Connie Palmen “Dėsniai”
PRIEŽASTIS:
“and I’m tired and bored of waiting for you and all those things you never do, cos it’s me and my life, it’s my life…” dido
PRADŽIA:
2001 08 12
Pagaliau pasiryžau - labiau sau, negu tau - rašysiu laišką. Ilgą, atvirą, išvaduojantį - tikiuosi… Aišku, jau milijoną kartų ketinau tai padaryti, tik vis tikėjausi, kad išsivaduosiu ir be išsipasakojimo tau… Dabar atėjo laikas, kai supratau, kad NEBEGALIU laikyti viso to savyje.
Noriu papasakoti tau istoriją. Gražią ir liūdną. Apie save. Ir tave, mano gyvenimo dalelyte… Apie tai, koks svarbus tavo vaidmuo mano gyvenime pastaruosius dvidešimt trejus ar vienerius metus - čia jau kaip pažiūrėsi. Kartą savo oranžinėje užrašų knygelėje parašiau, kad niekas kitas, išskyrus mane pačią, nebetiki laiminga šitos istorijos pabaiga. Tiems keliems žmonėms, kurie ją žino, tai atrodo UTOPIJA. Ir pati kartais taip galvoju, bet… Vis dar tikiu. Negaliu netikėti. Noriu to ar ne.
Viliuosi, kad perskaitysi tai kada nors. Viliuosi, kad išsiųsiu, kad sulauksiu bent kažkokio atsakymo. Negaliu gyventi savo asmeninio - jausmų - gyvenimo, kol tikiu laiminga pabaiga. Jei būtų bent viena galimybė iš milijono, kad ši mano/tavo/mūsų istorija baigsis laimingai, turėčiau jėgų iškelta galva ir atvira širdimi laukti balažin kiek laiko. Laukti tavęs. Kovoti dėl tavęs. Leisti tau mane pažinti.
Jei tokios galimybės nėra ir negali būti, turiu jėgų išgyventi praradimo jausmą. Juk jį po lašelį išgyvenu kasdien - nejausdama tavęs, to, kuo tu gyveni, svajoji gyventi, nežinodama, kur tu eini, ką veiki, kur gyveni, su kuo, kaip, kurlink tavo mintys, tavo tikslai, tavo kelias. Tik šįsyk TIKRĄ praradimo jausmą, kai nei kelio, nei vilties nebėra. Išvaduojantį praradimo jausmą, kada su kiekviena pabaiga ateina pradžia.
Tą vakarą, kai sutikau tave, kad ir kaip banaliai tai skamba, viskas, absoliučiai viskas, mano gyvenime pasikeitė. Galbūt pasikeitė per vėlai, kad tas susitikimas taptų gražios ir laimingos istorijos pradžia. Hmm… Ko gero, graži ir liūdna istorija irgi ne taip jau ir blogai ; -). Ypač, kai pagalvoju apie tai, kiek daug tie jausmai, kuriuos jaučiu tau, davė man per tuos ilgus vienerius metus tris mėnesius ir šešias dienas ; -).
Kažkoks išstypęs akiniuotas vaikinas : -), laiškai su kuriuo buvo tik intriga, pokštas iš pradžių, staiga atnešė į mano mintis ir širdį žodžius ir jausmus toooookius, kad…
Tai buvo visiškai nepaaiškinama. Kadaise vienas protingas žmogus įtikinėjo mane, kad patys svarbiausi dalykai gyvenime yra be paaiškinimo ir be pagrindo. Vėliau tą mintį radau ir kito žmogaus knygoje.
“Kaip ir mes visi, ji realiu laikė tik tai, kas į mūsų gyvenimą įeina iš vidaus, palaipsniui ir organiškai. Kas ateina iš išorės, netikėtai ir atsitiktinai, laikė nerealumo invazija. Deja, nėra nieko realesnio už tokį nerealumą.” Milan Kundera
Neįtikėtina, praėjo tik trys dienos po to, kai pamačiau tavo akis, ir aš atradau savyje jėgų pakeisti daugybę dalykų, įgijau išminties suprasti, kas man tiek daug laiko trukdė jaustis absoliučiai laisvai ir pasitikinčiai savo savarankiškumu. Manyje atsirado drąsos suvokti TIESĄ, jėgų keistis ir keisti. Kai sutikau tave, pokyčiai kaip uraganas įsiveržė į mano gyvenimą ir sugriovė daugybę širdies užtvarų, daugybę įsigalėjusių mano kasdienybės taisyklių ar atsainiai sugalvotų planų. Sugriovė, kad vėl galėčiau statyti. Savaip. Viena. Nors ir…
Mėginu spėlioti, kiek popieriaus lapų, kiek prisilietimų prie skirtingų klavišų : -), kiek nemigo naktų ar ramių/neramių dienos valandų prireiks, kol parašysiu viską, ką norėčiau, kad perskaitytum ir žinotum. Kiek daug juodraščių teks vėl perskaityti ir atspausdinti tau, ką jau seniai buvau parašiusi, tik vis atidėliojau, lyg mėgindama įrodinėti pačiai sau savo stiprybę… Daugmaž - ką tu dabar čia iliuzijomis ir sentimentais gyveni - tik juoką kelia. Pirmyn, rasi mažiau iliuzinį jausmą, kažkam realesniam nei tris dienas pažįstamas bičas, kuris gyvena už velniažin kiek kilometru ir nė neprisimena tavo egzistavimo…
Pasirodo, ne tokia aš jau ir stipri arba ne tuo matu mėginau matuoti savo stiprybę…
nepažįstami mes
nepažįstami
nepažinę
nepažinti
Šitas J. Marcinkevičiaus ketureilis patinka man. Aš juk tavęs nepažįstu…, bet čia jau irgi - kaip pažiūrėsi… O tau ar būna taip, kad sutinki naują žmogų ir jauti, kad jis artimas tau? Širdimi, mintimis, būdu. Jauti, kad galėtum su juo bendrauti, norėtum jį pažinti. Tai va, čia kažkas panašaus, tik stipriau… Man yra jau taip buvę anksčiau. Dukart. Perskaičiau kažkada R. Bacho knygas, tai jis irgi rašo: “Pasak pasaulio šviesuolių, mes pažįstame kiekvieną žmogų, nors ir niekuomet asmeniškai nebūtume jo sutikę.” Kai manęs tūkstantąjį pirmą kartą klausia, negi per metus dar neradau vaikino, atsakau, kad yra pasaulyje vienas vienintelis vyras, dėl kurio ir su kuriuo eičiau į pasaulio kraštą, jeigu tik jis panorėtų… Kai išgirstu apie merginas, kurios daro krūvą neprotingų poelgių vardan…, nebegaliu vertinti to objektyviai, nes suprantu, kad darau ir padaryčiau tą patį. Kai kažkas pasakoja, kiek daug gražių ir svarbių dalykų jų gyvenime inspiravo meilė, suvokiu, kad ir mano kelyje yra taip pat.
Kai žmonės klausia, kokia yra liūdesio mano akyse priežastis, iš kur aš semiuosi jėgų nenustygti vietoje, kaip sugebu aplink save suburti tiek skirtingų žmonių, kodėl nenustoju vis ieškoti, vis bandau naujus dalykus, iš kur ta mano drąsa siekti- aš žinau koks yra atsakymas. Ar gali atspėti tu?
Rašysiu tau padrikai. Kitaip nemoku. Juolab, kad tiek daug jausmų, minčių ir žodžių manyje. Būk kantrus ; -). Ir atkreipk dėmesį į datas.
Ištrauka iš mano dienoraščio 2001 02 03
naktis. sniegas ir šaltis. lašelis šilumos taurėje, bet ne akyse, ne širdyje, ne į kitų širdis. pastaruoju metu šykščiu šilumos. šykščiu meilės.
gera jausti katino šilumą ant kelių ir gera, kad savo nagais flirtuodamas su mano koja, jis skaudina be pozos, be apgaulės, be š… rašau atgręžusi visiems nugarą, nes nenoriu jausti kažkieno kito - ne vyno - šilumos. arba noriu, tik neleidžiu sau, negaliu. nebenoriu žaisti šitų žaidimų. niekas nėra svarbiau už meilę.
ar ją dar jaučiu? kam? draugams vos keliems, vienam iliuziniam vyrui, vienam vyrui autoritetui, mamai, kurios jau nebėra, tėvui, kurio niekad nebuvo, broliams, kurie toli, sau, praeičiai, ateičiai, muzikai, knygoms, žvakių šviesai, smilkalų kvapui, svajonėms, prarajai, vaikščiojimui ant aštrios briaunos, aistrai, vienatvei, laisvei, įspūdžiams, kelionėms, atradimams, akims su beprotybės krisleliu, rašymui…
pavargau mylėti tiek mažai.
pavargau mylėti tiek daug.
pavargau mylėti iliuziją.
pavargau nemylėti.
neturiu teisės pavargti. neturiu teisės būti silpna.
kam turiu teisę? kovoti dėl išgyvenimo? o bent jau paverkti? visi mes tokie stiprūs ir tokie silpni. kad kas žinotų kaip labai aš norėčiau išsiverkti. iki galo. iki dugno. kūkčioti, ašaroti. ilgai ilgai. kad su ašaromis išlieti visą sunkumą, visą skausmą, visą tuštumą, visą purvą, visą silpnumą ir stiprybę. viską, viską. kad išsivalyti ir pradėti iš naujo.
kad kas žinotų.
kad aš galėčiau verkti.
