Veidai, vardai, nuobodūs žodžiai
Pavargę žvilgsniai, judrios rankos, pirštai
Minutės plaukia taip nuobodžiai
Ir laikas nužudytas miršta
Veidai, veidai… tik blausios akys
Ir žodžiai, žodžiai… tuštuma
Nes lūpos nieko nepasako
Tokia nykiai niūri diena
Ir vėl sustoja laiko smiltys
Sustingsta upėse srovė
Taip norisi mintis ‘išpilti’
Sustot, nurimti, pastovėt…
Bet sukasi minčių verpetai,
O man taip gera negirdėt
Ir nematyt, nejaust kaip metai
Vis gula ant ramios širdies…
Būk prakeikta, kad drįsti plakti!
Kad drįsti plakdama tikėti!
Kad nerimauji dieną- naktį
Krūtinėj pasmerkta kalėti…
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją