Šiandien turi būti nuostabi diena. Smagiai pašoku iš lovos, įsijungiu radiją.. Kaip tik groja „Troublemakers“, apie kuriuos kalbėjom vakar su Irka. Dainuoja „What‘s it like to be a freak?“, ar kažką tokio.
Nerealus gabalas. Vežantis ritmas. Tiesiog norisi lakstyti po kambarį nuo vieno galo ligi kito, tačiau aš susilaikau – taupau jėgas, jų man prireiks mokykloje. Daina, deja, greit baigiasi.
Aš nusitveriu du tuščius plastmasinius butelius ir imu barškinti ritmą į stalą, visa gerkle traukdamas: „What‘s it like to be a freak?“, kol mama įkiša galvą pro duris.
- Gal baigsi triukšmauti? – ji vos nepameta cigaretės iš dantų.
Štai kokia dienos pradžia. „Gal baigsi triukšmauti?“ vietoj „Labas rytas“ bei cigaretės. Taip, cigaretės. Problema ne vien tame, kad negaliu jų pakęsti.
Ji nėščia jau devintą mėnesį, buvau pamiršęs apie tai parašyti. Tad jeigu ji negalvoja apie save, tegul bent susimąsto apie vaikelį, kuris gims.
Tačiau mano nuotaikos niekas nesugeba sugadinti. Atlieku visus kasdienius ritualus: nusiprausiu, apsirengiu, papusryčiauju. Šiandien pirmas kartas, kai aš džiaugiuosi, eidamas į mokyklą. Polaroidas saugiai guli mano kuprinėje.
Per plačias kelnes beveik nesimato, kokios mano kojos. Apsmukęs džemperis su viską pasakančiu užrašu NO FUTURE irgi paslepia kai kuriuos mano trūkumus. Vos uždaręs paskui save buto duris, išsitraukiu fotoaparatą ir pasikabinu jį ant kaklo.
Šiandien viskas bus kitaip.
Mokyklos koridoriuje susitinku Klybą. Ji sučiulba:
- Labas, Toni, kaip tik rengiausi su tavimi pasikalbėti.
Ji nuima man kuprinę, pakilnoja ją rankoje.
- Per sunki, - sako.
Šneka kažką apie tai, kad vakar kalbėjosi su mano tėvais ir jie informavo ją, jog aš galiu nešti tris kilogramus kuprinėje arba pusantro kilogramo rankoje, ne daugiau. Dėl savo ligos.
Per didelis svoris atseit galįs pakenkti mano sąnariams ar dar kažkam. Todėl ji man leidžianti palikti vadovėlius namie, mokykloje aš gausiąs kitus. Taigi aš turėsiąs nešiotis tik sąsiuvinius.
- Gerai, - burbteliu aš, lipdamas laiptais aukštyn.
Auklėtoja atrodo norinti dar su manim pašnekėti, tačiau man reikia skubėti į klasę pas drauges.
O jos manęs jau laukia. Sutinka mane džiaugsmingais šūksniais. Kiti klasiokai nepatenkinti, kad dėl manęs kilo toks triukšmas. Rudis užbliauna:
- Ei, žmonės! Cirkas atvažiavo! Skubėkit visi! Išsigimėlių šou prasideda!
Klasiokai mano, kad tai tikrai juokinga, jog aš iš cirko. Šaiposi kartu su Rudžiu. Bet dabar man jau tas pats, nes aš nebe vienas.
- Už cirką reikia mokėti pinigus! – pareiškia Erna.
Danga priduria:
- Tikrai! Kur jūsų babkės? Klokit viską, ką turit, ant stalo! Nėra pinigų? Vadinasi, nebus ir cirko!
Visi užsičiaupia. Nebeturi ką pasakyti. Rudis dar burbteli:
- Išsigimėlių šou.
- Už išsigimėlių šou irgi reikia mokėti. Tik daug brangiau, - išdidžiai paaiškinu jam.
Jaučiuosi nuostabiai, kaip nugalėtojas, įveikęs savo priešininkus. Jie visi tokie juokingi. Vienintelis dalykas, kurį jie sugeba – tai tyčiotis iš manęs, bet nieko daugiau. Nereikia bijoti žmonių, kurie nieko nesugeba.
- Gerai čia juos nusodinot, - pagiria Irka.
