Po darbingos 2010 m. pabaigos K. Orbakaitė su vyru Michailu Zemcovu išskrido pailsėti į JAV. Sausio pabaigoje ji grįš į Rusija, o vasario viduryje koncertuos keturiuose Lietuvos miestuose.
K. Orbakaitė turi lietuvišką pasą, tad interviu nusprendėme daugiau dėmesio skirti jos ryšiams su istorine tėvyne.
- Kristina, jūs, kaip ir visi muzikantai, esate labai užsiėmęs žmogus. Ar dažnai atvykstate į Lietuvą? Ar atvykusi gastrolių viešite inkognito?
- Deja, atvykti inkognito nepavyksta. Bent kartą per dvejus metus atvažiuoju koncertuoti į istorinę tėvynę. Praėjusią vasarą sūnus savo noru lankėsi Lietuvoje. Nikita mokosi Amerikoje, bet turi draugų lietuvių, tad ir nuvyko pas juos pasisvečiuoti. Lietuvoje jam labai patiko, šalis padarė jam didelį įspūdį. Jis lankėsi Vilniuje, buvo ir prie Baltijos jūros. Grįžęs sakė, kad ten visi panašūs į mane (juokiasi).
- Kokią prisimenate Lietuvą ir savo vaikystę Lietuvoje nostalgiškomis akimirkomis, pavyzdžiui, vakarais prie židinio?
- Žinote, gyvenau Lietuvoje pirmaisiais gyvenimo metais, ankstyvoje vaikystėje, tikrąja to žodžio prasme basomis bėgiojau Šventojoje, Palangoje, kopose, ant jūros kranto. Todėl atsiminimai daugiausiai susiję su jūra, gintarais, kuriuos rinkdavome vaikščiodami paplūdimiu, su žaidimais kopose, kuriose slėpėmės nuo vėjo. Tai absoliučiai teigiami vaikystės prisiminimai.
Žmonės Lietuvoje laiko mane sava, bando kalbinti lietuviškai, nors aš jau tapau maskviete. Taip, vaikystėje mokėjau lietuviškai, bet pradėjusi lankyti darželį ir mokyklą Maskvoje, palaipsniui pamiršau lietuvių kalbą. Tėčio namuose visi iki šiol kalba lietuviškai, bet kai aš pa jį viešiu, bendraujame rusiškai.
- Šiuo metu Maskvoje dirba nemažai lietuvių ir menininkų režisierių. Ar bendraujate su jais?
- Taip. Pavyzdžiui, šią vasarą buvau režisieriaus Rimo Tumino, kuris dabar vadovauja Vachtangovo teatrui, spektaklyje „Troilas ir Kresida“. Gaila, dėl gastrolių grafiko vis nepavyksta nueiti į jo spektaklį „Dėdė Vania“.
- O kaip dainuojantis Lietuvos jaunimas? Ar nesikreipia į jus pagalbos ar patarimo?
- Žinote, nepamenu tokio atvejo... Vis tik lietuviai išdidūs, nori prasimušti savarankiškai, be pagalbos. Iš tiesų, ne į mane reikėtų kreiptis. Aš juk menininkė, pati sau režisierė. Yra prodiuserių centrų, kurie gali patarti, o aš ne itin gera patarėja tokiais klausimais. Pavyzdžiui, dabar yra populiari dainininkė iš Lietuvos.
- Turite omenyje Aliną Orlovą?
- Taip, ją. Prasimušė be jokios pagalbos.
- Trumpai papasakokite apie programą, su kuria atvyksite į Vilnių?
- Per tą laiką, kol nebuvau Lietuvoje, ji, žinoma, šiek tiek pasikeitė. Nors šiaip nemėgstu kardinaliai keisti programos, joje vis tiek turi likti auksinių dainų – tų, kurias žmonės mėgsta ir nenustoja mėgti, ir nori girdėti, kad ir kiek metų būtų praėję. Programoje skambės ir senų dainų popuri, ir, žinoma, bus naujų dainų, nes laikas eina, atsiranda naujų kūrinių. Tikiuosi, jos patiks žiūrovams.
Šiais metais K. Orbakaitė ketina išleisti naują albumą ir surengti Maskvoje didelį solinį koncertą. O Tarptautinę moters dieną (kovo 8 d.) pasirodys trečia filmo „Meilė kaip seilė“ (rus. Liubov-morkov) dalis, kurioje K. Orbakaitė suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų.
