Prisėdau ką tik ant palangės, ji plati ir kojas susikėlus ant radiatoriaus visai patogi. Užsitęsiančiose pauzėse tarp tavo žodžių ir mūsų atodūsių kvepteliu garą ant šalto stiklo ir dešinės smilium dėlioju taškus, jie beveik juodi, tamsaus vėlyvo vakaro spalvos ant sidabrinių lašelių tinklų. Sujungiu du, ir štai man šypsaisi.
Tavo akių pakraštėliai sušvyti vos pastebimais žiburiukais nuo neoninės lempos lauke, ir tu vos nepravirksti. Nenoriu, kad verktum, tad ūmai nubraukiu Tave rankogaliu. Lieki prailgusia dėme, mane stebinčia vienatvės akim šį lietingą šiokiadienį.
Ak, tie šviečiantys Nokia klavišėliai, Vienatvės Akis išsiplėtus mirksniui sugauna mano kairįjį skruostą, ausies kamputį, ir antakio lanką, kol vėlei užgęsta. (Lygiai keturiolika sekundžių.) Tylu, netylėk, dar žodelį. Lyg baltą balandį.
-Pasaką, sakai. Ir kokios gi pasakos norėtum?
-Negirdėtos neregėtos.
Telefonu švelnus balsas nuskambėjo lyg ji būtų visai šalia, taip neįtikėtinai arti. Tykiai taip, vos ne pašnibždom. Meiliai kartu ir vylingai. Net neįsivaizdavau, kaip taip, kad iš ilgesio, bėgdami nuo vienatvės ir netikrumo, nuo kasdienybės, nuo lėkimo, skubėjimo ir pirmavimo, ir net nuo tylos šitaip pavargstam,- taip pasiilgstam… pasakos. (Patyriau dabar savo kailiu.)
Kad pasaka kartais atrodo kaip vienintelė įmanoma tikrovė, vienintelė priglobianti gydančiam užsimiršime. Keisčiausias kada nors girdėtas dalykas. Pasaka, pamanyk tiktai, telefonu. Argi galima šitaip?
-O, tai bus kiek sunku. Visos pasakos jau iš esmės pasektos, lieka tiktai vienintelė.
Pasakai, tikrai pasakai, o naivuole Tu mano, mažų mažiausia prireiks šviežiu lengvučiu sniegu nukloto eglyno, tik atsargiai taip, o tai ims ir nubyrės stebuklingai vaiskus baltumas. Tiktų žarom besidangstąs vakaras pajūrio kopose, kur basom kojom įspausta pėda rodos šešėlinga vilkpėde, vedančia prie laimės šulinio.
Arba bent jau be didžiulio skėčio po lig paskutinio siūlelio merkiančiu lietum neišsiversim, nejučia tapusio mūsų tvirtove, kurios nepaimt lietaus strėlių lankininkams, na nežinau – bent užsislėpusio kur miško laukymėj tvenkinio su netyčia užklydusia lyg užkerėta vienui vienintele gulbe, baikščia ir visiškai neketinančia lesti iš rankų, savo banguriuojančiu atvaizdu taip ir nusklendženčia tolin, išties prisimerk tik ir pamatysi aukso karūną ant grakščios galvutės, tapybiškuos atspindžiuos šokinėjant saulės zuikučiam.
Apgriuvusios pilies pasigestum (tiesa, čia jau prabanga), kur požemiuose tebeskimbčiotų žarstomas auksas, ar ūksmingos kaštonų alėjos vedančios į prasmegusį dvarą, ar paslaptingo Vilniaus vienuolyno rūsio su seniai sudegusių žvakių šviesoj tebeskendinčiais palenktais juodais gotbuvais, o gal ir jie be veidų, ir ne vienuoliai tai visai, o tik tušti abitai, tiesi ranką – ir žmogaus silueto neblieka, šiurkšti ašutinė krenta ant akmenim grįstų grindų sukeldama dulkių debesį ir kvatojasi šmėklos?
Trūksta, supranti, kažko prireikia, ne taip lengva įkvėpt gyvastį svajonei, paslaptingesnio nei šiandiena, sunykusio, nugrimzdusio, nusėdusio sutrūnijusiose knygose, ar iškilusio į debesis su ryto rūku, ko nūdien nebesutinkame ir nebesitikim. Banguojančios mažne beištrūkstančios skraistės liaunose Eolo rankutėse, užklojančios tiek prisiminimus, lygiai ir ateitį. Pro jos menkučius įtrūkimus prasišvies išplaukę pavidalai: vietos kurių nebėr, ištirpę žmonės, betgi dažniausiai vien gūdžios nuojautos ar keistos jausenos.