Ištrauka iš mano dienoraščio: 2001 02 11
Ir kodėl taip dažnai eilėse, dainose, man painiojasi žodžiai lauki/laukti/laukimas/laukiu?.. Ir vėl mintyse jis. Kada jam parašyti - 14-ąją?... Kažkaip tas jo laiškas lyg taškas, lyg pabaiga. Kita vertus, galima sau leisti pasvajoti, jog ne tik man buvo labai labai, bet ir jis karts nuo karto dar prisimena. Ne, ne tą naktį - nakties jausmus…
Jei jie buvo… Aišku, labai panorėjus, laiške galima įžvelgti ir kablelį. Kai grįš. Jei grįš. Jei susitiksime. Rašyti jam daug? Mažai? Atvirai? Apskaičiuotai, kad tik neišsiduot? Keista… Kodėl šią akimirką man atrodo, kad jis NUJAUČIA, ką jam JAUČIU?..
Ištrauka iš mano dienoraščio 2001 02 26
CHA! Girta panelė dėsis negirta, protinga ir jausminga, o ryte negalės net pažiūrėti, ko čia prirašinėjo… CHA!.. A la mamontovų andriukas - man niekaip neišeina pripildyti savo sielos jausmais…
“jis kažkur toli, bet ne toliau tavo sapnų (…) bet nuo jo iki tavęs, kaip nuo vasaros iki žiemos” lemon joy Kas man liko?.. Daug kas - nieko nežinantis rytas, viltis… Laiką nusineša rodyklės. Ir kodėl, kodėl, po VELNIŲ, kodėl laikas negali nusinešti tų jausmų, kuriuos jam jaučiu?!?.. Beprotiškas ilgesys… Žvakė, išverkusi laiką. Nežinau, gal vis dėlto tai buvo/yra tikra. N E I L I U Z I J A.
Galbūt dėl TOKIO jausmo kyla karai ir įmanoma padaryti VISKĄ, kad tik išsipildytų. Taip, taip - viską… Ypač, kai atstumėlis tūkstantukas kitas kilometrėlių… Vis dėlto, kiek gi galima vaidinti laimingą - be ilgesio. Kiek galima laikyti jausmus savyje. Kiek galima kankinti kažką savo neprieinamumu? Net paaiškinti dorai nesugebu, kodėl mano širdis užimta ir į kokį čia paslaptingai mistišką juodai mėlyną metų ženklą aš įsimylėjusi… Ar nemeluoji sau?
A?.. Gal esi nusipiešusi sau kažkokią to žmogaus reprodukciją su savomis, sau patogiomis interpretacijomis?.. Ne, ne, ne… Jausmas. Tiki tuo?.. Tikrai, tikrai? Uch... Kaip labai tai mane drasko... Kažkoks savęs naikinimas… Džiaugtumeisi sau ramiai tau rodomu dėmesiu, šypsotumeis ir nesuktum sau galvos. Taip, taip, jei galėtum.. Negali. Jau greit bus metai kaip negali.
Pirmas bandymas 2001 04 02
Vakar interneto salone, kuriame anksčiau dirbai, pusantros valandos rašiau tau laišką. Emocijų šuorai, audros. Ir ką gi, kažką ne taip padariau ir “save draft” nesuveikė… laiškas dingo interneto platybėse. Žiūriu į tai, kaip į ženklą ir pamėginsiu vėl užmiršti tave. Ieškoti. Atsibodo gyventi iliuzijomis!
nePirmas bandymas rašyti laišką tau… 2001 04 12
hmmm... ar galiu rašyti tau?.. apie džiaugsmą, skausmą, atradimus, praradimus, svajones, įvykius, įsivaizdavimus... kodėl turėtum išklausyti? kodėl noriu išsikalbėti tau?.. įtariu, jog tavyje, tavo paveiksle apgyvendinau daugiau, nei galėčiau, turėčiau pagrindo...
būsiu įžūli. pastaruoju metu leidžiu sau tai. įžūliai įsiveršiu į tavo pasaulį su savo mintimis. vakar išgirdau komplimentą/ne komplimentą - pasiutmergė. prieš keletą mėnesių grįžau į laikraštį ir vėl įsivėliau į tą popierinį poppasaulį. prieš porą mėnesių pasidariau tatuiruotę.
vakar sapnavau tave.
prieš pusmetį įsikėliau į butą devintame aukšte - pro mano langus matyti fantastiškas vaizdas. nemažas gabalas marių. kitas, tik mažytis gabalėlis marių, kuriuo plaukiant matau laivus... keli plonyčiai ruoželiai jūros, pagaliau pavasarėjantis mano miestas. kartą džiaugiausi saulėlydžiu - saulė nusileido kaip tik į tą gabalėlį jūros, kuris matosi nuo mano lovos balkone… smagu, kad ir tamsiausią naktį, priėjusi prie lango, randu ne vieną žiburėlį, pulsuojantį gyvybe arba tokia pačia vienatve, kokia dabar yra mano namuose. nesiguodžiu, dažniausiai vienatvė man esti skani, saldi.
prieš porą metų užrašų knygelėje užrašiau 35 savo svajones. dabar kai kurios jų man nebereikalingos. žiauru? žiauru išmesti svajones, kurių nebereikia... žiauru taip pat ir tai, jog laikas išbraukia iš gyvenimo žmones (arba pats juos išmeti, kaip svajones...) su kuriais tikėjaisi džiaugtis jų išsipildymu ar kartu jas įgyvendinti. kai kurioms svajonėms virsti realybe prireiks viso gyvenimo. keletas tų svajonių išsipildė. keleto jų, virtusių mano kasdienybe, išsipildymo nė nepastebėjau. keletą, stebuklingai virtusių MANO REALYBE, mano stebuklu, jaučiau labai trumpai...
o kaip tada? galiu jau parašyti pliusiuką? ne? vėl laukti? siekti?
žiemą mano gyvenime buvo per daug alkoholio - nuodėmės, dėmės... dabar kitas etapas. pašėlusio tikėjimo. džiaugsmo. mažų malonumų. drąsos. veikimo. gyvenimas stebuklingas.
norėčiau pamatyti Londoną...
jūsų atvirutė, dovanota gimtadieniui kabo ant mano lentynos šono... o (ar gali patikėti?) daugelis tavo rašytų žinučių, kadaise atspausdintų ant popieriaus, guli kažkur tarp daugybės mano prisiminimų...
žinai, kuri daina labiausiai primena tave dabar? merlyn manson - sweet dreams. pastaruoju metu vis klausausi... ir dido... “i am what i am and i'll do what i want” suku ir suku... ir zemfira... ir… ir... tu juk net neįsivaizduoji, kokį svarbų vaidmenį kažkada suvaidinai mano gyvenime ir kaip dažnai aš vis dar galvoju apie tave... neketinu kažkaip tavęs įpareigoti savo laišku, tik norisi išsirašyti, išsišnekėti... kaip galiu tikėtis stebuklo, jei tu net nenutuoki, kiek daug man reiškei/reiški...
prieš mėnesį rašiau sau: “gyvenimas stebuklingas. kažkodėl tikiu tuo šią akimirką. dar daug didelių ir mažų stebuklų jis man padovanos, tikiu. dar daug didelių ir mažų džiaugsmų bus. ypač tuo atveju, jei susikursiu juos pati. dar daug atradimų, jei ieškosiu. daug žmonių, kuriuos sutiksiu. įvairių. visokių.
bus dar ir TAS žmogus. aišku, galiu tik svajoti, jog jis ir bus JIS… bet ką gali žinoti, juk gyvenimas stebuklingas - galbūt viena jo dovanų bus dar vienas ar begalybė susitikimų būtent su juo. gal gyvenimas man dovanos galimybę pamiršti jį ir atrasti mažiau iliuzinį jausmą.
tikiu. kažkoks akmuo nuo širdies nukrito, leisdamas patikėti, jog išspręsiu savo problemas. kad kilsiu. kad sieksiu ir pasieksiu. kad gyvensiu STEBUKLINGĄ gyvenimą. SAVO gyvenimą.” Klaipėdoje jau kvepia pavasariu...
Ištrauka iš mano dienoraščio 2001 04 15
Velykos. Viena. Kol kas jokių margučių. Pažadino bažnyčios varpai. Prisikėlimas. Jaučiu pavasarį. Vakar, prieš užmiegant, gimė idėja parašyti novelę, kurios pagrindas – jausmai jam. Turėtų būti gražu, jautru. Šilta ir stebuklinga. Tikiuosi, neįmesiu jos į neįgyvendintų planų stalčiuką…
Aha, novelės įžangoje galėtų būti kažkas a la - skiriu JAM arba whoiam - mano metų ženklui… Trumpa, emocinga priešistorė, gimtadienis, veiksmas. Jausmai. Revoliucija. Jėzus Kristus Super Žvaigždė ir žemės iš po kojų slystelėjimas. Kita. Jazzai. Išsiskyrimas. Vasara, Londonas. Šėlsta merga, šoka. Susitikimas iš vasaros į rudenį. Neviltis, alkoholis. Atgimimas.
2001 08 16
Žinai, ieškau tavęs visur - dainose, žmonėse… Pasigendu tavęs išgyvendama kiekvieną gražią akimirką. Keista, rečiau, kada sunku. Turbūt todėl, kad vėl, pirmiausiai sau, noriu atrodyti labai labai labai stipri. Suvokiu, kad nesu tokia, tik, ko gero, tai vienintelis būdas išgyventi - nepasiduoti, neužgęsti.
Kaip norėčiau tave pamatyti. Kaip labai.
Reikėjo tau pažiūrėti, kaip buvo nuvažiavęs mano stogas, kai peržiūrėjau per septyniasdešimt tavo nuotraukų… Kai pažiūriu pragmatiškai, realiai, suprantu, kad galėčiau gyventi be tavęs. Ir gyvenu, ką dabar : -). Taip pat žinau, kad vis dėlto reikia parašyti tau apie savo jausmus ir išsiųsti tą laišką, tiesiog todėl, kad nebūtų priekaištų sau, tipo - na va, o ar kovojai dėl jo?
