Tik štai, galbūt tik šiandieną, aš norėčiau kitaip – kad atsilygintų bent jau dėmesiu kažkokiu parodytu man kaip žmogui, o ne valymo-tvarkymo funkcijai, na nežinau, tikiuos lovely atviruko, ar nelaukto kvietimo į fancy kavinę, kur su malonumu palieki neplautus indus ir bent nesijauti kalta dėl deserto perviršiaus.
Odinukės kišenėj užglaudžiau sveikinimą jam, nieko pritrenkenčio ar pretenzingo, tik už svarą septyniasdešimt penkis. Jokių užuominų, tik “Ačiū” ir mano vardas po visu tekstu, silly meškučio palinkėjimais, tokius galim gauti bet kuris iš mūsų. (O ši naktinė nerimastis vien todėl, kad dabar ką tik, jau per vėlai, prisiminiau: neradusi pakeitimui plastikinio maišo, pamiršau išnešti šiukšles, jis neabejotinai viską supras. Man liks tik laukti ir nuduoti, kad nieko nežinau. Atsiprašau, apie ką jūs čia? What do you mean exactly? Gerai, kad nesusitinkame akis į akį.)
Nežinau, kaip čia man atsitiko, kad panūdau tą keistą žmogų pažinti, po teisybei, ilgą laiką jį jau pažįstu: iš jo odekolono kvapo vonioje, įdubų sofoje, nudrengtų kostiumų ir džinsų, ant radiatoriaus padžiautų trumpikių ir marškinėlių, neabejoju, kad jautrius dantis valosi specialia pasta, kad ketvirtadieniais alinėj žaidžia bilijardą (švarko rankogaliai dažnai būna kreiduoti), matau, kiek moka už mobilų, ir kiek - už telefono liniją, kiek išleidžia maistui (surankioju ir išmetu supermarketų čekių rulonėlius), net žinau kurią savaitę jis perka apelsinus, o kurią - obuolius.
Pastebiu, kad neskaito laikraščių, ar bent jau nesineša jų namo (galbūt perskaito metro), kad mėgsta spanguolių sultis, kad nemoka atsišildyti šaldytuvo (turbūt net nesupranta, kam to reikia), kad keliauja lėktuvais, kad pildamas pro šalį pribarsto skalbimo miltelių, kad ilgai vakaroja vienumoje (nenustebčiau jei ištisas naktis praleidžia internete), kad retkarčiais rūkena smilkalus, kad mėnesiais nepakeičia perdegusios lemputės, kad sukasi suktines su neaišku kuo (bet užtat tikrai nesibado heroino ir neprašniauškia viso uždarbio, kaip mano paskutinysis ex), kad palieka atkimštą dantų pastą (tačiau tikrai nesumuštų manęs vien dėlto, jog tai primenu), kad nesibodi pramisti sriuba iš pokelių ir atsineštine kario vakariene, kad nemoka deramai išlyginti kelnių, kad grąžą meta į stiklainį, kad įsirašinėja serialą “Friends”, ir kad apsilankius moteriai, stengiasi tai nuslėpti nuo manęs. (Panašiais akibrokštais jo vienatvė taip primena manają.)
Nekenčiu kai žmonės gėrę neišsiplauna taurių ir jas palieka man kol tos sudžiūsta, bet ši viena vieniša sukelia tik keistą gailesį, grauduli. Butelis aišku jau šiukšlių dėžėj, paliko tik murzinai raudoni olimpiniai ratilai, kuriuos teks, vėl eilinį kartą reiks nušveisti nuo lakuoto stalo paviršiaus. Ir šįkart gėrė vyną iš vienos taurės, nes kitos penkios tvarkingai apverstos (idant nerinktų dulkių) rikuojasi bufetelyje, kur išplovusi po vienos party palikau dar prieš gerus tris mėnesius. (Jis visada palieka valiklių virtuvės spintelėj, nors tiek gerai, o ir tie vakarėliai būna labai retai.)