Štai kad ir toji kaimynė žolininkė, kur pati su savim kalbėjusi, o palabinta staiga nutildavusi, kurgi besidėsi nuo tokio prareginčio žvilgsnio iš padilbų - jei ne tiesiai į sielą, tai bent kiaurai akis perveria, kad net dilgteli kažkur pakaušy: ak tu vaikel, nelemta tau laimės, kol žmonių taip baikštysies.
Sapnuojasi paskui (ligos, vaikui dar ir nežinomos) iškankintas veidas, bedantė pagiežingai pravipus burna, pūslėtos nuo dilgėlių ir rūtų rankos, kai pasiekia kaklą, nubundu klykdamas. Štai tau ir laumė ragana, argi dar reik tikresnės?
-Tai ir pasek man tą vienintelę.
-Gerai. Tik palauk, leisk prisiminti.
Prie Paslapties būtinas Nuotolis. Atsišauks kas iš praėjusio laiko ar nutolusių baimių – skrypuojančios aprūdiję supynės pačios savaime išmėtančios nedorus vaikus, piktos dilgėlės ir dygiosios usnys kuriom vieną dieną apaugs visas pasaulis, liks tik ežerai irgi salos; pasiutęs besibastantis apsiseiliojęs šuo nuo kurio sprunki slėptis, juodas it velnias, prisibijo netgi suaugusieji, pakaruoklio ąžuolas prie kurio geriau nesiartinti ar skenduolių kūdra kurioj šiukštu nevalia meškerioti karosų.
Taip viskas baugu, paslaptinga, ir tas žemės lopinėlis už svyruojančių girgždančių žilvyčių, ten kur sulaidojam plente pertrėkštus katinus bei mylimus nugaišusius šuniukus, iš lizdų iškritusius paukštyčius, saulės smūgio trenktus kurmius, visiems tos pačios niūriai juokingos apeigos ir apvytę lauko gėlės. Ir užmarštis.
Vienąkart metuos pražystantąs papartis, pilnažandis mėnulis skardiniam puodelyje gyvojo šulnio vandens, žėrinčiom drakonų uodegom besmilkstančios laužo žarijos, giedras gintaro trupinukas iš žaibais suaižytų rūmų, “velnio pirštas”, kartais savo pasaką ir į delną gali paimti.
O ir miesto sąlygom bent abrikoso kauliukas reikalingas, iš kurio tikies išaugsiant kuplų vaismedį svyrančiom šakom, ir nedelsiant, ilgiausiai per metus, paskui nuduodi, kad neprisimeni, nes po teisybei taigi apmaudu, kad stebuklingasis vazonas su kauliuku per neapsižiūrėjimą kažkur pradingo mamai persodinus gėles, tada ir slapta svajonė, o gal pasaka, išbyrėjo negrąžinamai.
Tad tereikia kažko tokio: šviesaus, tirpstančio, baugaus ar paslaptingo, gūdaus ar guodžiančio, raminančio ir linguojančio, dygstančio ir nykstančio, užčiuopiamo arba ne, bet būtinai - savo. Kitaip ne pasaka - o balaganas, dar vienas sužlugęs bandymas Ją prisijaukinti ir perprasti. Jeigu prašai pasakos – gausi dalelytę manęs, neišvengiamai. Paseksiu Tau pasaką, o Tavo jau reikalas, ar ja patikėti, ar kaip savaip bandyti pamėgti.
Vienas tik pastebėjimas: jeigu netiki – pasakos ir nebeliks. Išslys ji eilinį kartą ir paliks tiktai savo rūbelį varganą – neužbaigtą meilės istoriją, palėpėj pradingusį romaną apie muškietininkus, pablukusius vaikiškus piešinius, nepaprastų nuotykių ekranizaciją; ta kitapusinė tikrovė už ekrano širmos irgi ne pasaka, nors panaši. Net pamėgti multikai ten Kitapus – ir tie dar ne pasakos, kažkuo dar ne pasakos…
Galbūt tik ta vienintelė apie kalifą gandrą, su siaubu laukdavau kol iš po kaukės išlys gyvatės, pro ant akių sukryžiuotus pirštelius sekdavau O Kas Bus Toliau. Mutabor - Pasiversk! (Taigi ir dabar, mudu vėl pasisversikime į pasakom tikinčius ir ju telaukiančius. Tik iš kur dabar, atsakyk, man tą pasaką imti ir išlupti? Kaip ją staiga taip, taip netikėtai? Ir dar telefonu. Na, tarkim, bandau :-)
Neteiski labai, jei nesigaus. Nesu dar išminčius senolis, kad vykusias pasakas sekti mokėčiau. Nedrąsiai bandau.
-Bet aš noriu pasakos, kuria patikėčiau.
-Kad tokios dar nėra. Ir kartu visos jos tokios, čia kaip pažiūrėsi.