Iš tiesų aš visus metus STENGIAUSI NEKOVOTI DĖL TAVĘS… Tipo savigarba, netikėjimas jausmo stiprumu, praeis… Laiškas - vienintelis ginklas, kovos būdas, kurį galiu pasitelkti, kai tu taip toli…
Cha - kova - nesąmonė kažkokia… : -).
Tavęs man reikėjo, visą tą laiką. Reikėjo tavęs. Reikia…
Meilė nieko nereikalauja… neprašo…
Būtent tu davei man jėgų, kai man jų reikėjo, duodi dabar. Ir atimi… Tas jausmas, kurį jaučiu tau, vis dar jaučiu, nors ir kaip stengiausi nužudyti… Nesu tokia kvaila ar tokia vaikiška, kad nesuprasčiau, jog gyveni savo gyvenimą su savo emocijomis, planais, žmonėmis, galbūt ir su savo MEILE… Bet juk neatsitiko nieko nepataisomo, kad parašiau tau, išsakiau savo jausmus ir pagaliau skaitai apie juos?
Ištrauka iš mano dienoraščio 2000 06 08
Buvo jazzai… Praradau jį… Stovėjau ir žiūrėjau. Jis buvo taip arti ir taip toli. Jis buvo… Niekada mano širdyje dar nesiautė tokie jausmų uraganai. Atrodė, viską galėčiau padaryti, kad tiktai… Ir tuo pat metu nė neketinau prieiti prie jo. Tas prakeiktas išdidumas! Kiek daug jis man kainuos?.. Pažiūrėsim…
Visko visko atsisakiau, kad galėčiau patirti išsipildymą ir nė nesugebėjau prieiti ir bent pažiūrėti jam į akis… Mano žvilgsnis nebūtų sumelavęs…
Viskas. Šėlsiu ir dūksiu dabar! Ilgai, neapgalvotai. Užmiršiu tai, kas nebetelpa mano krūtinėje - sumindysiu, užmušiu, sudeginsiu …
Ištrauka iš mano dienoraščio 2001 06 03
Vėl jazzai. Simboliniai. Prieš metus jazzuose paskutinįsyk mačiau JĮ. Iš toli. Kokia dar tada buvau… kitokia. Žiūrėjau į jį - aukštą, iškilusį iš minios ir linguojantį galva į muzikos ritmą. Ir negalėjau, nedrįsau prieiti. Kur jis dabar? Koks jis dabar? Kur, kokia aš, ar žinau? Mano ryškiai PINK plaukai šiandien rėkia. Rėkia ir lyg magnetas pritraukia žvilgsnius. Tokios spalvos plaukai būtų buvę gerai prieš metus. Gal būčiau sutikus ir jo žvilgsnį…
Ištrauka iš mano dienoraščio 2000 06 28
Žengei pirmuosius savarankiškus žingsnius? Kada tu suaugsi? Pyksti? Myli? Tiki? Nerealu? Viskas yra įmanoma. Žinoma, kad sunku. Turi būti. Teks sumokėti savo kainą. Ir savimi, greičiausiai. Už laisvę, tipo… Koks čia laisvės ir nepriklausomybės siekimas, jei atiduotum save visą JAM, jeigu tik galėtum.
22-ejų, tipo asmenybė, tipo su iškalba?.. Visada labai gerai apie save galvojai. Tuo pat metu netikėjai savimi. Arba nuolaidžiaudavai. Manai, kad pasikeisi? Valią ugdysi? Pažiūrėsim. Taip, tikrai MOKI statyti sau oro pilis ir nė piršto nepajudinti, kad jose nors kelios realios smiltelės rastųsi… Tikrai moki, jei reikia, sukurti savo ir kitų akyse SAVĘS NEPRIEKAIŠTINGOSIOS, YPATINGOSIOS įvaizdį.
O kas tu esi? Mergaičiukė. Persiskaičiusi moteriškų žurnalų, knygų, prisirinkusi citatų ir ieškanti savęs dainose, muzikoje? Ir dabar kyla pagunda su intonacija perskaityti tai, ką iki šiol parašei ir paklausyt, kaip tai skamba? O juk tik skamba! Ir su savimi kalbėdamasi nori būti su šarmu?
Patikėjusi meile įmetei save velniažin kur. Na ir kapanokis dabar. Prašau, parodyk ką gali.
Geriete būti nenori? Na, pažiūrėsim, ar turi parako būti BLOGA. Ar reikia tau to? O kitiems? Gali pati spręsti. Kiekvienas piršto krustelėjimas dabar priklauso tik nuo tavęs.
Nėra jo, nėra, nerūpi tu jam, tik po galais kodėl turėtum naikinti save… Ar tik tie tavo norai nenuves tavęs giliai giliai - tiesiai į dugną? O gal tau ten ir vieta? Dugnas - ne tik seksas, alkoholis be saiko, ne tik išdavystės… Dugnas tada, kai tu nebe tu. Kai niekam neberūpi, kas tu esi ir ko nori. NET TAU PAČIAI. Tenkink įgeidžius, aistrą, meluok sau.
ULIAVOK. Jauna esi… O toliau? Mirsi jauna? NORĖTUM. Įtariu, kad likimas tau paruošė ilgą ir sunkų ruožą su netikėčiausiais kalneliais… kaip iki šiol. Mėgaukis. Gyvenk. Laisva. Tipo asmenybė. Tipo ekscentriška. Išsikapstysi?
2001 08 17
Vakar žvejyboje draugas manęs paklausė - “Tai pala, o tas vaikinas bent jau žino, kad esi jį įsimylėjusi?” Aš neturėjau ką atsakyti… Nei taip, nei ne. Tai dar viena priežastis, kodėl tau rašau. Vasara Klaipėdoje skaičiuoja paskutines dienas. Pamenu, praėjusiais metais, vieną gražią naktį, iš vasaros į rudenį, vėl sutikau tave.
Virtualiame pasaulyje mačiau tavo šypseną. Ir dabar šilta prisiminus daugtaškius, klaustukus, šlapią ir žaibuojantį tavo Londoną, apie kurį pasakojai, o aš taip realiai realiai įsivaizdavau... BET!..
“From: “...” <.....>
To: “...” <.....>
Sent: 2000 gegužės 10 d. 21:12
Attach: Marilyn_Manson_-_Sweet_dreams. mp3
Subject: Tai nuostabiai, jau pažystamai: )
JEEEEEEEEEEE”
Radau šitą laiškelį ką tik… : -). Sweet dreams…
Galiu prajuokinti tave : -). Nors greičiau tai liūdni ir isteriški faktai nei juokingi. Kai dabar susipažįstu su kokiu nors vaikinu, visad pridedu prie jo asmenybės po pliusiuką:
*jeigu jis Jautis
*jeigu jis nešioja akinius
*jeigu jis mano bendraamžis
*jeigu jis išprotėjęs dėl muzikos
*jeigu jis mėgsta šokti
*jeigu jo vardas kaip tavo (jau du tokius buvau sutikusi : -)))
Dar viena mano pamišimo formų - visada suvilgau lapelį “Sarmoje” tavo kvepalais, kuriais tada kvepėjai ir nešiojuosi dvi tris dienas vis pauostydama ir prisimindama… Tik gaila, pastaruoju metu tų kvepalų liko tik vienoje parduotuvėje, bo atsirado kažkokia nauja jų versija. 2001 08 19
Šiandien buvau kaime - prie savo prosenelių kapo. Kalbėjausi su septyniasdešimtmečiu ir devyniasdešimtmečiu savo senelio broliais. Supratau, kad OPTIMIZMAS yra mano kraujyje. Galiu juo didžiuotis. Gera žinoti, kad niekada neperdegsiu ir netapsiu zirzekle/bambekle ; -). Jeigu devyniasdešimties metų senukas gali spinduliuoti šypseną ir gerą nuotaiką, galėsiu ir aš. Dar ilgai.
Buvau ir - keista - prie šaltinio. Raudono ir balto. Žmonės tiki, kad tas vanduo gali išgydyti daug ligų... Įmečiau ir tris monetas, kad išsipildytų trys mano norai. (Ot, merga, vieno noro neužteko : -)) Vienas noras buvo darbo, karjeros reikalams, kitas - materialiems dalykams, trečias… - svarbiausias - aišku, susijęs su tavimi. Cha! Trys svarbiausi dalykai…
Pasiilgau tavęs…
2001 08 25
Rašau tau sėdėdama saulėje - aplinkui čirpia žiogai, kalena genys ir čiulba paukščiai. Pabudusi ant ežero kranto gėriau lauže išvirtą kavą ir vėl svajojau. Apie tą patį. Ir apie tave. Į galvą šovė idėja išbandyti save - “ir jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali”… Pasirodė, kad du šimtai ežero metrų įveikiami. Tik lelijos, ajerai ir smilgos kitame krante - šlykštu, veliasi aplink kojas. Jau nekalbu apie muses, iškart užpuolusias mano šlapią kūną : -). Tačiau tame kitame krante manęs laukė stebuklas. Pats tikriausias.
Aptikau kaimenę žirgų. Pievoje jų ganėsi daugiau nei pusšimtis. Nuostabu - prunkštimas, judesiai, kvapas, akys… O kokie kumeliukai : -)! Ypatingas jausmas apėmė, kai kaimenės vedlys paragino visus šuoliuoti į kitą laukymės pusę. Supratau, pagaliau, kodėl žmonės žavisi žirgais. Ten, pasirodo, ganosi žirgyno kaimenė, todėl papasakoti, koks vaizdas ir koks jausmas, kai jie visi šuoliavo pro mano akis - beveik neįmanoma. Nė nebandysiu ; -).
Apėmė didžiulis noras, kad būtum šalia ir taip pat mėgautumeisi ta stebuklinga akimirka. Jaučiau tave. Širdimi. Toks jausmas aplanko mane jau kelintą kartą. Su smulkmenomis prisimenu kiekvieną jų. Tai šildo mane kone taip pat, kaip prisiminimas apie ypatingiausias mūsų buvimo kartu akimirkas. Trumpas akimirkas. Noriu papasakoti apie dar vieną iš jų.