Jis neturi draugų, kurie įgriūtų su triukšminga betvarke. Pakeliu jo ant sofos krašto nusviestus marškinius ir švarką, atidarau rūbų spintą. Čia viešpatauja tokia žinote “vyriška” betvarkė, ir pakabų nėr laisvų. Reikės pačiai gal nupirkti, ir tegu mato, kad netvarkos netoleruoju net uždarose spintose. Tačiau raktelio menkai teapsaugotas duris praveriu ne veltui. Apie jį sužinau tiek daug, neklystamai viską ko dar trūksta jo kambariuos ir daiktuos, atrandu čia.
Jo mėgstamiausia grupė yra Pink Floyd, aptikau net dvejetą juodų marškinėlių su užrašu “The Wall” (keista, bet pas mus juos užmiršo, ir seniai jau, nebent sugroja garsiąją “We don’t need no education” per kurią nors FM). O čia štai žmogus užsienietis, ir klausosi. Fanas, mat, senienų. Ir daug kas pas jį taip “senoviška”.
Štai jis senamadiškai rašo daug laiškų ar kažkokių eilėraščių, nes ant naktinio stalelio beveik kiekvienąkart atėjus patiesinti lovos užtiesalo randu subraukytų juodraščių ir iš pintinės mini šiukšlių dėžės iškratau jų skutelius. Kam taip kankintis, rašant paprasčiausią laišką? Jo mažajam stalčiuke spintos dešinėj kaupiasi vokai su nuotraukom greičiausiai iš namų, taip pat rikiuojasi atsiųsti ar parsivežti suvenyrai: šiaudiniai paukščiai, moliniai varpeliai, gintaru inkrustuotas žiebtuvėlis, glazurinis olandiškas namelis.
Bent dešimt kaklaraiščių ir tik keturi nešiotini marškiniai, neskaitant tų suglamžytų ir sukištų apatinian stalčiun. Akivaizdu, kai gyveni vienas, kartais tvarkingai, kartais - nelabai. Skalbimas – penktadienį, juodas gėrimas – ketvirtadienį (tą liudija dar ir palikti suglamžyti alaus skardinukai bei rūkalų dūmais įsimelkę jo bet kaip išmėtyti drabužiai), o štai dulkių siurbimas – niekad. Tad stveriu siurblį ir – pirmyn.
Šiaip ar taip, kambarys, kur jis leidžia savo laisvalaikius man mieliausias, ir nesvarbu, kad čia daugiausiai tvarkymo, čia galiu pajausti kuo jis gyvena. Iškratau visos savaitės peleninę, šalia paprastai randu jau sudžiūvusiais kavos tirščiais nusėdusį puodelį. Vakarai reiškia ilgi. Tas pats ir prie kompiuterio, nuo kurio irgi retkarčiais nušluostau dulkes, bet jis nemėgsta, kad ten tvarkyčiaus.
Vienąsyk neapsikentęs net pranešė raštelyje, kad nepageidautų, jog kilnočiau jo daiktus. Padarė dvi gramatines klaidas penkių zodžių sakiny, vieną nežymią dėl artikelio, o kitą spelingo - žodyje “endeavour”. Ir kam jam reikštis tokiais sudėtingais žodžiais, kad kliūtų spelingas? Tie užsieniečiai…
Viskas turi būti kaip palikta: keistos diagramos, popieriai pripaišinėtais pakraščiais, atverstas blonknotas ir besiliejantys užrašai svetima kalba. Kad aš ką suprasčiau, turbūt dienoraštis, o gal tik šiaip darbo reikalais pastebėjimai.
Viskas čia kažkuriuo būdu tai atsiranda tai dingsta, nors kažkokia nepastovi teka išlieka, pas kitus ją dar galiu stebėt kiekvienąsyk registruodama įprastas daiktų vietas. O čia nėra jokios tvarkos, ir daiktai nusėda chaotiškai it dulkės. Alaus skardinės, tušti apelsinų sulčių pokeliai, nugertas vodkos butelis, jo vakarykštę ir net visos savaitės darbo ar poilsio vietą gali atsekti pagal skysčių judėjimą ir turinį.