Merginos susidomi mano polaroidu. Apžiūrinėja jį atsargiai.
- Kam jis tau? – klausia Erna.
- Kad galėčiau fotografuoti, - paaiškinu.
Draugės juokiasi iš mano atsakymo. Aš jas nufotografuoju. Išimu nuotrauką, palaukiu, kol išryškės, ir duodu joms.
- Jis visada su manim, - priduriu.
- Supratau, čia kaip kokia tavo įvaizdžio detalė, ar ne? – spėja Irka. – Kuo ypatingas Tonis Balakas? Jis visur tamposi fotoaparatą. Pataikiau?
- Kaip pirštu į akį.
Džiaugiuosi, jog mergiotės nelaiko manęs trenktu. Turbūt tiems, kurie apsikarstę grandinėmis, fotoaparatas atrodo visai normalus dalykas.
Klasėje stovi įjungtas radijo aparatas. Iš jo sklinda muzika, kuri man iki šiol nerūpėjo. Tačiau dabar išgirstu tuos nuostabius gitarų akordus ir pašoku iš vietos.
- „Troublemakers“! – šūktelim mes kartu su Irka.
Dainuojam visu balsu „What‘s it like to be a freak? What‘s it like to be a freak? Yeah, it‘s cool!“ Klasiokai žiūri į mus taip, lyg būtume pamišėliai. Tai tęsiasi tol, kol ateina storulė istorijos mokytoja ir išjungia radiją.
Vietoj muzikos ji ima dėstyti naują temą tokiu nuobodžiu balsu, kad mane net miegas suima. Aišku, mes su draugėm neturime nė menkiausio noro jos klausytis. Irka išsitraukia iš kuprinės žurnalą.
- O! Naujas „Bravo“! – Erna pagriebia žurnalą jai iš rankų. Varto jį, tada kažkodėl pradeda žvengti. Mums irgi rūpi sužinoti, kas ten taip juokinga.
- Kaip vadinasi ta grupė, kuri jums taip patinka? – klausia ji prunkšdama. – „Troublemakers“? Štai čia apie juos parašyta!
Erna ištiesia žurnalą atgal Irkai, didžiausiai „Troublemakers“ fanei. Kadangi sėdžiu su ja, mes susiglaudžiam ir imam skaityti. Nuotraukoje šalia straipsnio – keturi vaikinai, atrodantys maždaug kaip mano draugai iš klubo.
Jų plaukai ryškiai dažyti, kai kurie turi skiauteres. Apsirengę kaip pankai, su spygliuotais antkakliais bei apyrankėmis. Perskaitau straipsnio pradžią: „What‘s it like to be a freak? Geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti vaikinai iš ‚Troublemakers‘.
Ši grupė visą pasaulį apstulbino ne tik nuostabia daina, bet ir savo išvaizda: nė vieno iš grupės narių ūgis neviršija 1,30 m“. Toliau rašoma apie kiekvieną grupės narį atskirai. Jie dar visai jauni – 18-21 metų, kai kurie dar net nebaigę mokyklos. Aš susidomėjęs skaitau.
- Man jie vis tiek patinka, kad ir kaip atrodytų, - pareiškia Irka. – Tik mažvaikės dievina muzikantus vien dėl jų išvaizdos. Aš dar labiau susižaviu „Troublemakers“ būtent dėl to.
- Šaunūs vaikinai, - sakau.
- Aišku, - pritaria Danga.
Irka kiša jai „Bravo“.
- Imk, paskaityk, šie vaikinai kaip tik tau.
Noriu paklausti, ką reiškia tie jos žodžiai, bet mokytoja liepia mums užsičiaupti.
Antra pamoka. Etika. Per ją taip pat nevyksta nieko įdomaus. Mergiotės nusprendžia supažindinti mane su klasiokais. Erna parodo į priešais sėdinčius du vaikinus.
- Čia Karolis ir Vincas. Karolis – tai tas su akiniais. Mes vadinam jį Šinšila.
Jis susinervinęs atsisuka.
- Užsičiaupkit!
- Pats užsičiaupk, Šinšila! – atkerta Erna..
Merginos tęsia mano supažindinimą su klasiokais. Irka pasakoja:
- Už mūsų sėdi Rudis su Viktoru, jie patys blogiausi klasėj.