Ištrauka iš mano dienoraščio 2000 12 28
ZEMFIRA už 51 minutės. Liko tik lašelis metų. O gal tas lašelis bus toks giedrai šviesiai mėlynas, kaip tas ledinis lašas priešnaujametinėje Katedros aikštėje? Žinau, kodėl netikrinau savo elektroninio pašto dėžutės, nei prieš šventes, nei po jų… O jeigu nebus šventinės Liutauro žinutės? O jeigu bus? O gal nueit - užsimerkt/atsimerkt… ir jei nebus, vis dėlto išsiųsti kažką pačiai… Kaip labai jo pasiilgau. Čia sau galiu paverkt, bet jam neverksiu. Tikrai. Nėra čia ko. Tikiu, kad dar pamatysiu jį. O gal pamatysiu per vėlai, kai širdyje nebebus to… Ko?!?!
Koncertas Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Atitranzavau labai lengvai - nesušalau : -). Daugybė žmonių. ZEMFIRA.
Prieš keletą dienų varčiau oficialų jos interneto puslapį ir perskaičiau dainos, kurios dar nebuvau girdėjusi, tekstą. Jis gan tiksliai atspindėjo mano nuotaikas, svajones ir įsivaizdavimus apie tave, mus…
Kaifuoju. Gyvas garsas. Tik šiek tiek apmaudu, kad labiausiai lauktos dainos - “Nebo Londona” - taip ir neišgirdau… Publika šaukia Zemfirą bisui, o aš apstulbstu, kai ji, sugrįžusi į sceną, pradeda dainuoti būtent tą, man taip reikalingą dainą. Juk puikiai žinai, kokius jausmus gali dovanoti muzika ir kokius - meilė. Tai buvo abu šie stebuklingi dalykai kartu ir dar vienas - toks stiprus. Trys viename ; -).
Suvokiau, kad mano viduje esantis jausmas tau toks toks STIPRUS, kad NEĮMANOMA, jog tu jo bent kažkaip nepajaustum. Dabar. Jausmas, kad šią akimirką jaučiu tave ir tu jauti mane, nors esi toli, buvo beveik realus… Įdomu, ką veikei tada?.. Gal kažkas dilgtelėjo? “Skaustelėjo paliesta”. Juk po dviejų dienų ir gavau tavo žinutę “AČIŪ” - tai buvo ženklas, jog tu realus po kelių mėnesių pertraukos. Džiaugiausi juo, nors tai vėl sujaukė mano gyvenimą ir dar po poros dienų, mušant vidurnaktį ir vieniems metams keičiant kitus, mano karščiausias noras buvo…
Juk žinai ; -).
2001 08 26
Trys paros trankymosi po Lietuvą užkniso, prajuokino… ir buvo įdomios : -). Kažkokia mišrainė iš prasto aptarnavimo, juokingų kalbos manierų, neskoningų reklamų ir tikrai gražių, išpuoselėtų bažnytėlių, tvarkingų, bet negyvų aikščių. Ir daugybė kapinių Lietuvoje. Skirtingų.
Temsta dabar. Rašau TAU ir sau važiuodama namo autostrada. Po kelių valandų intensyvaus tinklinio, pasiplaukiojimo ežere ir poros naktų miego automobilyje, skauda kone kiekvieną raumenėlį. Smagu : -). Labiausiai norisi į VONIĄ! Jau po dviejų valandų kaifuosiu tarp kokosu kvepiančių putų : -).
Už nugaros jau Šilutė, Rūkai, Pagėgiai, Kėdainiai, Ukmergė, Utena, Sudeikiai, Karmėlava, Kaunas. Gera buvo. Įspūdžių daug. Visokių. Ir darsyk supratau, kad myliu Klaipėdą.
Gera… Rašau kaip su vištos koja, o baltame lape juodu rašalu KELYJE telpa tik kokie penki sakiniai : -). Kažkoks kvailai vaikiškas pasididžiavimas apėmė, kad dabar autostrada pilna mašinų, grįžtančių iš Klaipėdos pusės. Keliolikos tūkstančių automobilių srautas lėtai juda link Kauno, Vilniaus… iš Klaipėdos (aha, ir iš Palangos : -))! Jaučiuosi taip lyg ir pati būčiau įtakojusi tautos meilę mūsų miestui : -).
Ko gero, todėl, kad rašau tau jau beveik dvi savaites, jautriau ir skaudžiau jaučiu tavo buvimą ir tavęs trūkumą. Ko gero, būtent dėl to visą savaitgalį mane lydėjo ženklai darsyk patvirtinantys, kad kažkur šitame pasaulyje TU TIKRAI ESI IR MANO JAUSMAS TAU TIKRAS. Kokie ženklai? “Freestyle” per radiją iš ryto. Besileidžiant saulei - debesys danguje piešiantys didžiulį pilkai violetiniai rožinį VARNĄ ; -). Dar vienas naujas pažįstamas, visai nepanašus į tave – tavo vardu. Ant vienos Utenos sienos graffiti stiliumi nupiešta internetinė šypsenėle ir užrašyta - “Nusišypsom?” Neįtikėtina.
Gana. Tu esi. Tu svarbus mano gyvenime.
2001 08 29
Kelias valandas rausiausi savo prisiminimų dėžėje. Keista. Kiek daug visko buvo ir kaip seniai… Kada nors ir šitas laikotarpis, kai rašiau tau laišką ir pats laiškas, taip pat atrodys lyg pageltę laiko ženklai mano prisiminimuose. Įdomu, koks bus tas prisiminimas?
Siaubas, radau pirmo savo redaguoto laikraščio juodraštį - geras! Garbės žodis, buvau pamiršus, kad toks buvo : -)), o dar aštuntoje klasėje! Radau ir radijo laidos kovo vienuoliktosios penkių metų jubiliejui scenarijų mokyklos radijui : -)). Mirk iš juoko : -)). Radau kelis dar vaikiškus meilės prisipažinimus rašteliuose, pirmą tikrą meilės laišką, kurio autorių prisimenu blankiai. Senus draugų laiškus.
Kai buvau persikėlusi į tą mažą mieselį, daug kas rašė man, buvo smagu skaityti. Tik dabar suvokiau, kad tuose laiškuose užfiksuotas mūsų augimas, paaugliškas tiesos ir prasmės ieškojimas, brendimas. Radau ir kelis rašytus, bet neišsiųstus savo pačios laiškus. Žinai, tie prisiminimai sušildė mane. Vėl sugrąžino kažkur, kur buvo gera. Ir vėl leido tikėti, kad viskas viskas viskas bus gerai.
Atspausdinsiu tau tik tai, kas kažkada padarė man didžiulę įtaką. Pokalbiai su Andriumi chate… Ištraukos.
Iš trijų pokalbių su A. Mamontovu 2000 03 22 - 2001 03 29 http:/andrius.m.tdd.lt/chat
a:- andrius mamontovas ; - )
u:- urena - aš
a:- meilė visada yra. ji ta taisyklė, kurios nesugriausi judesiais. ypač jei jie iš širdies.
u:- bet juk meilė gali išeiti…
a.:- negali. mes tik nuo jos nutolti galime arba priartėti. kaip gali išeiti tai kame ir iš ko ir į ką mes esame?
u:- kai kasdienybė labai arti, pradedu abejoti, ar meilė gali tęstis amžinai…
a:- jei nesitęsia amžinai, tai gal meile vadini kažką, kam vertėtų kitą vardą duoti?
a:- meilė neturi formų ir taisyklių, nes ji pati pagrindinė forma ir taisyklė.
u:- bet juk sunku užtikrintai žinoti… jausti užtikrintai…
a:- tikėjimas ir yra kai nebereikia žinoti užtikrintai : -).
u:- žinai, tikėti nelengva… kur rasti tikėjimą? širdyje? o jei ji tyli?
a:- širdis netyli. ji tik kalba tyliai. išgirsk.
u:- ar išties įmanoma tai išgirsti? ir jei girdžiu - sakau sau, gal tu girdi tik tai, ką nori išgirsti…
a:- rasti galima tik tai, ką nori atrasti. tas kuris ieško visada atranda. taip jau surėdytas pasaulis ; -).
u:- tik tie ieškojimai… kažin, ar aš žinau, ko ieškau… ieškau toli…
a:- jei kažką darai Tikėk tuo ir viskas bus Gerai.
a:- kilti į viršų nelengva, nes plasnoti reikia. kristi paprasčiau. skrisi jei tikėsi ; -). bet nesitikėk ; -).
a:- MEILE abejot neverta,… ji ir pradžia ir pabaiga…, o tavo kelias tai judėjimas joje…
a:- MEILĖ tai kai duodi ir nesitiki atpildo. jokio! atiduodi širdį, o kartu ir save…
u:- o kūnas?..
a:- MEILĖ neturi kūno, jei ją dalini visiems kuriuos sutinki.
u:- bet žmogus turi kūną…
a:- kūniška meilė tarsi akibrokštas šokoladui : -). jis skanus.
a:- pesimizmas iš tikėjimosi… optimizmas iš tikėjimo ; -). nors šiaip formulės įpareigoja.
u:- tikėjimo KUO?
a:- tikėjimas KUO yra tavo apsisprendimas.
u:- “galvok. tikėk. svajok. išdrįsk.” w. disney
a:- šaunuolis disney ; -)
a:- nors aš talpinčiau visus tuos žodžius į vieną… BŪK ; -).
u:- kažkodėl būk man visad asocijavosi su egzistuok…
a:- ne… egzistuoti tai daryti kažką ir tikėtis rezultatų… o būti tai kurti ir atiduoti nieko nesitikint…
u:- “niekados nepainiok judesio su veiksmu” e. hemingway. o judesys tik pradžia? nežinia kur nuvesianti?
a:- jei širdis sako daryk tą judesį ir tu jos klausai, tada judesys nuves tave ten, kur tau ir reikia būti… tik reikia tuo tikėti.
u:- o jei tai visiškai prieštarauja priimtoms taisyklėms?
a:- taisyklės dažniausiai tam, kad jas sulaužytum ; -). o esminių taisyklių tavo joks judesys negali sugriauti…
a:- tik reikia ne proto, o širdies būti vedamai.
u:- širdis ir yra didžiausia mano maištininkė…
a:- ne širdis, o tu maištininkė prieš savo širdį… nes širdis su tavimi, o ne prieš tave. tavo priešas - protas.
2001 08 30
Apėmė toks beviltiškumo jausmas… Nieko nepakeis šitas laiškas… Ką gali pakeisti? Jis įsitikins, kad mano jausmai kažkokiu nepaaiškinamu, mistišku būdu neblėsta, kad vis dar esu, vis dar… ir? Nieko, ničnieko… Pyp, būtų bent jau arčiau - galėčiau pamatyti jo akis. Išgirsčiau jeeeee… Bent jau kokioj vokietijoj, olandijoj, švedijoj ir t. t. PYP! Ir kodėl gyvenimas toks sudėtingas… Ir kodėl… Apmaudu, pikta!.. Ei, mieloji, kur tavo optimizmas, a?..
Ko aš tikiuosi? Kad jis grįš ir puls man į glėbį? Ne. Kad perskaitys ir pasakys - ai, gal ir nieko merga, turi parako, pažaisiu su ja… Ne. O, geras, aš jai patinku, pala pala, o per tą jos gimdienį, ar ji man bent kiek įdomi pasirodė?.. Ne. Tai ko tu nori, po velnių?! Negi tik pamatyti jo akis? Ir tai būtų gerai. Iš tiesų, turbūt būčiau laiminga, jei galėčiau būti kartu su juo bent vieną dieną… Žiūrėti į jį, jausti jį, kalbėtis, girdėti jo balsą, pažinti jį, kvailioti ir šėlioti, juoktis kartu su juo, užuosti jį, paliesti jį. Šokti : -)!
Prisimenu, kaip jis miegojo ant mano kelių, laikiau jo ranką ir negalėjau atitraukti akių. Širdy virė tokia košė… Taip gera gera… Išaušo, aplink maksimalus bardakas po gimdienio, važinėja pirmosios mašinos, paukščiai, pavasaris… Šilta, tikra, gera. Prisimenu, kaip miegas ėmė merkti mano akis ir galva nusviro ant atkaltės. Dar dabar jaučiu, kaip tada, miegodamas, jis mane stipriai stipriai apkabino. Kaip gera buvo užmigti šalia.
Apkabintai. Ir koks piktas jis buvo po kelių valandų miego : -).
Noriu vėl pajausti tai. Tik jausti ne sėdint prie klaviatūros ir prisimenant, o realybėje. Kodėl stebuklai turi kartotis? Gal užteks vieno?.. Juolab, kad ir kvailysčių po to buvo… Kas, kad sukėliau revoliuciją savo gyvenime. Per vėlai. Bent viena vienintelė naktis su tokiais jausmais, šokiais ir juo…
Nemeluok sau. Vienos nakties tau neužtektų… O dviejų ; -)?
2001 09 01
Kaip keista jo draugas “Bohemoje”. Ir buvo beveik nekeista, kad leidau sprogti jausmams ir apkabinau jį, kaip seną seną gerą gerą draugą ; -). Dalelę jo… Ir nekeista, kad turėjom šnekos iki paryčių, o aš, žinoma, per daug plepėjau ; -).
Man baisu vis dėlto. Tu jau Klaipėdoj šiandien, ko gero. Nežinau kaip elgtis. Laiškas, kurį rašiau tiek dienų dar nebaigtas, o ir įgavo visai kitą prasmę. Kita vertus, gerai - viskas pagaliau išsispręs. Ar tu paskambinsi man? Vakar buvo sunki diena, nes vis galvojau apie tave ir vis mažiau tikėjau savimi. Žinai, jei kas nors, pažinojęs mane tik keletą dienų, užsipultų su kažin kokiomis emocijomis, aš nepatikėčiau - tai pirma, išsigąsčiau - antra, o trečia - toks faktas paglostytų mano savimeilę ir tiek. Abejoju, ar patikėčiau to žmogaus nuoširdumu - galvočiau svaigsta prisisvajojęs ; -). Man baisu. Ar pamatysiu tavo akis?
Nurimau šiek tiek. Jūra davė man jėgų. Juk nuo manęs mažai kas priklauso. Nuo tavęs taip pat. Priklauso nuo jausmų, kurie arba gims, arba ne. Kai susitiksim vėl, jei susitiksim. Nuo likimo. Meilė kaip jūra. Abi jos jau nesuskaičiuojamą galybę metų. Taigi.
Abejoju dabar, ar išdrįsiu pasidalinti su tavimi tomis mintimis ir tais jausmais, kurie išsakyti čia… Tu juk drąsi, a : -)?
Tą naktį, kai sužinojau, kad grįžti - vakar, sapnavau gražų sapną… Ko gero, pirmą kartą gyvenime toki ryškų, “prikolną”, be to, lyg ir prasmingą. Tik nesidomėjau jo prasme sapnininkuose, nes, manau, pati galiu jį iššifruoti. Tai taip pat suteikia man jėgų ir leidžia tikėti. Kad ir kokie prieštaravimai - logiški ir racionalūs - virtų mano galvoje ir širdyje. Nepaisant nieko, vėl galiu tikėti, kad jei ne rytoj, jei ne po pusmečio, tai…
Papasakosiu.
Saulėta besibaigiančios vasaros diena. Su man brangiais žmonėmis, nežinau kuriais, sėdime prie laužo, kepame bulvytes su lupenomis ir su faršo įdaru (Iš tikro tas patiekalas dar gaminamas ir su lašinukais, o vadinasi “Piemenukų pusryčiai”. Esu valgiusi jų seniai seniai, iškeptų piliakalnio laužavietėje, realybėje. Keista, kad tas tolimas prisiminimas atgimė sapne.). Gražus miškas, netoli jūra. Šnekamės. Ramybė. Gera gera. Jūros, pušų, laužo ir bulvių kvapas.
Pabėgu nuo visų, kaip dažnai būna, pasvajoti, pabūti su savimi. Staiga miško pakraštyje pamatau mielą, giedrą senelį. Jį apspitę žmonės, besišypsantys vaikai, negali atitraukti akių nuo kažko, kas yra didžiulėje žydroje, skaidrioje dėžėje. Prieinu. Pasirodo, senelis parduoda drugelius. Vienas litras baltų drugelių kainuoja du litus : -). Jis semia juos tokiu tinkleliu, deda į perregimą maišelį su raišteliais ir atiduoda pirkėjui linkėdamas laimės.
- Neįtikėtina, - pagalvoju. - Gražu, bet ką aš veikčiau su tais drugeliais? Pasidžiaugti ir numarinti juos, išmesti paskui? - beveik supykstu ant žilaplaukio senio…
- Širdžiai, dukrele, drugelius pardavoju. Ir laimei. Norų, svajonių išsipildymui, - giedromis akimis žvelgdamas ir švelniai šypsodamasis, sako senis. - Negaudau aš jų - patys kas rytą suskrenda į mano žydrąją dėžę ir laukia, kol atiduosiu juos žmonėms. Tiems, kuriems labiausiai reikia, kurie verti jų grožio ir verti jų stebuklo. Juk drugeliai trumpai, dienelę tik gyvena, juk jie irgi prasmės gyvenimo ieško. Štai išpildys kažkieno svajonę, palekios dar per pievas, pasidžiaugs ir galės jau keliauti į kitą pasaulį - prasmingai. Imk maišelį, nueik prie jūros, paleisk baltuosius pavėjui, tikėdama stebuklu ir tardama tai, kas tau svarbiausia, apie ką svajoji. Tavo du litu grįždamas elgetoms ar vaikučiams biedniems paaukosiu, susigadys.
Parlekiu prie laužo - pasižiūri company keistai - apie kažkokius drugelius po du litu kliedžiu… Supratę ir patikėję, sutinka leistis į avantiūrą. Krykštaudami lekiame pas senį, nusiperkame po maišelį, išgirstame kiekvienas laimės linkėjimą ir bėgte prie jūros…
Atidarome kiekvienas savo lobio maišelį. Grakščiai, lėtai pakyla drugeliai. Prisiliečia vienas kitas sparneliu prie skruosto, paskraido aplink ir lekia… Koks vaizdas! Kokios emocijos! Prie mūsiškių prisijungia kitų, tų, kuriems labiausiai reikėjo svajonės išsipildymo, drugeliai… Baltas stebukliukų spiečius, giedras svajonių išsipildymo debesis. Nors dar nežinome, ar norai iš tiesų išsipildys, jaučiamės laimingi… Pabundu su šiltutėliu laimės ir tikėjimo jausmu, apsigyvenusiu mano širdyje. Tikiu, ilgam…
nePABAIGA: 2001 10 12
Na va. Daugiau nei mėnuo praėjo nuo tos dienos, kai rašiau tau paskutinį kartą. Sužinojau, kad negrįžti. Džiaugiausi gavusi tavo laišką. Vėl daviau sau velnių už eilinę oro pilį, eilinį prisisvajojimą, apie kurį, be to, manau gan aiškiai daviau suprast tavo geriausiam draugui. Vėl įsisukau į kasdienybę, vėl priverčiau save negalvoti, kas būtų jeigu būtų, ar galėtų būti, ar svajonės išsipildo… Ir vėl viskas iš naujo, kaip jau pripratau per beveik pusantrų metų. Vienas vakaras, vienas pokalbis, atsitiktinumas ir vėl tas nesudeginamas jausmas širdyje VISU STIPRUMU. Ir vėl pasiryžimas vis dėlto išsiųsti laišką tau.
