Įtempta spektaklio pradžia kiek nuobodoka. Šokėja iki pusės įsisupusi į raudonos medžiagos juostą, krintančią iš pat „dangaus“. Mergina tarsi bando neužmigti skambant laikrodžio tiksėjimą primenančiai muzikai. Ieškojimo kelias prasideda scenoje pasirodžius vaikinui. Kūnai kupini įtampos, nerimo, polemizuoja vienas su kitu, tačiau vienas kito paleisti taip pat negali. Šokėjų žaismas su raudonos medžiagos juosta nėra labai įspūdingas. Ji vertingesnė pati savaime kaip sudėtinė scenografijos dalis, o ne sijono ar antklodės imitacija.
Atlikėjų judesiai be galo tikslūs ir išbaigti. Vienus judesius keičia kiti, sunerdami darnią šokio grandinę. Naujiems šuoliukams, kritimams, sukiniams šokėjai išnaudoja net mažiausią inercijos kiekį, atveriantį puikų šokio reginį. Atlikėjų kūnai „lipdo“ sudėtingų formų skulptūras, liudijančias apie jų minčių bei jausmų raizgalynę.
Įtampos kupiną šokį netikėtai keičia meilės scena. Šypsenomis bei nekaltu flirtu dvelkiantis šokis veda prie klasikinių baletų pas de deux pašiepimo, kai princas pabučiuoja kelis turus susukusią Baltąją gulbę ar jo glėbyje gulinčią Miegančiąją gražuolę. „Princo“ meilė perauga į dievinimą, „princesės“ – į apatiją. Tačiau reikia pripažinti, jog choreografų sveiko jumoro dozė kaip tik laiku ir vietoj. Džiaugsmas pamažu nurimsta, įsitempia raumenys, skaidrėja mintys. Šokėjai grįžta prie savo nesibaigiančio ieškojimų kelio.
Kūrėjų parinkta muzika atspindi spektaklio esmę ir dar labiau užaštrina atlikėjų jausmus. „Taip aišku“ – trumpas, tačiau nenuobodus, o malonus akiai spektaklis. Nenuostabu, kad buvę Silezijos šokio teatro šokėjai B.Owczarek ir J.Skubaczkowskis už spektaklio choreografiją 2003 m. buvo apdovanoti visa eile prizų: Grand Prix 2003 m. Kališo (Lenkija) tarptautiniame šiuolaikinio šokio konkurse, ׀׀ prizu Serge‘o (Seržo) Diagilevo choreografijos konkurse Gdynėje (Lenkija) bei I prizu Tarptautiniame šiuolaikinės choreografijos festivalyje Vitebske (Baltarusija).