- Pastebėjau, - sakau.
Erna kalba apie kitus mokinius. - Ten, eilėj prie lango, pirmam suole sėdi trys mergos. Jos mane nervina, nes per daug meilinasi Rudžiui. Už jų – du pasikėlę moksliukai. Toliau – Jūratė su Monika, jos geros.
Irka ją pertraukia ir tęsia:
- Ten – Vesta ir Dovilė. Vesta apie save mano, kad ji labai graži, tačiau jos liemuo tokio pat storumo kaip ir jos užpakalis. O matai tas fyfas vidurinės eilės gale?
- Kas yra fyfos? – klausiu.
- Fyfa – tai tokia išsidažiusi pamaiva. Mes jų nepernešam. Vidurinė eilė sudaryta iš bakterijų, - ji parodo į tas merginas, - ir mikrobų, - ji mosteli vaikinų pusėn, tų vaikinų, kurie labaiusiai ant manęs varo.
Danga sako:
- Tik tos dvi blondinės, kurios sėdi priekyje, Ligita su Aura, labai prie jų nesiderina. Jos geros, jas reikia perkelti į kitą eilę.
- Ligita mano, kad ji stora, - priduria Irka.
Aš nusijuokiu, nes ji visiškai tokia nėra.
Erna pasakoja apie eilę prie sienos, tą, kurioje sėdime mes.
- Tie, priekyje – dundukai, - ji pasako jų vardus, tačiau aš iškart pamirštu. – Už jų – Šarlota su Diana. Toliau – jau žinai – Vincas su Šinšila. Dar toliau – mes, tada – jūs, o už jūsų – Rudis su pamišėliu Viktoru.
Pristatymas baigtas. Dabar, galima sakyti, aš jau pažįstu visą klasę.
Anglų kalba. Mes su Danga ir kai kuriais kitais klasiokais sėdime mažajame kabinete bei mokomės apibūdinti žmones. Mokytoja diktuoja žodžius, kurių mums tam prireiks. Aš visus juos jau seniai žinau.
- Iš pradžių aprašome žmogaus kūno sudėjimą, tada plaukus, akis, veidą, galiausiai – charakterio bruožus, - aiškina ji.
Mokytoja įsitikina, jog mes supratom, tada pasiūlo:
- Žaidžiam tokį žaidimą: vienas iš jūsų apibūdina kitą, esantį čia, o kiti turi atspėti, apie kurį buvo kalbėta. Kas nori būti pirmasis?
- Aš! – Rudis pakelia ranką.
- Gerai. Pradėk.
Rudis gudriai išsiviepia. - He is a midget. And he is a freak.
Aš puikiai suprantu, jog kalbama apie mane – juk klasėje nėra jokio kito midget arba freak. Nežinau, iš kur jis ištraukė šiuos žodžius, mokytoja, savaime suprantama, jų nediktavo.
Visi žvengdami spėja, kad Rudis apibūdino mane.
- Teisingai!
- Rudi, kitą kartą galėtum parinkti mandagesnius žodžius, - priekaištauja mokytoja ir suteikia žodį man.
Aš to ir telaukiu. Esu įsiutęs. Jis tuoj pasigailės, kad nepalieka manęs ramybėje net ir per pamoką.
- Jis turi daugybę spuogų, - pradedu angliškai. Kai kurie supranta ir kikendami žiūri į spuoguotą Rudžio marmūzę. – Per juos net nematyti, koks bjaurus jo veidas. Jo dantys rudi ir supuvę. Jo smegenys žirnio dydžio, žinot kodėl? Nes jos ištino!
Mokytoja stengiasi tramdyti juoką. Rudis spokso išsižiojęs. Tie, kurie suprato, ką aš kalbėjau, tarp jų ir Danga, šaukia:
- Rudis! Rudis!
Chuliganas nutaiso nuskriausto vaikučio fizionomiją.
- Mokytoja, išsigi..e...Tonis mane įžeidė, ar ne?
- Ne daugiau, nei tu jį.
Pasižiūriu į jį nugalėtojo žvilgsniu.
- Ką gi , dabar mes atsiskaitę.
- Dar pažiūrėsim, - atkerta jis.
Ketvirta pamoka – fizika. Vos įžengus į klasę, mūsų laukia staigmena.