Perskaičiau visa tai ir supratau, kad beveik nieko tikro apie save tau taip ir nepapasakojau. Kažkoks tuščias švaistymasis žodžiais. Belekoks. Padrikas labai. Neįmanoma pažinti manęs, skaitant tik žodžius.
Nesvarbu. Eilinis bandymas pamiršti tave patyrė fiasko… Negaliu. Niekas nepadeda : -). Net impozantiškas (koks juokingas žodis ; -)) vaikinas, gimęs tą pačią dieną, kaip tu ir jau pelnęs mano draugų simpatijas. Dzin. Savęs neapgausiu. Nereikia man jokių kitų ryšių. Kol kas. Baigta.
Rašau tau paskutinįsyk. Gana. Išsiųsiu save tau - tiesiai į elektroninio pašto dėžutę : -). Jau greit. Yra tokia knyga - “Amžių išmintis”. Su keliais draugais kvailiojame, burdamiesi jos pagalba ; -). Užduodi klausimą, atsiverti kurį nors puslapį ir gauni atsakymą. Toks geras mano draugas (kai/jei sugrįši, būtinai susipažinsi) išgirdęs tą gražią ir liūdną istoriją apie tave, prieš savaitę, pasakė: “Tai štai kokia tavo paslaptis, tavo meilės legenda. O aš vis spėliojau… Imk. Atsiversk puslapį. Aš tai žinau, ką tau reikia daryti. Pažiūrėkim, ar žinai tu ir ar žino mūsų knyga.”
Perskaičiau skyrių, kurį atsiverčiau. Cituoju dalį to teksto ir tau.
“Jei širdyje jaučiate, kad turėtumėte ką nors padaryti, bet susilaikote iš baimės, paruošiate dirvą apgailestavimams. Verčiau nesuklyskite: apgailestavimai yra tuščias energijos švaistymas. Iš to nieko nesukursite, nepatobulėsite, galėsite tik graužtis iš nevilties.
Kad ir kokį norą puoselėsite savyje ir nesiryšite jo įgyvendinti, gailėsitės. Žodžiai, kurių nepasakėte bijodami pasirodyti juokingi, veiksmai, kurių nesiėmėte bijodami, kad nepasiseks, kelionė į kurią nesileidote bijodami likti vieni, - tai laiptai, kurie ateityje pamažu nuves į nusivylimo bokštą.(…)
Be abejo, kartais jūs susidursite su nepritarimu. Ne visada gauti rezultatai jums patiks. Patirsite pajuoką. Tačiau jūs niekada nepatirsite apgailestavimų, jei drąsiai imsitės veiksmų ar nebijosite ko nors pasakyti. Tai, ką patirsite, kad ir kas tai būtų, bus jūsų dvasinio likimo pojūtis.”
Taigi. Nenoriu apgailestauti. Jau iš pat pradžių, kai kilo idėja parašyti tau, link rezultato - laiško, kurį skaitai, mane atvedė noras nesigailėti dėl to, ko nepadariau. Galbūt tai ką nors pakeis. Galbūt ne. Bet aš būsiu pabandžiusi pakeisti savo likimą, pakovoti už save, už mus.
Ir keista, darsyk perskaičiusi tavo rugsėjo 6-osios laišką, visai kitaip perskaičiau šitą sakinį - “galiu pasakyti kad darytum tai ką nori ir nieko nesigailėtum........ nes mes gi darom tik tai kas teisinga gera ir teigiama...........” Oba ; -).
Ir ačiū tau už angeliukus ; -). Jie šildo mane. Ir saugo. Beje, ar gali atspėti, kokį norą sugalvojau, kai radau angeliuką (The 7th, your wish (ask now)), galintį rūpintis bet kokia svajone?
Tavo ..., nė nenutuokianti, kas tu esi ; -)…
Ilgiuosi tavęs. Ir laukiu.
2001 11 05
Na va, kokia aš - vis dar neišsiunčiu tau savo minčių. Išsiųsiu ; -). Vis priežasčių atidėlioti atrandu. Visą krūvą. Žinai, juk aš… Juk aš jaučiuosi silpna, kokia nenoriu jaustis, juk aš iš proto einu dėl tavęs, vis sapnuoju tave ir vis galvoju apie tave, ir vis dar turiu vilties, be pagrindo, be atsako… Tai jau kažkokia pamišimo forma, išprotėjimas, paranoja, utopija… Nebegaliu! Ir man reikia reikia reikia tavęs, tavo, o ne kieno kito dėmesio, man reikia išsiųsti tau tai, išsakyti, išrėkti tau, kad išsivaduočiau… PYP... Stogas važiuoja… Išsiųsiu išsiųsiu išsiųsiu…
2001 11 09
Ir vėl geriu rytinę kavą, ir vėl atsidariau dokumentą, pavadinimu jam.doc, ir vėl spausdinu dar daugiau raidžių jame ; -).
Per “Radiocentrą” skamba Brainstorm “Maybe”. Šaltą rudens rytą mane šildo tik raudonai juodi marškinių langeliai. Liepos už lango jau baigia numesti lapus. Liks nuoga gatvė ir kažkieno gyvenimų langai priešais. Kažkaip ramu prišnerkštame kambaryje, nors ir milijono darbų per tą jo didenybę miegą vėl nespėjau padaryti… Sapnavau daug gražių dalykų šiąnakt. Ir šilumą, ir meilę. Išsipildymą. Ne tik svajonių…
Pasijutau nejaukiai, kai akimirksniu mano galvoje praskriejusios mano pačios svajonės pasirodė itin žemiškos - darbas, karjera, mokslai, materialūs dalykai. Nors… meluoju, gal tiesiog nenoriu atvirauti šią akimirką apie svajones. Baisiai jau intymu atrodo.
2001 11 17
Žinai, kaip aš dabar gyvenu?
Visaip. Pirmiausiai galiu papasakoti apie tai, kas labai aišku. Dirbu. Toosinuos. Mokausi. Tvarkau namus ir gaminu draugams visokius skanėstus. Šiandien - fantastišką kiaušinienę su svogūnais ir spirgučiais ; -). Svajoju. Aišku apie ką. Myliu, aišku, tik nelabai, ką. Dabar sėdžiu prie kompo namie ir rašau tau.
Klausau “The Best of Russian Rock - Part II” - “ja choču byt s taboj”… Kažkokios isteriškos, bet, turbūt, tikros dainos. Prieš nosį dega smilkalas iš “iki”. Virtuvėje chebra. Geria alų. Aš ne. Gana alaus jau. Kaip visada šeštadienį - alaus ir vėl atsirado, nes užgriuvo dar, kaip visada, žmonių į mano namus… Tik šiandien, visų nuostabai, pabėgau : -).
Sakiau visiems - toosinkites virtuvėj, o aš einu pas savo mylimąjį - kompą… Alus su manim, monitorius, klaviatūra, cigaretės ir smilkalai, ir Smoriginas, ir Rikis kažkur prie kojų susirangęs… Kadangi bokalas jau trečias - “Švyturio extra” - vis kas sakinį sustoju ir taisau klaidas žodžiuose - ko tai mano minčių ir žodžių klaviatūra ir pirštai nespėja fiksuoti : -)). Painiojasi.
Prieš kelias dienas gavau tavo draugo laišką, jis rašo, kad artimiausius tris mėnesius negrįši… Jei taip ir bus, artėjančios šventės nepadovanos man stebuklo…
Aną trečiadienį mano the best friend kovėsi dvikovoje “Indigo” tarp brunečių ir blondinių. Aišku, laimėjo brunetės : -)). Tada, nežinia kodėl ir kaip, patikėjau, kad vis dėlto bus bent VIENA DIENA/NAKTIS, kai mes būsim kartu ir šoksim. Būsiu tada labai laiminga, net jei tai bus TIK viena naktis. Ir tikiu, kad ji kada nors bus. Ar tiki TU : -)? Juk žadėjai ; -). Pastebėjai - bendraudama su tavimi dabar (aha, su kompu, vis dėlto, realybėje) mėginu flirtuoti… Nepavyksta… : -))).
Oba, kaip įsilingavo vakarėlis – vienas dailininkas pradėjo eskizuoti ant mūsų virtuvės sienų. Pasaulio sutvėrimas jau yra mūsų virtuvėje ; -)). Gerai, pasaulio sutvėrimo eskizas, pradžia. Bet juk kažkada buvo pradžia. Pradžia visada yra. Ar šitas laiškas bus pradžia? Oho, kaip išvarčiau ; -))…
2001 11 20
Jau po vidurnakčio, vertėtų rašyti kitos dienos datą, bet kažkaip gyvenu vis dar šios, prasidėjusios taip anksti ir dar negreitai pasibaigsiančios, nuotaikomis. Aš tikrai išsiųsiu laišką tau dar šiemet. Ir nebėra tokios baimės, nerimo, abejonių. Priimsiu bet kokį tavo atsakymą. Net nebylų. Kaip tu gyveni? Ar gerai? Apie ką svajoji? Kuo gyveni? Ar svajoji?.. Koks tu? Kas tu esi?..
Kaip labai aš vis dar noriu tave pamatyti. Kaip labai. Ar tu grįši? Kada? Ar nori grįžti? Juk man taip tavęs trūksta… Tas praėjusių metų vasario laiškas su nuotrauka, ne itin kokybiškai atspausdintas, kabo ant vienos mano kambario sienos… Vis perskaitau - arti veidrodžio : -)… Tavo žodžiai įsirėžė giliai širdin ir tapo kone magiški. Turbūt nė nenorėjai jiems suteikti tokios prasmės, užtaiso, kuriuos aš sau, vilčiai savo, interpretavau. Noriu nors kelių tavo žodžių. Noriu tikro, gyvo jeeeeeee… Ar dar sakai tą žodelį? Šypsaus…
2001 11 24
Keista, tu juk ne nenutuoki, kad kažkokia merga jau tris (!!! - pati negaliu patikėti) mėnesius rašo tau, dalijasi mintimis, siunčia (mintimis) šilumą į tavo pasaulį… : -).
