškotis peno. Pasistiprinus kas lieka – tik džiaugtis gyvenimu. Žiogams nė motais, jei kam atrodo, kad jų gyvenimas – tik dykas būvimas šioje žemėje, kad jie neturi kito užsiėmimo - tik groti iki pamišimo kaip nepataisomi vėjavaikiai. Žalias žiogas ant žalios žolės.
Žalias žiogo smuikas ir muzika žalia. Kaip vasaros gyvenimas. Lydi mus nuo pirkios slenksčio iki šieno pradalgės. Netikėkite pasakomis, kad žiogas amžinas tinginys ir veltėdis. Veikiau pastebėkite, kaip nuo žiogų orkestrų skambesio nutilksta vėjas laukuose. Kaip vis lėčiau ir sunkiau svyra javų varpos, nokinančios grūdą. Kaip toji branda atgula į gėrybių aruodą – širdį gamtos kūrybos kraičiu.
Slopios liepos naktys. Prie atdaro lango rasoja prakaitas. Miegas prisiartina ir vėl nutolsta, užmigti tikra kančia. Jokių kitų garsų negirdėti, išvien švykščia žiogai, sušokę į sodo obelis. Skardi melodija skverbiasi į kambarį, kūnas prisipildo šiltų jausmų, o siela – ramybės.
Niekas kitas nemoka taip džiaugtis gyvenimu, kaip pievų žiogai. Ir savo nuotaiką taip kerinčiai, taip subtiliai perduoda žmogui. Nuolat kartojama išdžiūvusių smilgų muzika įgauna kažkokių magiškų galių. Sugrąžina į gimtąją pastogę, kurios jaukumo ir šilumos, kaip motinos širdies meilės, negali pakeisti niekas. Skraidina vaikystės takais, kuriuose nebuvo apgaulės ir melo, kur neklaidžiojo įtarumas ir neapykanta. Pripildo gyvenimo midaus slapčiausius jausmus, giliausias mintis.
Iš kaitros išblukinto dangaus, iš tolimo amalo švytėjimo pasklinda žmogaus ilgesys. Jis stiebiasi baltai geltonu ramunės žiedu dulkinoj pakelėj, smelkiasi į gūdžiai begalinį, virpantį žvaigždėmis skliautą, kuriame vis labiau išryškėja Paukščių takas. Ne todėl, kad voratinkliais apsiraizgiusiais pirštais prie tavo išorės prisilies rudens vienatvė, o todėl, kad aukštųjų sferų skambėjimas prasismelkia į vis labiau užsitraukiančią maurais paslaptingai patrauklią žmogaus vidaus gelmę.
Kaltas ne kas kitas, o žiogų smuikavimas, toks aistringas ir gilus, kuris susimaišo su vystančiais serbentų lapais ir stiprėjančiu obuolių kvepėjimu. Prieini prie lango, praskleidi naktinę užuolaidą ir sustingsti kaip mėnulio stulpas sidabrinėje vidurnakčio šviesoje. Virš sodo, virš miško, virš tavo namų ir tavęs dunkso įspūdingai žvaigždėtas rugpjūčio dangus.
Vos girdimai vibruoja ne žmogui skirta tylos muzika, vos juntamai plaikstosi ne žmogui skirta šviesa, jos abi susilieja į bendrą sraują ir semia begalinį erdvės vandenyną. Tas paslaptingas srautas sustabdo, parklupdo, atlošia galvą – kur nėra nei sienų, nei užtvarų, nei pradžios, nei pabaigos.
Ir šitą dieviškojo paslaptingumo akimirką perveria maudžiantis žmogaus ilgesys. Aš noriu, kad tu, mano mieloji, atsilieptum į šitą ilgesį. Noriu, kad prieitum prie manęs nebylio, šešėlio apsiaustu apsigobusio pavargusius pečius, ir paklaustum – kuo gali man padėti? Prasivertų mano nebylės lūpos ir paklausčiau tavęs – ar girdi?
Man nereikia jokios pagalbos – kad tik suprastum, ką mums griežia žali tėviškės pievų žiogai ir šnabžda tokios ryškios rugpjūčio nakties žvaigždės…Vis rečiau išsiilgstame vienas kito artumo, šildančio meilės aukuru, o mūsų nužmogintos jausenos skudurynuose susirangiusi snūduriuoja bjaurastis.
Trumpas žiogų gyvenimas – jiems Kūrėjas leido džiaugtis vieną vienintelę vasarą. Ir per trumpą metą smarkuoliai suspėja nuveikti visus darbus. Nepasistato namų, nesusikrauna turtų, bet palieka sau pamainą ir kartu su ankstyvosiomis šalnomis išeina ten, iš kur niekas nebegrįžta. Kitą vasarą klausysimės jau naujos kartos žiogų orkestrų.
Rypuos naujus kūrinius, o gal ir tuos pačius, iš prosenių per kartų kartas išsaugotas, tik žiogų giminei savas. Groja žiogai – iki apsalimo, ligi beprotybės. Kol griežia aistringieji smuikininkai, tęsiasi vasara. Kokios didelės ir vaiskios dienos! Kiek dar daug jose skambios gyvenimo melodijos! Duonos, uogų kvepėjimas susišaukia su žiogų choralais, ir svaigsta lietuviški kaimai nuo Minijos lig Nemunėlio ir Ūlos.
Ak, tas žiogo smuikas! Ima džiaugsmas, derina džiaugsmui, įsismelkia liūdesys, taria liūdesiui. Juk tai tavo žiogas, mažytė gamtos būtybė, kurią girdi net tada, kai už langų kriokia rudenio vėtros ar šėla žiemos pūgos.