Du britų atlikėjai Tomas Rodenas ir Pete’as Shentonas (Pytas Šentonas) prieš pradėdami savo pasirodymą prisistatė publikai kaip paprasti, draugiški vaikinai. Salė atsikvepė ir pasirengė lengvai priimti viską, ką jai pasiūlys. O siūloma buvo nemažai paradoksų, absurdiškumų, utopinių idėjų, iš čia išplaukiančios žmogiškos kvailystės ir viską sujungiančio šviesos žaismo.

Tomas ir Pete’as šviesos, o tiksliau, įvairialypio elektros santykio su žmogumi pagalba bandė komiškai papasakoti ar tiesiog pademonstruoti įvairiausias juos ištinkančias situacijas.

Jiems nebūtina buvo kurti konkretų veiksmą ar istoriją, kuri turėtų pradžią ir pabaigą - viskas vyko elementaraus bendravimo dėka – vienas draugas pasakoja kitam savo sapną, kitas dalinasi mintimis apie teigiamų ir neigiamų elektronų judėjimą. Apskritai kalbėta čia daugiau negu šokta, bet visos kalbos vienaip ar kitaip vėliau persikėlė į judesius, techniškai tvarkingus, bet ne perdėm sudėtingus, o, sakyčiau, lengvus, plastiškus. Judėjimas scenoje kartais buvo netgi specialiai supaprastintas ar parodijuojantis kai kuriuos baleto elementus, o tai, žinoma, sukėlė šypsnį.

Bet juokingiausia buvo tai, jog atrodo, kad du žmonės scenoje buvo visiškai priklausomi nuo apšvietimo. Scenoje kabojo keturios virvutės, kurias patraukdami herojai įjungdavo ar išjungdavo šviesą ir tik nuo jos spalvos, intensyvumo priklausė, kaip bus vystomas pasakojimas. Atsimenu, vaikystėje gąsdindavome vieni kitus istorijomis apie tamsų tamsų namą, kuriame yra tamsus tamsus kambarys, jame juodas žmogus juodomis rankomis...

Labai panašiai manevravo ir Pete’as. Jis patraukdavo virvutę ir juodame fone, apšviestas tik iš viršaus sklindančios mėlynos šviesos, perdėtai, nelyginant siaubo filmo kūrėjas, pasakojo apie tamsų tamsų žmogų. Staiga, sakytum, tas minimas tamsus žmogus pasirodo scenoje ir, apšviestas salotinės spalvos šviesos, pradeda energingai kraipytis ir maivytis. Klaida? Tikrai ne. Paradoksas. Įdomiausia tai, jog ir toliau, visą spektaklį, vos paminėjus žodį “tamsa”, keičiasi apšvietimas ir grįžtama į jau matytą sceną. Ir visai nesvarbu, ką prieš tai veikė herojai – dainavo šokdami ar šiaip kalbėjosi.

Žodis “tamsa”, regis, buvo stipresnis už herojus.

Spektakliui įpusėjus vaikinai filosofuodami bandė atsakyti į klausimą, kiek daug elektra reiškia mūsų gyvenime ir ar galėtume be jos apsieiti. Tomas, staiga radęs atsakymą, kad elektra nebūtina norint gyventi pilnavertį gyvenimą, pasineria į laisvės idėją, išsirengia ir šoka gamtos vaiko šokį. Pete’as prisipažįsta, jog internetu bendrauja su visu pasauliu, bet nepažįsta savo kaimynų, o mamą su gimtadieniu pasveikina elektronine žinute. Ir tai priverčia jį (o ir kitus) susimąstyti.

Pasibaigus spalvingam pasirodymui publika negailėjo aplodismentų – ir suprato, ir pajuto, ir pasijuokė.