Kelios dienos ant mano destkopo tu - nuotrauka “fuckme. jpg” ; -)…
Šeštadienis. Naktis - 02:31. Grįžau iš “Indigo” ir dar įsijungiau kompą. Geras vakaras buvo. Tik pasigedau SAVO žmogaus. Jei susidarė įspūdis, kad šalia manęs nėra kitų bičų - jis neteisingas. Yra. Sukasi aplik, tegu sukasi. Kur ir su kuo mano širdis, žinau ir aš, ir tu - dabar.
Šiaip. Jaučiaus gerai, tik… Aišku, kaip visada, gražiausiomis akimirkomis pasigedau tavęs… Kaip ir prieš daugiau nei pusantrų metų, man vis dar atrodo, kad VIENINTELIS VYRAS vertas manęs, esi tu… Vienintelis žmogus, su kuriuo skrisčiau ir džiaugčiaus dabar - tu. Taip yra.
Gal praeis? Gal išsipildys? Juk stebuklų būna, o… nugali viską. Einu ten, kur veda širdis ; -).
Labanakt...
2001 12 13
Šiandien, po to, kai išsiunčiau laišką su prašymu padrąsinti mane, jau trečią kartą patikrinau elektroninio pašto dėžutę ir vėl nusivyliau… Dabar geriu kavą, klausausi rusų atlikėjos LINDA ir uostau magišką smilkalą, kuris turėtų suteikti stiprybės : -). Tuoj keliausiu į virtuvę gaminti plovo. Tiesa, prieš tai teks ir indų krūvą išplaut. Ryt namuose parodos atidarymas ; -).
Algis, ai, atsimeni, rašiau, kad jis darė pasaulio sutvėrimo eskizą ant virtuvės sienų ; -), iš tikrųjų ištapė mano virtuvę, koridorių, o dabar pradėjo tapyt mėgstamiausią mano namų vietą - vonią. Smagu. Crazy namai tampa dar ypatingesni… Ant sienų yra ir pasaulio sutvėrimas, ir futbolininkas, ir butelio dūšelė, ir angelai, ir buto šeimininkė, ir aš, tu, ir kalnai, ir plombyras… Mes dar visko nepamatėm ir neiššifravom. Bus įdomu sužinoti parodos atidarymo svečių interpretacijas. O Algiui tiesiog polėkis - aš išeinu į darbą, jis ateina ir aria iki vakaro ; -).
Ryt dar pas mus ir kitas svarbus įvykis - čia apsigyvens Tomo šuo : -). Jis taksas ir jo vardas Žanas Artas. Teks mano vienuolikos metų mylimajam šuniui Rikiui gyventi su jaunu padūkusiu taksiuku. O vakar iš Švedijos grįžo mano sena draugė, kurios plaukai pusantro metro ilgio - ji irgi čia pagyvens iki sausio vidurio… Beprotnamis ; -). Taip ir gyvenu… Gal jau pavargau. Gal būtų lengviau gyvent vienai…
2001 12 14
Labas : -). Gera ir keista. Dabar pasiėmiau languotą popieriaus lapą, naują, juodu rašalu mano mintis ir žodžius užrašantį parkerį, uždegiau septynias žvakes - tris prie lango ir keturias stiklinėje žvakidėje šalia, įsirangiau į didžiulę savo lovą su dirbtiniu a la karvės : -) kailiu, užsidegiau raudonų smilkalų ir panorau paplepėti su tavimi.
Keistas tas mano gyvenimas - išprotėti galima.
Pirmiausia todėl, kad vis gyvenu tavimi, iliuziniais arba ne jausmais tau ir nenugalimu, nesuvaldomu ilgesiu. Nuolat. Ko gero, yra du pasauliai, kuriuose gyvenu. Pirmasis - kasdienis, realus, tikras, apčiuopiamas. Antrasis, kuriam atsiduodu širdį, mintis, svajas yra tie jausmai tau… Spėlioju, kartais, kad tai tiesiog kažkokia projekcija, elementarus moteriškas meilės ilgesys, kurį koncentruoju į tave. Galvoju, kartais, kad esu nekantri laukdama savo meilės ir išsikraunu, tikėdama jausmo tau stiprumu, tikrumu ir galimybe jam išsipildyti.
Viską suprantu, suvokiu, tik nelengva perteikti to žodžiais. Nes ir patys tikriausi jausmai įvilkti į žodį atrodo nebe tokie tikri. Nes visiškai neįmanoma pasakyti žodžiais to, ką jaučiu tau, kas šėlsta ar tyliai tūno mano viduje.
Išmokau verkti. Vėl. Nustembu vis - koks sudėtingas, nesustyguotas ir nestabiliai veikiantis mechanizmas yra mano vidus. Kiek daug visko manyje telpa - meilės, neapykantos, gėrio ir blogio, tikėjimo ir pykčio… Begalybė…
2001 12 22
Ką gi. Jaučiuosi taip, lyg toj pasakoj ;- ). Žinai, kai princui reikia tris norus išpildyti, kad pasiektų merginos ranką ir širdį ; -))? Turiu išsiųsti laišką tau paštu, tad teko pakeisti visus ženklus iš sh, zh, ch į š, ž, č ir t. t. ; -). Kažkaip nesinorėjo visko perrašyti ranka - būtų netikra. Kokie bus kiti du tavo norai ; -)? Kita vertus, dabar tas keistas mano tekstas atrodo nuoširdesnis ir gyvesnis.
Užsisvajojau…
Kada nors būsiu laiminga. Ir dabar kartais būna tokių minučių. Kada nors mylėsiu kas akimirką išsipildančia meile. Kada nors mėgausiuosi meilės ir geismo patenkinimu. Kada nors mylėsiuos iki užsimiršimo, iki pilnatvės, iki begalybės, iki dangaus. Žaisiu. Būsiu savimi. Būsiu mylima. Būsiu laiminga.
Kada nors turėsiu savo namus. Tokius, kuriais džiaugsiuos. Ir dabar turiu. Ne visai savo, ne visai tokius, kokių noriu. Kada nors tuose ateities namuose gyvensiu su mylimu žmogumi. Kada nors sukursiu namus ne sau - vaikams. Kada nors turėsiu vaikų ir būsiu laiminga, kad jie gimė ir gyvena. Kada nors dėl jų būsiu nelaiminga. Visada juos mylėsiu. Kažkodėl negaliu įsivaizduoti, kad turėsiu vieną vaiką ; -).
Kada nors parašysiu knygą. Gal ne vieną. Kada nors… Dabar taip pat turiu ir jaučiu. Turiu daug man vertingų ir svarbių dalykų, jausmų, svajų. Gyvenu. Gyvenimas.
Tik spėk augti. Tik spėk nepalūžti. Tik spėk spėti. Spėk.
Dabar.
Šita akimirka - DABAR - su LINDA, laišku tau, žvakėmis, mintimis - vertinga. Čia mano gyvenimas. Čia - ne kada nors. Dabar.
Jaučiu.
Ir kaip viskas bus toliau, a? Smalsu ; -).
2001 12 23
Pastaruoju metu išgyvenu tikrą, gryną laukimą. Nieko kito nenoriu, kaip tik būti viena, su savimi, savo mintimis ir svajomis, būti…
Paniškai bijau artėjančių švenčių. Stengiuosi jų nesureikšmint, netgi atsiriboti. Sunku. Galbūt kada nors papasakosiu apie savo vaikystės Kalėdas… Noriu, kada nors sukurti panašias ir savo artimiausiems… Jos būdavo tokios tikros, tokios stebuklingos, tokios laukiamos ir kupinos ŠILUMOS…
Hmmm… Įdomu, ar nors vienas Kalėdų senelis aplankys mane šiemet ; -)?
Kai gavau tavo laišką, kai atėjo laikas baigti laišką tau, pasinėriau į kažkokį šiltą, mielą transą ; -)... Kur tik einu, galvoju apie… Spėlioju, svarstau, vis dar šiek tiek abejoju, mėginu spėti ateitį ir svajoju, svajoju, svajoju iki begalybės… Ir sapnuoju tave kone kasnakt…
Nežinau, kurlink nuves mane svajos, sapnai, išpažintis mano, tik žinau, kad dabar išgyvenu tikrus jausmus. Nesvarbu, kur tai nuves. Man gera dabar. Ne todėl, kad turiu drąsos kurti sau dar vieną oro pilį… Todėl, kad tikiu, jaučiu, kad mano jausmas yra tikras tikras, nuoširdus nuoširdus. Net jei nesulauksiu jokio atsako į savo širdies kelią, būsiu jį nuėjusi ir būsiu patyrusi…
BEVEIK pabaiga 2001 12 24
b. marcinkevičiūtė
neparašytas žodis -
paukštis
o parašytas -
skruzdėlė
ropojanti
į skruzdėlyną savo
ir tempianti kažką
didesnį už save
…
Man atrodo, kad šituo laišku tarsi sukūriau sėklelę, kurią pasodinus, galėtų užaugti mudviejų ryšiai ir jausmai. Nors… Ne, greičiausiai, ta sėklelė atsirado dar tada, kai mes susitikome pirmą kartą. Tada ją abu ir pasodinome. Arba atsitiktinumas, gyvenimas ją pasėjo… Iškišo sėklelė ūgliuką per vieną naktį - gležną, bet tvirtą. Tu nė nežinojai, galbūt, tik spėjai, įtarei, kad toks augalas egzistuoja. O aš iš pat pradžių daviau jam jėgos - vilčių, jausmų, svajonių. Paskui ėmiau jį trypti. Tik vis paslapčiomis atsliūkindavau palaistyti jo. Kai niekas nematydavo - net aš pati ; -). Augo augalėlis…
Kai pradėjau rašyti tau laišką, jis vėl gerokai ūgtelėjo, sustiprėjo. Laistau jį dabar nesislėpdama nuo savęs - kaskart, kai tik galvoju apie tave, kai rašau tau. Dažnai. Tik va bėda - augalėlis ūgtelėjo iki tam tikros ribos, o toliau nė iš vietos… Pasirodo, neužtenka, kad viena jį laistyčiau. Reikia ir tavo rūpesčio juo.