- Sėskit, - liepia mokytoja. – Rašysim didįjį fizikos testą, kuris parodys jūsų žinių lygį.
Ji išdalina mums testus su užduotimis, kurios nėra tokios jau sunkios. Irka protestuoja:
- Čia tokia užduotis: „Parašykite formulę elektros įtampai apskaičiuoti“. Kaip mes galim ją parašyti, jei nesimokėm anksčiau?
- Testas tam ir yra, kad parodytų, kiek jūs jau žinote. Už jį pažymių niekas nerašys. Greičiau spręskite, turit tik valandą.
Aš atsakau į klausimus, tada pakeliu ranką.
- Prašau, - sako mokytoja.
- Aš jau baigiau, - pareiškiu. – Ar galiu eiti?
- Nejaugi? Juk tik dvidešimt minučių praėjo, - ji netikėdama paima mano darbą. – Viskas padaryta? Gerai, bėk, ką čia veiksi.
- Oho, koks greitas, - stebisi Erna.
Aš atsisveikinu su visais ir patraukiu namo.
* * * * * * * *
PENKTADIENIS, RUGSĖJO 5.
Šiandien lauke gražus oras, tad sportuojam stadione. Į fizinio pamoką ateinu pavėlavęs, kad rūbinėj netektų susitikti barngiųjų klasiokų. Treneris, mane išvydęs, nutaiso tokią veido išraišką, atseit galėjau ir visai nepasirodyti.
Vaikinai skirstosi komandomis. Ruošiasi žaisti futbolą. Nuskubu prie jų.
- Žiūrėkit, išsigimėlis tikisi, kad ir jį paimsim! – šūkteli Rudis. Visi žvengia iš manęs. Jų dvylika, jie pasidalija po šešis. Aš, tryliktasis, lieku nuošaly.
- Sėsk ant suolelio, - sako Vincas. – Būsi atsarginis. Jei kas nors susižeis, galėsi jį pakeisti.
Na, vis geriau, negu nieko. Stebiu rungtynes, laukdamas, kol kuris nors iš žaidėjų pasišalins, tačiau tai, matyt, nutinka nedažnai. Treneris atėjęs praneša, jog pamoka baigėsi ir liepia bėgti persirengti.
Rengtis tenka su visais, kitais pavėluočiau į klasę. Nėra taip blogai, kaip buvau įsitikinęs: Rudis manęs nepuola, o ir kiti klasiokai nelabai kreipia dėmesį. Vienas tipas pareiškia, jog aš atrodau kaip ištrauktas iš mėsmalės. Bet tik tiek.
Mes su draugėm žingsniuojam mokyklos koridoriumi. Būriai mokinių traukia pro šalį. Viskas OK, kol nesusiduriam su grupele bernų, kurie kažką mums šūkauja ir žvengia. Mes, nekreipdami dėmesio, praeinam pro juos ir atsisėdam ant radiatoriaus.
- Jie čia dėl manęs, - skau liūdnai.
- Ne šįkart, - paprieštarauja Irka.
- Tai dėl ko?
- Jiems užkliuvo mano figūra.
- O kas blogai tavo figūrai? – nesuprantu aš.
- Jų nuomone, aš stora.
- Bet juk tu visai nestora! – sakau nemeluodmas.
- Ačiū, Toni, - nusišypso Irka. – Bet tie tipai mane užknisa.
Danga pareiškia:
- Tai tik jų nuomonė, ji neturi tau rūpėti.
- Neimk į galvą, - pataria Erna.
Irka leidžiasi į apmąstymus:
- Bet jei aš iš tikrųjų būčiau stora? Jie kabinėtųsi prie manęs dar labiau. Tai reiškia, jog mes negalime turėti trūkumų. Bet jų turi visi. Niekas nėra tobulas. Kiekvienas žmogus turi ir gerų, ir blogų savybių.
Pavyzdžiui, tu, Toni. Visi mato tik tai, kad tu per mažas, tačiau neatkreipia dėmesio į tavo nuostabias akis. Ir, be to, tavo dantys labai gražūs.
- Ačiū, - padėkoju, svarstydamas, ar išduoti draugėms, kad jie dirbtiniai. Nusprendžiu patylėti.
Jučiu mobiliako vibraciją savo kišenėj. Skambina Volis.
