Išradingus plakatus, lankstinukus, skrajutes, kaip ir scenografiją, kuria dizaineris Peras Viktoras, tapęs nuolatiniu spektakliu bendraautorium. “Granhøj Dans” spektakliuose dalyvių pavardės gali būti užrašytos ant balionų, kuriuos tenka pripūsti, jei nori ką nors perskaityti. O su balionu dar įteikiama pora ryškiaspalvių ausų kamštukų, “jei pučiant balionas sprogtų”. Žiūrovai apdovanojami žiebtuvėliais, kuriuos užsidegę jie springdami juokais siūbuoja pagal populiarios dainos melodiją. Išmonės dizaineriui niekada nepritrūksta.

Savo trupę danų šokėjas ir choreografas įkūrė Palle Granhojus 1990 m. Jo kūryba remiasi Amerikos choreografės Nancy Spanier sumanyta ir paties P.Granhojaus ištobulinta trukdžių (obstrukcijos) technika. Ja siekiama praplėsti šokėjų judesių ir raiškos galimybių diapazoną – judesiai yra mechaniškai varžomi paties šokėjo arba jo partnerių. Varžymas gali būti toks intensyvus, jog šokėjui belieka vienintelė raiškos priemonė – jo mimika.

Visi šio choreografo spektakliai balansuoja tarp grynojo šokio ir teatro, yra įsimintini ir patrauklūs. P.Granhojus už savo darbą nuolat premijuojamas stipendijomis bei Danijos apdovanojimais. 1999 m. apsilankiusieji tarptautiniame festivalyje “Naujasis Baltijos šokis” tikrai atsimins Granhøj Dans trupės spektaklį “La CA-LA-SH La LATIN”, kuriame pajuokiamas besaikis europiečių žavėjimasis Lotynų Amerikos šokiais.

“8IQ – no woman no cry” sulaukė didelio pasisekimo tarptautiniame Europos teatrų susitikime Aarhuse 2002 m. spalį. Nuo tada jis daugiau nei 60 kartų rodytas Danijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje Ir tai visai nenuostabu. Kaip ir netenka stebėtis, kodėl pulnutėlės žiūrovų salės ploja stovėdamos. Spektaklis išties nepaprastas.

Šokis tyloje. Kvėpavimas pereina į pavienius garsus, šie susilieja į žodžius, o iš jų gimsta daina. Taip prasideda pasakojimas apie 8 moteris. Visiškai skirtingas, bet šiuo tuo ir panašias. Kas gi jose tokio? Tik tai, ką rasite kiekvienoje moteryje... Jos protingos ir meilios, žavingos ir kvailos, ryžtingos ir pasimetusios, aukštos, kresnos, žemos ir laibos. Tokios, kokias galime pamatyti kasdien, tik ar pastebime? Spektaklyje gausu šių dienų ir ankstesnių dešimtmečių muzikinių hitų, kuriuos atlieka pačios šokėjos. O varijuojama garsios reggae stiliaus dainos “No women no cry” pagrindinė tema nuolat suskamba, kaip spektaklio leitmotyvas. Spektaklyje šoka ir dainininkas. Tačiau prikišti jam neprofesionalaus šokio tikrai negalima. Būtent jam pasirodžius aštuonių moteriškų pasaulėlių maišatyje spektaklis įgauna ypatingo jautrumo. Puiki šokėjų technika ir aktorinis talentas, humoro “perlai” ir netikėti choreografo pastebėjimai sukuria nepakartojamą šokio spektaklį, kuriame su nuostabiu lengvumu spėjama papasakoti apie viską.