Jis blaškosi po visą savo nediduką butą it žvėris narve. Keliauja iš vieno kambario į kitą it koks piligrimas aplankydamas savo šventvietes: išganingą bufetėlį virtuvėje, stalelį prieš televizorių, subliuškusią sofą (kiekvienąkart tenka purtyti ir kedenti visą tuziną suplotų pagalvėlių!), kalorijas medituojantį šaldytuvą, dzen kampelį su mikrobange ir elektriniu virduliu kavai, vėl TV placdarmą, galiausiai lovos bangas, aplink ir po ja sukrautos knygos, nes ko gero neteko girdėt apie tokį išradimą kaip DYI (Do it Yourself) lentynėles.
Kai kurias bent galiu suprasti, nes angliškos. Visos dažniausiai gula kniūpsčios nugarėlėm aukštyn viena ant kitos, prislėgdamos atverstą puslapį: "Architecture of Transfinite States", kišeninis English-French-English žodynėlis, "Stray Birds", "Design Patterns in Charts”, "Dharma Bums", keista kad tokie svetimšaliai dar skaito Shakespeare, "Raise High The Roof Beam, Carpenters", “Clockwork Orange” ir dar krūvą knygų neperprantamom slaviškom antraštėm bei vienu tų “francūzišku” šriftu pagražintu taškiukais, kableliais ir brūkšneliais. Kafka, šitą ir aš žinau. Visai nieko ir man.
Betgi jis tikrai ne prancūzas, spėju, kad iš Rytų Europos, gal kokios Čekijos ar Bulgarijos. Nes taip štai atrodo ir iš tik praeitą savaitę įrėmintų nuotraukų - į mane kiek gundančiai (juk nuotrauka skirta jam) iš erdvaus dailiai drožinėto medinio rėmelio žvelgia įstabaus grožio mergina, romaus ir malonaus veido, tokia tikrai negali būt vietinė, kaip sakiau – Vengrija ar kokia Slovėnija. Viena tų naujųjų šalių, apie kurias jie pastoviai dabar kalba per TV kaip apie grėsmę mūsų socialinei visai sistemai, darbo rinkai ir gyvenimo saugumui, kartu deklaruojant draugiškus santykius ir santūriai prisidengt šypsenomis.
Juk mes - britai, liksim už borto ir be darbo su dar didesnėm išlaidom sveikatos apsaugai, mokymui ir pašalpoms, kai užplūs šie skėriai (dėl jų bent kartą per savaitę TV vyksta įnirtingos diskusijos talk-show). Tik šiedu žmonės man neatrodo grėsmingi, dirba sau ir dirba, moka mokesčius, jie lyg ir all right, kas kad netvarkingi ar išsiblaškę (et, visi mes paliekam neplautas pelenines) ir miestai jų gražūs - gotiškos architektūros fone, yra ir kita nuotrauka - kur ji, ta pati mergina liūdnom svajingom akim aukštai tarp smailiabokščių apsnigtų bažnyčių. Baltas toks miestas, saulės visas nutviekstas, senoviškas ir šiaurietiškas it Anderseno pasakose apie Sniego Karalienę.
Ten dabar žiema, tos nuotraukos nebuvo prieš savaitę. Įsižiūriu tad idėmiau. Tikra žiema, su tikru giliu sniegu, I mean. Man net nereikia spėlioti, kas ji. Įsistebiu į jaukios pasitikinčios meilės sklidinas akis, vėjyje kiek išdraikytus plaukus, tos nuotraukos nebuvo prieš savaitę, jos tamsiai raudonas dailiai pasiūtas paltas taip gražiai gula. Ji išties atrodo kaip top modelis, sodri šypsena ir priderinti lūpų dažai. Imu jai kiek pavydėti, kad gali parašyt jam meilės laišką gimtąja kalba, kad puikuojasi rėmelyje, kad jai skirti visi įmanomi dėmesio ženklai, kad ji taip pritinka prie bažnyčių stogų svetimame mieste, kad jos akys tokios geros, kad jos laukiama, kad apie ją svajojant eina jo dienos.
