Dabar tikrai ne laikas švęsti monarchijos pratęsimą.
Norėdamos transliuoti ir apžvelgti visą penktadienio šventinį „farsą“ pasaulio žiniasklaidos organizacijos savo dėmesį nukreips nuo svarbesnių žinių, pavyzdžiui, kovos prieš autoritarinius režimus arabų pasaulyje, tarp kurių yra ir keletas monarchijų. Dabar televizijos galės pasakoti, kaip už demokratiją Artimuosiuose Rytuose kovojanti sena anachronistinė monarchijos institucija vėl tvirtins turinti dievo suteiktą teisę valdyti savo piliečius. Dar blogiau – britų karališkoji šeima į ceremoniją pakvietė keletą kontraversiškų kolegų monarchų, tarp jų ir Bahreino sosto įpėdinį, kurio vyriausybė brutaliai pastaraisiais mėnesiais gniaužė demokratijos reikalaujančius protestus.
O kada apskritai buvo tinkamas laikas džiaugtis monarchais?
Žmonių civilizacija sparčiai tobulėjo per amžius, per revoliucijas gatvėse ir galvose ir galiausiai priėjo tašką, kuriame nebepriklauso nuo vieno suvereno valios. Didžioji dalis planetos gyventojų turi teisę rinkti valdžią, o negalintieji tikriausiai norėtų tą daryti.
Žinoma, britų monarchija šiandien yra labiau ceremoninė, bet ji vis tik yra įvyniota į imperinės arogancijos ir nelanksčios socialinės hierarchijos popierėlį. Tolesniuose kraštuose esančias monarchų valdomas šalis – Tailandą, Tongą ar Svazilendą – dažnai pašiepiame, tačiau Vindzoro valdovai vertinami su pagarba. O kodėl? Paskutinė vokiečių kilmės dinastija pasižymėjo ne tik niūriais ar net pakvaišusiais valdovais, bet ir, kaip įtariama, vienu metu simpatizavo naciams.
Karališkoji porelė yra visiška nuobodybė.
Bet juk ne tame esmė, rėkia žmonės, svarbiausias dalykas vedybų ceremonijoje yra romantika ir galimybė patirti išsipildžiusią pasaką. Link altoriaus žengs tikra graži princesė pas savo žavųjį princą. Netiesa. Nepaisant daugybės pastangų žiniasklaidoje kurti gražų šios poros paveikslą, iš tiesų, jie yra viena nuobodžiausių ir blankiausių karališkųjų porų. Matyt, dabar madinga parodyti, kokie „normalūs“ yra princai ir princesės su savo universitetų diplomais, studijų stažuotėmis užsienyje ar apsipirkinėjimu prekybos centre. O kokia mums, paprastiems žmonėms, nauda iš karališkų vestuvių? Jeigu per jas nevyksta riterių turnyras, neužmušami drakonai ir nenutraukiamos blogojo burtininko machinacijos, tai bent jau šioje istorijoje galėtų dalyvauti ne toks nuobodus plinkantis princas.
Ši anglofilija jau turėtų pagaliau liautis.
Patys britų žurnalistai pasakoja, kad šios vedybos šalies viduje nėra jau tokios populiarios ir patraukiančios akį. Visa ši ceremonija sukels daugiau isterijos užsienyje negu Britanijoje. Susižavėjimas karališkąja šeima kyla iš ankstesnio įsivaizdavimo, kad Anglija yra ta gražioji ir nuostabioji tradicinė karalystė. Tai savotiška kvaila kultūrinio fetišizmo forma. Socialinių problemų po praėjusios ekonominės krizės kamuojama šalis neturėtų savęs apgaudinėti karališkos prabangos ir iškilmingumo vaizdiniais.
Nebus kaip to išvengti.
Tikrai nebus. Žinoma, dėl to kalta visa žiniasklaida. Globali euforija dėl šių vestuvių gali netgi nulaužti internetą, o tai dar labiau sunervins visus ir taip skeptiškai vertinančius karališkąsias britų vestuves.
