Tbilisis jau ne pirmą kartą rodo aukštą popmuzikos ir roko kultūrą. Jie turėjo ne tik šilto jausmo dainininką Vachtangą Kikabidzę, spalvingą miuzikholą, bet ir stiprių instrumentalistų grupę „Orovela“, kuri praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje grojo amerikiečių grupės „Blood Sweat and Tears“ kūrinius.
Budapeštas buvo žinomas roko grupėmis „Metro“, „Illes“, o disko grupė „Neoton Familia“, Gaboras Preseris su „Locomotyv GT“ toli buvo peržengę ir Europos sienas. Tad Kati Wolf stiprus ir išraiškingas vokalas neatsirado tuščioje erdvėje. Dideliu trūkumu laikyčiau jos rūbą, per daug apnuogintas kojas. Atlikėja tiesiog negalėjo judėti, tad sudaryti vaizdo dinamiką teko aplink ją lakstančioms transliacijos kameroms.
Aleksejus Vorobjovas iškart man priminė (ir išvaizda, ir intonacijos niuansais) prancūzų rokenrolo karalių Johnny Hallyday. Priminė gerąja prasme: ne plagijavimu, o kultūros tąsa, kūrybiškumu. Nepaisant įsigalėjusio ir ypač iš televizijos kanalų nesitraukiančio vyresniosios kartos Rusijos dainininkų klano, jaunieji atlikėjai suranda globėjų, kurie jiems padeda pasirengti atrankoms į didžiąją Europos dainos sceną.
Apskritai „Eurovizijos“ roko pakraipos solistams ir grupėms būdinga polistilistika, kuri šiuo metu madinga ir pasaulinėje pramoginėje muzikoje. Įvaldyti polistilistiką, sukurti dainos skambėjimo erdvę iš skirtingų (gitarinio roko, elektronikos, etninės muzikos, šokių ritmų) segmentų reikia nemenkos erudicijos ir gero skonio.
Todėl šįkart po pirmojo pusfinalio pelnytai teko važiuoti namo Lenkijos, Norvegijos, Armėnijos, Maltos, San Marino, Kroatijos, Portugalijos atlikėjams, kurie negalėjo konkuruoti su patekusiųjų į finalą dainomis. Tai pernelyg paprastos, monotoniškos dainelės, kurios jau po kelių taktų pabosta, nes žinai, kad niekas neįvyks ir nieko nauja neišgirsi. Nepadėjo ir senojo disko muzikos klišės, ir suknelių kaita.
O Portugalijos atlikėjai, su aukštai iškeltais šūkiais, gal buvo pasirengę kitam tikslui, pavyzdžiui, savo kiemo politinei manifestacijai, todėl Diuseldorfe jų niekas nesuprato.
Gyvoji Orfėjo tradicija
Prieš 30 metų (kaip greit bėga laikas!) sunkiojo metalo grupės rėkte rėkė pasauliui apie atominio karo grėsmę ir savižudybę. O dabar? Didelio žemės gaublio fone nepaprastai malonaus ir ramaus veido vaikinas iš Suomijos, pasivadinęs „Paradise Oskar“, tarytum burtininkas švelniai ir tyliai mums dainuoja baladę apie berniuką, kuris pasakoja mamai apie vėl gresiančią mūsų planetai katastrofą. Tik šį kartą ne atominę, o vartotojiškos civilizacijos padarinių sukeltą katastrofą.
Antikinės Graikijos poetas ir muzikantas Orfėjas tikėjo, kad švelniu muzikos instrumento ir žmogaus balso skambėjimu galima nutildyti godumo apimtus žvėris, sustabdyti įniršusius ir plėšikaujančius karius. Orfėjo tradicija gyva – Suomijos atstovo balsas Europos klausytojus sužavėjo, tačiau ar, kaip sakoma baladėje, jį išgirs karaliai ir parlamentai.
Prie šios stilistinės manieros priskirčiau ir Islandijos grupę „Sjonni’s Friends“ bei jų dainą „Coming Home“. Grįžimo į namus, į gimtinę tema amžina, ji nejučia sušildo netgi labiausiai nutolusio nuo savo krašto žmogaus jausmus. Grožis ir gyvenimo džiaugsmas slypi paprastuose dalykuose, tačiau jį reikia pamatyti, atverti sielai langus (kaip Šveicarijos atlikėjos Annos Rossinelli dainoje „In Love For A While“).
Dainos muzikinis audinys paprastai čia nesudėtingas, melodija nesunkiai įsimenama, didelę įtaką daro dainos tekstų prasmė, klausytojų pasąmonę veikiantys poetiniai simboliai.
Ko dar palinkėti Evelinai?
Po Lietuvos pasiuntinės Evelinos Sašenko dainos „C’est Ma Vie“ nerimą kėlė visais požiūriais (dainos kompozicijos, vokalo, įvaizdžio) profesionalus Azerbaidžano dueto Ell/Nikki pasirodymas. Ar jis neužtemdys Evelinos subtilumo? Be to, dar buvo gerai estrados meną išmanančios Graikijos atlikėjų numeris.
Evelina pateko į finalą! Tačiau ko gali pritrūkti kovojant dėl aukščiausių 2011-ųjų „Eurovizijos“ konkurso vietų? Suprantama, nedaug ką galima pakeisti. Kulminacijų, sustiprinančių dainos išraiškingumą, nebeįdėsi, tačiau stipresnes jausmo pakilimo bangas būtų galima labiau akcentuoti, ypač dainos pabaigoje.
Mūsų atstovė stipri muzikiniu pasirengimu, akademine ramybe. Dabar galima sakyti, kad Lietuvos daina iš kitų išsiskyrė taurumu, išgryninta melodine linija, tikslia ir įdvasinta atlikėjos intonacija, maloniu tembru. Daina nuskambėjo tarsi vienu atsikvėpimu.