- Labas, Revoliucionieriau! - atsiliepiu.
Danga prunkšteli.
- Labas, - pasisveikina jis. – Tu mokykloj?
- Aha.
- Kada baigsis pamokos?
- Už valandos.
- Aš atvažiuosiu prie mokyklos tavęs paimti. Lauksiu kieme. Tada keliausim pas mane savaitgaliui, OK?
- OK. Beje, mano draugė turi tau kai ką labai svarbaus, -perduodu ragelį Dangai. – Pakalbėk su Voliu, - sušnibždu.
Danga prispaudžia mobiliaką prie ausies ir sušunka:
- Revoliucionieriau, aš tave myliu!
Ji duoda telefoną man atgal žvengdama. Neatrodo, jog būtų patikėjusi.
- Voli?
- Ką?
- Čia buvo mano draugė Danga. Girdėjai, ką ji tau sakė?
- Daug kas taip sako.
- Ji tave myli, - paerzinu jį.
- O tu pavydi, - nusijuokia Volis. – Gerai, susitiksim po valandos. Iki.
Merginos žvengia iš Dangos. Ji klausia:
- Kas iš tikrųjų ten buvo?
- Volis, - sakau aš.
- Netikiu!
- Na ir netikėk.
Nuskamba skambutis, taigi turime grįžti į klasę, kur mūsų laukia matematika.
Po pamokų keturiese išlekiam į lauką. Kieme stovi juodas Volio automobilis tamsintais langais.
- Tai Revoliucionieriaus mašina! – bandau įtikinti drauges. – Aš galiu jums įrodyti, jog jį pažįstu. Žiūrėkit – dabar aš paprašysiu jį išlipti, kad jūs pamatytumėt, o tada mes su juo važiuosim.
- OK, - kikena mergiotės.
Aš nuskubu prie automobilio. Praveriu dureles ir sušunku:
- Lįsk lauk!
Jis išlenda. Tačiau tai ne Volis, o Kajus, vaikinas, dirbantis garso įrašų firmoje, kuri priklauso geriausiai pasaulio grupei.
- Čia tu?! – aš daugiau nei nusivylęs. – Kur Volis?
- Jis paprašė manęs, kad tave paimčiau. Nepyk taip.
- Palauk.
Grįžtu pas merginas, kurios kvatojasi net susirietusios.
- Tai buvo nesusipratimas, - paaiškinu. – Revoliucionierius atsiuntė savo pavaldinį.
- Toni, tu juokdarys! – sako Danga. – Gali daugiau nemeluoti.
- Tai tiesa! Volis – mano draugas! – šaukiu, bet manęs niekas nebesiklauso. Mergiotės atsisveikinusios patraukia į savo pusę, o aš lieku vienas su Kajum ir Volio automobiliu.
Firma, priklausanti geriausiai pasaulio grupei, vadinasi – jūs turbūt nustebsite, kad taip paprastai – „Volio plokštelių firma“. Iš tiesų vaikinai buvo sugalvoję kažkokį nepadorų pavadinimą, bet įstaigą šitokiu vardu atsisakė užregistruoti. Tada Volis susinervino ir pavadino firmą pirmais atėjusiais į galvą žodžiais.
„Volio plokštelių firma“ buvo įkurta norint išvengti priklausomybės nuo garso įrašų leidybos bendrovių. Ji leidžia geriausios pasaulio grupės diskus, o kartais – ir kai kurių kitų pankroko grupių įrašus.
Jos direktorius – Giunteris, geriausios pasaulio grupės vadybininkas. Pats Volis niekada nesutiktų užsikrauti tiek rūpesčių.
Vieta, kurioje įsikūrusi ši firma, nėra labai jauki. Įsivaizduokit daugybę nebaigtų statyti namų, geležinkelio bėgių, garažų, gamyklų – tikrą pramonės rajoną, o jo viduryje – pastatą, išmargintą įvairiausiom spalvom. Taip atrodo „Volio plokštelių firma“ iš išorės.
Viduje dar keisčiau. Užtenka tik pasakyti, jog interjerą sukūrė pats Volis, ir jums iškart pasidarys aišku. Sienos išmargintos grafiti piešiniais, iš kurių įdomiausias vaizduoja laikraščio straipsnį – patį pirmąjį straipsnį apie geriausią pasaulio grupę.