Pasijuntu nejučiom įsibrovusi ne tiek į kambari, kiek į jų abiejų pasaulį, kur net visiškai nekaltas kišenėj užčiuoptas atvirukas nesuras sau vietos. Jie turi kažką daugiau, nei galiu įsivaizduoti. Tikrai, jaučiuos nejaukiai ir nežinau, ką toliau daryti su tuo nelemtu sveikinimu, kurį susigalvojau vien pagauta prieššventinio impulso. Juk tai vienintelis vaikinas neturintis šansų nuo manęs pasislėpti, vėl ir vėl mane apgaudinėti, vėl man meluoti, nes apie jį jau žinau viską. (Toj pačioj spintoj aptikau žurnalų, dažniau pavarto, be abejo, kad su tikslu, “Loaded” nei “Playboy”, priedo yra pamišęs dėl japoniškos porno animacijos.)
Dar niekad įsiveržusi taip giliai nebuvau į Vyro Valdas. Dar niekad nemačiau intymaus jų gyvenimo iš taip arti, begėdiškai nuogi vilkai savo narvuose. O čia, pas jį, viskas kaip ant delno, gal todėl toks iliuziorinis aiškumas, artumas netgi, lyg pažįstu jį šimtą metų. Tik savo apmaudui suvokiu, greičiausiai iš to nieko nebus. Kad vien apsigavau užliūliuota romantinio progos imperatyvo.
Gėda prisipažinti, o juo labiau vienai giliai savyje suvokti, kad toookia diena išties nieko nekeičia, ji tiktai duoda šansą įgyvendinti kelias rūpimas fantazijas, ir tai tik ryžtingiausiems. Tokią dieną gali padebesiais lakioti, jei tikrai myli. O štai jei vis dar esi vieniša– belieka tik pasislėpti nuo viso šurmulio, išvadinti visą paradą dar vienu idiotišku prekybininkų vajum ir meilės turgum, niekučių, su pačia meile neturinčiu nieko bendro. Sklidinai prisipildyti pagiežos ir pavydo public transporte besiglamžantiems niolikiniams įsimylėjėliams, vien sarkastiškai nusišaipyt iš besaikio kičinio raudonio vitrinose ir nusipenėjusių rubuilių kupidonų bereikšmiai saldžiais snukučiais, orgazmiškai primerktomis akimis besitaikančių “sužeist širdis”.
Nekaltutis mano meškiukas su raudona dabar jau nepakenčiamai raudona širdute letenėlėse mano besidarbuojančiose energingose rankose sudryksta į šešis apylygius skutelius. Ant jų šiukšliadėžėn tėškiu ir savo gumines pirštines. Viskas, tvarkymasis baigtas. Dingti nepastebėtai smalsios kaimynės. Neužmiršti užrakinti buto, ir pasiimti kassavaitinio vokelio. Čiaupai, viryklė, langai, šildymas, šviesos. Ištraukt ir suvynioti dulkių siurblio laidą, grąžinti į vietą. Pasišukuoti prieš išeinant žvilgterėti į veidrodį. A, nusiplauti rankas irgi. Nusišypsoti sau.
Prabėgom dar užmetu lakiojantį žvilgsnį į prieškambary kabantį kalendorių su vienišu mediniu kryžium vidur lauku. (Taip keista, lyg kapas, lyg ne. Užu kryžiaus matosi besitęsiantys arimai ir tolumoje – rudeniškai pamargintas miškas.) Prieš užverdama duris, šiandien atverstas mėnuo jo gimtąja kalba – VASARIS. Na štai dabar, keisčiausių smulkmenų gyvenime pastebim kada skubame. Taip ir įstringa akimirkomis. Betgi miegot miegot pagaliau, šitaip jau vėlu.