Seniai seniai… Toli toli… (pastebi – ogi nutolinimas!) gyveno kartą… (visos pasakos taip prasideda, ir nuodemė laužyti tradiciją visokiais “Buvo buvo kaip nebuvo” arba “Tai galėjo nutikti ir šiandien mieste N.”) Taigi, gyveno kartą… (Karalius?) o taip, žinoma. Gyveno kas gi daugiau, jeigu ne karalius ...Ir turėjo jis vienturtę dukterį (Tave!) kuri buvo už Saulę (man!) gražesnė ir už mėnesį baltesnė.
Jos įstabūs šviesūs plaukai nuo karalaitės gimimo nėkart nebuvo kirpti (hm…), ir toji Auksakasė (pagaliau – turim varda!) žvilgsniu (ir ne tik!) pro bokšto langą viliojo visus karalystės bernaičius (na ir mane, žinoma!) Jos juokas buvo it šaltinėlio čiurlenimas, o eigastis – lyg gulbės tykus plaukimas (galgi ne pro šalį?)
Štai atėjo metas jai pasirinkt vyrą, nes karalius jau buvo senas, ir norėjo po savęs palikti karalystę jaunikiui bei savo dukraitei. Jis viską išdykusiai ir mylimai karalaitei leido, nes labai ją mylėjo. Girdė ją paukščių pienu ir rengė švelniausiais šilkais. Ir ne taip lengva jam būtų su dukra skirtis, todėl visaip atidėliojo tą metą.
O dukružė gi priešingai – akeles spitrino į šauniuosius karžygius, blyškiaveidžius poetus, ir storažandžius strazdanotus juokdarius (sveikais drūtais dantim!). Tik vis niekap negalėjo pasirinkti vienintelio. Vienuose traukė ryžtas, kituose – narsa, trečiuose – būtent niekuo nedangstomas silpnumas ir pasidavimas jos įgeidžiui (įdomu, kuris iš jų būčiau aš?), o dar kiti ją žavėjo visišku abejingumu.
Galiausiai ji ir pati nesuprato, ko norinti (hm, betgi jau pasakyta - tebus). Iš gretimų karalysčių papročių buvo girdėjusi, kad galima, ir valia, surengti varžovų turnyrą, kuriame laimėjęs ir gaus jos ranką bei širdį. Tada paprastai atiduoda ir aukso obuolį bei pusę karalystės. Bet ji buvo gan aikštinga (o, taip!) ir paprastų tokių turnyrų jau buvo atsižiūrėjusi.
Jai pabodę buvo ir narsiųjų karžygių durtynės šveitriaisiais kardais, mirtinom ietimis, bei sunkiasvorėm kuokom (beisbolkėm!), eikliųjų žirgų raitelių lenktynės, galiūnų milžinų grumtynės. Nusibodo jai ir paliegusių poetų it neišvaikomų uodų čiulkinio zirzenimai apie jos nežemišką grožį ir tauriąsias dorybes.
Juokdariai būtų kaip tik, bet su jais linksma tik kurį laiką, vėliau nuo amžino juoko plyšta žandai ir širdis, pasiilgusi nepajuokiamo tikrumo. Į valstiečius, keliauninkus ir prekijus ji nežiūrėjusi, jeigu kuris ir patrauktų išdidžiai nuobodžiaujantį žvilgsnį, tai tik svajose ji būtų tokį įsimylėjusi, neleido sau klysti. Labiausiai masino nepažįstamieji, nesuskirstomieji ir neperprantamieji.
Tačiau, vėlgi - su nepažįstamaisiais karalaitės neprasideda (nebent kokiai vienai nakčiai – et, geriau šitai nutylėt!), nesuskirstomieji dažnai tampa neliečiamaisiais, o neperprantamų raganių burtininkų pati prisibijojo…
-O čia visai ne ta vienintelė pasaka. Aš ją kažkur jau girdėjau…
-Galbut tai mūsų pasaka, ar taip nemanai?
Sakyta, juk ji ir pati dar nežinojo, ko nori, ir kaip gi žinoti? Turnyras tarp gerbėjų dūsautojų turėjo vykti taip, kad nei vienas nebūtų nuskriaustas (argi karalystės dar būna tokios?!), kad visi parodytų ką turi geriausia, todėl buvo neįmanoma visų varžovų surinkti viename kuriam: poetas nevalios susirungti su karžygiu, o bukas galiūnas nepajuoks aštrialiežuvio juokdario.
Todėl toks buvo paskelbtas įsakymas: Klausykite klausykite ir nesakykit, kad negirdėjote! Mūsų šviesiausiojo karaliaus vienturtė duktė skelbia varžytines visų bernaičių kurie siekia gauti jos ranką ir širdį, ir pusę karalystės; renkami visi stipriausi, narsiausi, greičiausi, (jautriausi?) apsukriausi, protingiausi, gudriausi, šmaikščiausi, šauniausi, puikiausi, talentingiausi, turtingiausi, išmintingiausi, mieliausi, gražiausi, drąsiausi (o stipriausi jau buvo?), muzikaliausi, iškirtiniausi ir t.t. ir panašiai jaunikiai kurie sugebės įrodyti savo pranašumą ir beribį meilės jausmą.