Jis atspausdintas 1985 – ųjų balandžio dvyliktą ir vadinasi „Jaunų skandalistų koncertas baigėsi areštinėje“. Gražu, tiesa?
- Sveikas, Toni! – šūkteli man Panelė Sekretorė, jauna, graži mergina.
Aš burbteliu kažką panašaus į „labas“ ir prisėdu ant fotelio. Volio dar nėra. Kajus išvažiuoja į parduotuvę pirkti skaidrios plėvelės.
Išsitraukiu telefoną ir skambinu Dangai.
- Spėk, kur dabar esu?
- Turbūt pas Revoliucionierių, - šaiposi ji.
- Beveik pataikei. Aš „Volio plokštelių firmoj“. Jis turėtų greit atvykti. Žinai, jei nori jį pamatyti, skubėk pas mane. Galėsiu įrodyti, kad jį pažįstu.
- Tu negali įrodyti to, ko nėra!
- Pamatysi. Atvažiuok į Garažų gatvę, numeris 144, ir aš tau įrodysiu.
- Aš neturiu laiko, Toni. Viso Pasimatysim pirmadienį – ji numeta ragelį.
Išgirstu, kaip kažkas triukšmingai atidaro duris. Taip moka tik vienas žmogus – Volis.
- Labas visiems! – užbliauna jis.
Aš įsivaizduoju, kad jis lygiai taip pat įžengia į mano klasę.
Mintyse stebiu Dangos reakciją.
- Laba diena, - sveikinasi Panelė Sekretorė.
- Ar kas nors manęs ieškojo?
- Tiesą sakant, - droviai nusišypso mergina, - jums skambino gerbėja ir liepė kai ką perduoti... ak, aš nežinau.
- Labai prašau!
Panelė Sekretorė atsikelia nuo kėdės, prieina prie Volio ir ištaria:
- Ji prašė perduoti... – apsikabina jį ir aistringai pabučiuoja.
- O! – išsišiepia Volis. – Ačiū. Daugiau nieko?
- Ne.
- Labai GAILA.
Bandau įsivaizduoti save besibučiuojantį su pažįstamom mergaitėm. Deja, nepavyksta. Turbūt aš dar tam per jaunas.
- Pabučiuok ir mane, - prašau.
Volis prunkšteli, Panelė Sekretorė nusišypso.
- Gal kitą kartą.
- Žinoma, kitą kartą, Toni, dabar važiuojam namo.
O tenai jau laukia Karina, jo draugė. Išvydusi mane, ji susierzina:
- Aš maniau, kad savaitgalį praleisim tik dviese!
- Blogai manei, - sakau aš.
Karinai dvidešimt metų, ji draugauja su Voliu ir gyvena pas jį. Mano draugės pavadintų ją fyfa, kadangi ji lygiai tokia pat bakterijos. Ji atrodo, mano nuomone, klaikiai: 185 centimetrų ūgis, ryži plaukai, ilgi raudonai dažyti nagai, o visi jos drabužiai – ryškiai rožinės spalvos.
Mudu su Karina tiesiog negalime pakęsti vienas kito. Karina piktai pukšteli. Aš nufotografuoju ją, ištraukiu nuotrauką iš Polaroido ir duodu jai. Ji palaukia, kol išryškės, tada burbteli:
- Fui, kaip negražu! Padarei iš manęs tikrą baidyklę.
- Na, nereikėjo daug stengtis, - pasikuklinu.
Volis slapta nusiviepia, parodydamas eilę baltų dantų.
- Užteks. Einam geriau į virtuvę, pagaminsiu ką nors užvalgyti.
Volio namų virtuvė – jauki vieta. Didelė, erdvi, atskirta nuo valgomojo bariuku.Čia yra ne tik viryklė, spintelės, šaldytuvas, bet ir televizorius, muzikinis centras bei sofutė, ant kurios aš dabar ir įsitaisau su savo „knyga“.
Karina niekinamai purkšteli ir sako:
- Čia man ne vieta!
- Teisingai, čia tau ne vieta, - pritariu.
Ji baisiausiai įsižeidžia dėl to. Pripuola prie Volio:
- Girdėjai, ką jis sakė?!
- Taip, jis patvirtino tavo žodžius.
