Ši trupė pagarsėjusi balansavimu tarp grynojo šokio ir teatro. Spektaklio metu yra išnaudojami visi šokėjų sceniniai duomenys. Mat paties pasirodymo metu yra gyvai dainuojama, grojama ir, žinoma, šokama.

Spektaklio metu dešimties žmonių trupė žiūrovui stengiasi parodyti moterų gyvenimą be jokių pagražinimų, atskleisti jų vidinius išgyvenimus ir tokiu būdu leisti suvokti jų poziciją visuomenėje. Choreografas šokėjas išrikiuoja prieš publika visiškai nuogas degant žvakėm ir akimirką spengiant mirtinai tylai, neskaitant žiūrovų aikčiojimų iš nuostabos pamačius tokį reginį scenoje. Tai visiško atvirumo forma, tikriausiai labiau dvasiško nei fiziško, kas vėliau ir pateisinama spektaklio eigoje.

Šokėjos parinktos visiškai skirtingos savo ūgiu, sudėjimu, plaukų spalva, jos net kartais prabyla skirtingomis kalbomis, norėdamos vėl gi stipriau pabrėžti savo vidinius bendrumus nei išorinius. Spektaklis kupinas humoro ir kai kurių moterų ydų, tokių kaip mados ar perdėto jautrumo manija, pašiepimų. Kiekviena šokėja išeina į sceną su savo asmeniška istorija, psichologine charakteristika. Gerai suformuotais balsais atlikdamos dainas ir suliedamos tai su kūno plastika jos išpasakoja savo giliausius jausmus ir išgyvenimus.

Kartais, regis, truputi suvaržyti judesiai leidžia pajusti moterų užguitumą stipriosios lyties visuomenėje. Tačiau tokių judesių technika yra viena ryškiausia Palleso Granhøjaus (Paleso Granhojaus) kuriamoje choreografijoje. Tai ištobulinta trukdžių (obstrukcijos) technika. Ji naudojama praplėsti šokėjų judesių raišką – judesiai yra mechaniškai varžomi paties šokėjo arba jo partnerių. Asmeniniai šokėjos judesių varžymai šiame spektaklyje – tai vidinio išgyvenimo, dilemos išraiška. Ryškiausias partnerio veiksmų varžymas pasireiškė vienintelio vyro šokėjo veiksmuose, kai daug kartų atliekamus šokėjos veiksmus jis ima varžyti ramiai iš lėto juos perimdamas ir galų gale apskritai palikdamas moteriai tik vieną iš visos judesių virtinės. Tai buvo subtilus būdas atskleisti pašalinio žmogaus, vyro, įtaką moters kasdieniam gyvenimui, nusistovėjusiam jo ritmui.

Judesių, muzikos bei žodžių harmonijoje atsiskleidė pati gražiausia ir jautriausia moteriškojo pasaulio pusė. Ir šiluma trykštanti energija, užliejusi visą salę, neleido nei akimirką suabejoti regima jausmų išpažintimi. Kiekviena moteris neabejotinai kažką rado iš savo patirties, o vyrai palankiai besišypsodami, gal būt kažką suprato ir moterų kalboje. Ir nuskambėję spektaklio metu žodžiai nurodo jiems kelią : “ Kartais kūnas sako daugiau nei žodžiai.” Kartais reikia tik atsimerkti ir jūs tai pamatysit.