Skirtingai nuo kitų karalysčių, čia nereikės nieko juokinti, nei pasakoti ilgiausios pasauly pasakos, nei kapoti slibinams galvų, nei atnešti gyvojo vandens, eiti per ugnį ir vandenį, ieškoti paslėptų lobių ar užkerėtų išminties knygų.
Viskas ką turite padaryti – nepratarti nei žodžio, negiedoti, nedeklamuoti, anei raštų, anei plunksnų, nei lyrų, nei smuikų, nei eikliųjų žirgų, nei kardų, nei puošmenų, nei kilmingų vardų, nei aukso kalnų, nei burtų, nei stebuklų. Viskas ką turite padaryti (tai koks gi tas veiksmas?) – princesę pavergti be savo šarvų, ginklų ar monų.
-Sakei juk be monų… O ši pasaka tada kas?
-Nežinau. Man pasaka bus atostogos, kai parvažiuosiu bent trumpam. Ne monas tai – ilgesys.
Et, visos pasakos jau pasektos. Lieka vienintelė, ją kuriam mes patys. Kokios panorėsim, tokią ir susikursim. Net ir pabaigą, kokios norėsim, tokią ir turėsim. Tradicinę besibaigiančią: “ilgai ir laimingai gyveno” arba modernią: “dar ir šiandien tenai vaidenasi”. Įnoringa princesė ištekės už juokdario, arba pavirs akmens stulpu, arba galiausiai pamils savo karžygį, gal elgetą poetą, o galbūt netikėtai pateks į nagus mėlynbarzdžiui.
Mes gi nieko nepakeisim, nes pasakos ir nekinta: dorieji ir vertieji visad laimi, o nelemtieji pikčiurnos rauda. Būna jos ir juokingos, būna ir su nelaimingom pabaigom, bet tokios jos - nuo pat pradžių. Tad beprasmiška savo pasaka kažką įrodinėti, sau ar kitiems: bandyti likimą ar mėginti laimę.
Ir negalima, neįmanoma pasakos pergudrauti, vien pamėginti ją perprasti pakaks per akis: iš graudžios - nedera juoktis, o dėl linksmos - neverta liūdėti, pasakoj be galo nėra kur prisiglaust pabaigai. Užkeikimai nepradingsta nieko nedarant, gyvojo vandens leidies ieškoti apsiginklavus vien amžinosiom dorybėm, į stiklo slidžius kalnus tenka kabintis nagais ir kartais nusikirsti pirštelį, kad išgelbėtum sielą, net ir Kaulinio Senio neįmanoma išklausinėti visko visko, kad ir sutiktum.
Vien sustot neatleistina, pasaką savo palikus abejonių ir klastų žabangose, ją primiršti ir taip jos netekti. Pasaka tol gyva, kol ji kuriama, kaskart vis iš naujo atrandant sunkumus ir juos nugalint septyniais stebuklais: Valia, Ryžtu, Kantrybe, Meile, Dorybe, Tiesa, Ištikimybe. Pasistumiant lig laimingos pabaigos bent per žodį. O tada ir jūras perplaukti, ir ugnį pereiti vienas tik juokas.
Vienintelė sąlyga: kas pagaus jam numestą rožę ir grąžins į karalaitės rankas, tas ir laimėtojas! Rožė ta gali keliauti iš rankų į rankas, leistina, betgi atminkit - ji nepaprasta, jos dygliu įsidūrusio laukia skausminga mirtis, jo visas kūnas galiausiai apaugsiąs tokiais pat mirtinais spygliais, ir nevalia niekam bus nuimti šio užkeikimo, taip kad pagalvokit prieš siekdami.
Ją priimkit labai atsargiai, ir tik karšta širdis bei narsa, meilė ir drąsa nuo mirtino dūrio tesaugos, nėra nei pirštinių nei šarvų, o besipešdami be abejonės įsidursite per tokį skubėjima…
-Kodėl sugalvojai man staiga pasakoti apie mus? Juk kaip suprantu, yra ir kažkokia kita priežastis, gal kažkas atsitiko, ką turėčiau žinoti. Kam tu taip liūdnai? Kas nutiko? Ar taip nori man papriekaištauti? Per žiauri man tavo pasaka, perdaug joje išbandymų, ir išvis, ar ji baigsis laimingai?
Švytintys Nokia klavišėliai ir neoninė lempa lauke. Pasakai netikėtai nutrūkus, dar ir mėnulis.
-Laimingai, jeigu nesibaigs.