Tada ji susinervina ir išlekia iš virtuvės. Man dėl to tik geriau. Manau, Voliui taip pat geriau, jis gali niekeno netrukdomas paruošti vakarienę.
Aš tylomis jį stebiu. Jis darbuojasi prie viryklės. Raudoni plaukai styro į visas puses, tokios pat spalvos skarelė – ant kaklo, jis niekuomet su ja nesiskiria. Marškinėliai be rankovių atidengia ilgas įdegusias tatuiruotas rankas.
Kelnės languotos, išėjusios iš mados maždaug prieš trisdešimt metų. Vietoj įprastų kerzų – šlepetės. Tačiau netgi tokios nepatrauklios aprangos detalės nesugadina gero įspūdžio.
Turėčiau daugiau jums papasakoti apie šį nepaprastą vyrą, ar ne? Gerai, bet tik tol, kol dar neparuošta vakarienė. Tada eisiu valgyti. Daug apie Volį nežinau, tik tiek, kiek pasakojo jis pats ir kiti. Bet pabandysiu. * * * * * * * *
Gyveno kartą prieš keturiasdešimt metų tokia pora – Fernandezas, pusiau vokietis, pusiau meksikietis, ir jo žmona Ana, pusiau anglė, pusiau italė. Turėjo jie du jau suaugusius sūnus bei vieną dukterį, taip pat suaugusią.
Vyriausias, dvidešimt penkerių metų Džordžas, buvo vedęs, o jauniausias – dvidešimtmetis Adrianas, gyveno Anglijoje, name, kurį paveldėjo iš senelės anglės. Jų sesuo Marija ruošėsi kraustytis į Berlyną pas savo būsimąjį vyrą. Taigi Fernandezai turėjo laiko užsiimti savo reikalais – jiems priklausė viešbutis Meksikoje.
Abu Fernandezai jau buvo keturiasdešimt penkerių – tokio amžiaus, kai daugiau vaikų turėti neplanuojama. Ketvirto susilaukė visai netikėtai. Ana, sužinojusi apie savo nėštumą, nustebo, tačiau šiek tiek ir apsidžiaugė.
Kadangi tuo metu buvo Meksikoje, prieš pat gimdymą nusprendė grįžti į Europą, kad vaikelis išvystų pasaulį ten. Bet jis gimė savaite per anksti, kaip tik tuo metu, kai Fernandezai skrido lėktuvu virš Atlanto.
Tėvai davė kūdikiui Volio vardą (kodėl būtent tokį, manęs neklauskit, aš nežinau). Jie gyveno laimingai ir būtų taip gyvenę toliau, jei ne baisi avarija, nusinešusi Anos gyvybę. Mažajam Voliui tada buvo vos dveji.
Jį ėmėsi globoti brolis Džordžas su žmona Tereza, kurie patys augino metais jaunesnį sūnelį Stefaną (taip, tą patį Stefaną, geriausios pasaulio grupės gitaristą). Pats ponas Fernandezas išvyko į Meksiką, kur ėmėsi plėtoti savo verslą. Tai buvo jo veinintelė paguoda netekus žmonos.
O Volis augo su savo brolio šeima, atostogaudavo Anglijoje pas Adrianą arba Berlyne pas Mariją. Svajojo kada nors išvykti į Meksiką pas tėvą, kuris aplankydavo savo vaikus vos porą kartų per metus – per Kalėdas ir per Velykas.
Jis buvo maištingas, tas Volis, dažnai turėdavo nemalonumų mokykloje. Rengėsi suplyšusiais skarmalais, darėsi įmantriausias šukuosenas. Kartu su Stefanu lankė muzikos mokyklą, kur mokėsi pūsti tromboną. Didžiausia jo svajonė buvo dainuoti pankų grupėje.
Ji išsipildė, kai jam buvo septyniolika – tada jis kartu su Stefanu, Maiku iš muzikos mokyklos, kiemo draugu Endžiu, kuriam rūpėjo išgarsėti tik dėl to, kad pakabintų daug panų, bei Johanu – tipu, su kuriuo susipažino pankų klube, įkūrė „Geriausią pasaulio grupę“.
Volis net negalvojo apie didesnę šlovę. Užteko vien to, kad juos žinojo gimtajame priemeistyje ar net mieste. Jų dainas ėmė groti per radiją (tuomet dar nebuvo jokio muzikinio kanalo). Nuo koncertų ankštuose klubuose buvo pereita prie pasirodymų stadione prieš dvidešimt tūkstančių žmonių.
