Kaip ir ankstesniais metais, šiemet “Naujajame Baltijos šokyje’04” vėl bus galima pamatyti Lietuvos choreografų darbus. Jie bus rodomi pirmąsias dvi festivalio dienas, tačiau, priešingai nei ankstesniais metais, laukiama tik vienos premjeros ar bent jau jos užuominos. Be to, didžioji kūrinių dalis – jau ne šiaip kompozicijos, o nedideli spektakliai.
Šiemet “Auksiniu scenos kryžiumi” už spektaklį “Nuskendęs slėnis” apdovanotas Vytis Jankauskas pristatys žiūrovams būsimo kūrinio “Artėjimas” ištrauką. Šis choreografas nekepa naujų darbų tarsi sausainėlių. Prie kiekvienos kompozicijos jis triūsia ilgai, drauge su nuolatine savo trupės šokėja Giedre Kirkilyte ieškodamas tiksliausiai vieną ar kitą būseną ar mintį išreiškiančių judesių. Jaunystėje žavėjęsis breiko šokiu, Lietuvoje bene pirmasis užkėlęs šį gatvės šokio stilių ant scenos, choreografas ilgainiui ėmė ieškoti naujų raiškos galimybių. Žinovai jo judesiuose iki šiol įžiūri smarkiai modifikuoto breiko pėdsakus, bet tai ir sudaro šio choreografo darbų savitumą.
V.Jankauskas beveik kiekviename NBŠ festivalyje parodydavo po premjerą, kurios leido stebėti jo tobulėjimą, naujos stilistikos ir naujų temų paiešką. Nuolatinis ieškojimas sulaukia rezultatų – V.Jankausko trupė su spektakliu “Viduramžių bernelio dainos” reiklių organizatorių buvo pakviesta į tarptautinį festivalį “Global Dance 2002”, vykusį Düsseldorfe (Vokietija).
Kiti NBŠ’04 festivalyje rodomi darbai jau matyti Lietuvos publikai. Šviežiausias iš jų – Anželikos Cholinos teatro spektaklis “Mėnesiena”, kurio premjera tarsi gėlė buvo “įteikta “ žiūrovams kovo 8-ąją. Jo kūrėjai – Lietuvos muzikos akademijoje aktoriaus šokėjo specialybę ir Helsinkio teatro akademijoje šokio magistrantūroje studijavęs Andrius Katinas ir šios akademijos magistrė suomė Maria Saivosalmi. Nedidelė “Mėnesienos” ištrauka buvo rodyta Vilniuje Šiuolaikinio šokio vakarų metu, o pirmąjį viso spektaklio variantą, sukurtą Helsinkio TA studentams, matėme praeitų metų NBŠ festivalyje.
Su švelnia ironija “Mėnesienoje” pasakojama apie pirmuosius įsimylėjimus, savo jausmų suvokimą, jaunimo svajones. Spektaklyje šoka LMA I ir II kurso studentai, patys dar viena koja įklimpę meilės paieškų amžiuje ir todėl be didesnių pastangų interpretuojantys choreografų idėjas.
Kitas dar šviežumu dvelkiantis spektaklis – vienintelio Lietuvoje municipalinio Kauno šokio teatro “Aura” šokėjo Dariaus Algio Stankevičiaus vizijos Jeano Genet knygos “Vagies užrašai” motyvais. Tai ne pirmasis D.A.Stankevičiaus choreografinis bandymas. 1996 m. pirmajame “Lietuvos šiuolaikinio šokio projekte”, tapusiame NBŠ užuomazga, kuriame keli šokėjai pirmąsyk išbandė savo choreografines galimybes, buvo parodytas pirmasis ir labai įsimintinas D.A.Stankevičiaus darbas – kompozicija “Paskalis”. Be to, šio šokėjo kūrybiškumą įrodydavo jo improvizacijos kitų choreografų darbuose.
“Vagies užrašus” D.A.Stankevičius dedikuoja dviem savo draugams, per anksti pasitraukusiems iš gyvenimo. Spektaklyje gvildenamos greta einančios priešybės: meilė-nusikaltimas, palaiminimas-bausmė. Jų sąjunga ne tik priverčia mus aplinkui pastebėti dalykus, kurių norėtume nematyti, bet ir padeda pažinti save ir savo santykį su pagundomis ir draudimais.
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje rodyto spektaklio “Kareivio istorija” sėkmę lėmė dviejų romantiką ir lengvą ironiją pamėgusių Biručių – režisierės ir aktorės Mar bei choreografės Banevičiūtės bendradarbiavimas su dirigentu Robertu Šerveniku. Visi trys drauge su šokėjais ir muzikantais gyvai ir tuo pat metu kiek bauginančiai, pasitelkę idėjos sumanytojo kompozitoriaus Igorio Stravinskio muziką ir Charleso Ferdinando Ramuzo libretą, perpasakoja rusų liaudies pasaką, primenančią Fausto ir Mefistofelio istoriją. Abiejų moralas tas pats – “neik su velniu obuoliauti”.
Penktasis kūrinys – spektaklis “Processus”, pernai choreografei Airai Naginevičiūtei, trupės “Fluidus” vadovei ir LMA dėstytojai atnešęs Kultūros ministerijos premiją. Tamsiame, nors optimizmu dvelkiančiame kūrinyje choreografė pasakoja apie žmogaus sielos kaitą, nulemtą ekstremalių situacijų. Šokėjų improvizacijoms pasirinkusi gimdymo ir su juo susijusio netikrumo, baimingo lūkesčio ir vilties temą, choreografė pagal atsirandančius įvaizdžius sukūrė “Processus”, pavadinime užkodavusi ne tik asmenybės keitimosi, savęs pažinimo, bet ir Lietuvos šiuolaikinio šokio raidos procesą.