Vaikinai mėgavosi populiarumu, kurį dar padidino daugybė skandalų. Volis sugebėjo iškrėti įvairiausių dalykų. Jis daug kartų buvo uždarytas į blaivyklą ar į areštinę, sudaužė porą automobilų, apšvarino porą supermarketų.
Jam netgi teko pagulėti psichiatrinėje, tačiau apie tai jis nieko nepasakoja. Bet ką aš čia šneku, juk viską galima perskaityti laikraščiuose. Iš visų straipsnių, kada nors apie juos atspausdintų, susidarytų didoka krūva.
* * * * * * * *
- Prašau, - kviečia jis mus su Karina.
Aš įsiataisau ant aukštos kėdės prie bariuko. Volis įdeda maisto man į lėkštę.
- Kas tai?
- Traškūs vištienos sparneliai su karameliniu padažu.
Jis ištaria tai tokiu balsu, kad vien nuo jo ima seilės varvėti. Skonis dar geresnis. Valgau pasimėgaudamas, teisybė, Volis yra maisto ruošimo genijus. Viskas, ką jis pagamina, yra nepaprastai skanu. Po tokio valgio man net nesinori žiūrėti į mamos mėgėjiškus bandymus ar sintetiką greito maisto restoranuose.
Aš negaliu daug valgyti, o gaila, nes norisi dar ir dar. Prašau Volio daugiau, nors jau iš anksto žinau atsakymą:
- Ne.
Karina įsikiša:
- O ką, tau gaila? Nori numarinti jį badu?
Volis minutėlę svarsto, ką atsakyti:
- Karina, jis serga.
Jau geriau mažiau suvalgyti, negu prisiryti daug ir naktį kentėti skausmus. Todėl mes atsikeliam nuo stalo ir keliaujam į svetainę. Tenai stovi didelis televizorius, aš pasiimu telefonų knygos storio kablinės televizijos programą. Visi geri filmai jau seniai prasidėję. Spoksau į ekraną, kol mane suima miegas.
Einu į savo kambarį – tiksliau, kambarį, kuriame aš miegu, kai esu pas Volį. Ten stovi lova, muzikinis centras, kompiuteris ir spintelės, kuriose yra mano drabužiai bei daugybė nuotraukų. Aš nusirengiu ir lendu po antklode. Netrukus pasirodo Volis.
- Susiruošei miegoti?
- Aha.
Jis prisėda ant lovos šalia manęs. Užuodžiu jo kvepalų aromatą. Tokių kvepalų daugiau čia niekas neturi, tik jis. Jo tėvas parvežė juos iš Meksikos.
- Tu be pižamos?
- Be, buvau pernelyg pavargęs jos ieškoti.
Volis atidaro spintą, suranda ten marškinėlius ir padeda man juos apsivilktis. Jaučiuosi keistai, kai jis liečia mano krūtinę – jo rankos tokios karštos. Jos visada būna karštos.
Tai ypatingos rankos, jos moka daugybę įvairiausių dalykų: ne tik ruošti valgį, bet ir rašyti dainas, piešti, groti gitara bei trombonu, siūti drabužius, taisyti automobilius, vairuoti, atrakinti bet kokią spyną, muštis, netgi vogti iš supermarketų. Abejoju, ar yra kas nors, ko Volis nesugebėtų. Jis toks šaunus, Karina prie jo visiškai nesiderina.
- Kodėl tu nepalieki Karinos? – klausiu.
Jis pakelia abu antakius.
- O kodėl turėčiau ją palikti?
- Aš pastebiu, jog ji tave erzina.
- Visos moterys erzina vyrus. Tokios jos jau yra.
Volis perbraukia ranka mano ilgus plaukus, atsisveikia ir uždaro paskui save duris. Aš guliu ant nugaros (kitaip gulėti negaliu, man sunku kvėpuoti), žiūriu į lubas.
Užuolaidos neužtrauktos, mėnulis šviečia pro langą. Lauke matosi mūsų nuostabaus mieto vakaro šviesos. Girdžiu, kaip Volis ir Karina mylisi už sienos. Tada užmiegu.