Jei palaistysim, sušildysim, auginsim - augs augalėlis. Spėlioja jis vis, nežino, koks bus jo likimas. Juk gyveno augalėlis kone dvejus metus, džiaugėsi gyvenimo spalvomis, tikėjo meile, vylėsi išsipildymo, grožėjosi pasauliu, augo…
Augs. Jei ir aš, ir tu norėsime, kad augtų. Jei jausime, kad iš to gležnučio, vos matomo ūgliuko gali užaugti medis. Medis, prakertantis lubas, besistiebiantis į dangų per praeitį, per netikėjimą, per kasdienybę. Medis sujungiantis širdis. Medis, sujungiantis du žmones, kurie per tūkstančius kilometrų vienas nuo kito. Medis, vedantis į pilnatvę. Augs augalėlis. Jei jausmas jį augins.
Ar auginsime jį? Ar išaugs iš jo medis, į kurį bet kada galėsime atsiremti, pasisemti šilumos, stiprybės, kuriuo džiaugsimės?..
Po ilgos ilgos pertraukos 2002 09 26
Labas, vabalėli. jis.doc grįžo į mano gyvenimą vėl. O tu pats niekad nebuvai palikęs mano širdies. Žinok, kad visad gyveni ne tik ten, kur gyveni - visad gyveni ir mano širdyje… Manau, kad tie jausmai, kurie nepaleidžia manęs, neleidžia užmiršti - ne šiaip sau. Nebūna kitaip. Visad yra kelias, kuris kažkur veda. Gali būti, žinoma, kad jis veda ne link tavęs, ne į tavo gyvenimą… Pamatysim. Susimąsčiau, kad nė apie vieną vyrą savo gyvenime negalvojau tiek daug, nė vieno nelaukiau taip ilgai. Tavęs vis dar laukiu. Atleisk.
Turiu drąsos, tikėjimo ir naivumo laukti tavęs. Laukiu. Lauksiu. Ką gali žinoti, jei nenorėsi sutikti manęs dabar, galbūt panorėsi po metų ar dešimties. Laukiu jau beveik dvejus su puse metų. Dar metai ar dešimtmetis - neatrodo neįmanoma. Laukt.
Galbūt būtent tavo nerealumas ir neleidžia išmesti tavęs iš galvos? Prisiminimai, kurie paremti tikrais faktais, yra daug lengviau ištrinami, kur kas labiau pasiduodantys laiko korozijai. O fantazija, svajonės - ten niekas nekinta?
Rašau nuolat tarp eilučių palikdama žodį “visada”, o juk žinau, kuo paprastai baigiasi dviejų žmonių ryšiai… kaip visada , baigiasi žodžiu - “niekada”. Tik jau seniai seniai galėjau parašyti tą NIEKADA mūsų ryšiams. Tik gal niekada neparašysiu jo. Visad bus visada?
Svajoju. Noriu vėl pamatyti tave. Noriu plepėt su tavimi. Noriu žiūrėti į tavo akis. Žinai, ko dar noriu? Sulaukti dar vienos aušros su tavimi. A.Mamontovas dainuoja: “Dangus nušvito jau, o aš vis dar svaigstu su tavimi… Dangus, kur naktį verkė lietumi.”
Šita naktis, mano vienatvės naktis, dar verkia lietumi… O aš vis dar svaigstu ta kadaise, atrodo, prieš milijoną metų buvusia naktimi… Toje pat dainoje yra ir kita eilutė: “Ar tu tikrai? Ar tik žaidi su manimi? Kada, kuriuo laiku tu išeini? (…) Kada pakils virš mūsų miesto laivai balti? Laivai, kurie nuneš tave toli…”
Kai rašau tau, atrodo, kad tu kažkur netoliese. Net neskaičiau, ką esu parašiusi anksčiau - nėra jėgų kažkaip. Moku šitą laišką kone atmintinai. Be to, jis tūkstantį kartų jau turėjo būti išsiųstas. Nežinau, ką darau. Vejuosi praeitį? Galbūt. Žinau, kur mano ateitis? Gali būti. Nežinau.
Dabar vėlgi daug kas kitaip nei anksčiau, kai rašiau tau. Darbe kitaip - vis kylu tais pyp nežinau, ar tikrai man reikalingais karjeros laiptais. Namie kitaip - kitur ir kitaip gyvenu, bet vis dar viena. Tiesa, buvo laikas, kai šituose namuose gyvenome dviese. Trumpas laikas. Du mėnesiai nepilni.
Šituose namuose taip pat rėmeliuose yra tavo nuotrauka, yra kompas su laišku tau, yra juodraščiai laiško, yra visi su tavimi susiję prisiminimai - laiškai, nuotraukos, atvirutė. Yra mergina, tikinti, kad tu galėtum tapti jos gyvenimo dalimi.
Ta mergina vis spėlioja, kodėl nepaskambini. Spėlioja, kur tu - Lietuvoje ar jau nebe… Spėlioja, kaip vertini tą jos degantį norą vėl pamatyti tave.
00:45
Vis dėlto perskaičiau tą tekstą, kurį rašiau tau daug dienų dar kartą. Ir negailestingai sutrumpinau. Ir taip tiek daug visko jame. Keisčiausia ir baisiausia, kad tie jausmai, kurie išsakyti čia, nė kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai buvo vienaip ar kitaip įvardyti… Pyp, kodėl tu turi tokią galią man?
Ot imsiu ir išsiųsiu viską tau rytoj. Kurių galų laukti? Bent jau žinosiu, kad tu žinai. Šią akimirką jaučiuosi turinti drąsos išsiųsti tą laišką.
O, į mano gyvenimą sugrįžo nemigo naktys. Gerai, pamėginsiu dar per porą valandų pasakyti viską, ką noriu. Laiko liko nedaug.. Jei niekada niekada nesulauksiu atsakymo į šitą laišką, nebebus progos rašyti ir kalbėti tau. Juk nežinau kaip bus.
Mačiau tave prieš porą savaičių. Klaipėdoje. Nueinantį. Kitoje gatvės pusėje, einantį į priešingą pusę… Tuo metu stovėjau ties perėja prie Simonaitytės bibliotekos, o tu tolai… Dabar pagalvojau, kad kažkaip simboliška. Panelė vis stovi vienoje vietoje, o ponaitis tolsta, eina kitoje pusėje, į kitą pusę… Galbūt ir pranašinga akimirka, galbūt…
Daugybė įvykių, žmonių, jausmų, įspūdžių, patyrimų ir atradimų buvo mano gyvenime per tą laiką, kai tavęs nebuvo šalia. Esu kitokia, nei pažinai mane tada. Natūralu. Pasikeitė požiūris, suvokimas, darbas, draugai, plaukų ilgis, liemens apimtis ; -), kai kas sako, kad ir žvilgsnis pasikeitė… Tik šypsena gal ne. Nepasikeitė ir jausmas, apsigyvenęs mano širdyje TĄ naktį.
Ar tu žinai, kad po poros dienų, kai sutikau tave, palikau vaikiną, kurį mylėjau penkerius metus? Pameni, dar tada chate užsiminiau apie revoliuciją savo gyvenime, tik nebespėjau pasakyti apie kokią revoliuciją kalbu… Be abejonės, tų ryšių pabaiga nebuvo susijusi vien su tavimi - tai ilga, paini, bet gana paprasta istorija, kurią dabar, tiesą sakant, retai prisimenu. Taip turėjo būti ir tiek. Per tą ilgą laiką, kurį tu buvai ten, o aš - čia, mano gyvenime buvo ir kitų istorijų, bet niekada širdyje nebuvo To jausmo, kurį pajutau sutikusi tave, pamačiusi tavo akis. Nežinau, gal tavęs ir vėl nebėra Klaipėdoje, gal mes ir vėl, eilinį kartą, prasilenkėm. Gal ir vėl mano neryžtas ar tavo jausmai, planai apie kuriuos aš ničnieko nežinau, mums vėl pakišo koją. Gal mes iš tiesų niekada nebesusitiksime. Vis tiek PRIVALAU išsiųsti tau savo mintis. Galbūt, kaip rašiau pačioje laiško pradžioje, daugiau nei prieš metus, tik tam, kad išsivaduočiau.
Tas vaikinas, kuris prieš kurį laiką paliko mano gyvenimą, dar vasaros pradžioje, išklausęs mano istoriją apie tave, sakė, kad tuo atveju, jei grįžtum ir panorėtum mane pamatyti, aš eičiau paskui tave į pasaulio kraštą - palikusi viską, ką turiu čia ir dabar. Karjerą, draugus, jį. Na, galbūt jis ir buvo teisus, tik nenumatė, kad tu nepanorėsi manęs pamatyti…
Ė, čia ne priekaištas;).
Nusprendžiau iš tiesų išsiųsti šitą laišką tau ryt.
Jau 02:00, dėdė miegas atkakliai beldžiasi į mano širdį… Kas dar svarbu? Noriu, kad paskambintum jei esi čia ir parašytum jei esi ten.
Žinau, kad visi moteriški žurnalai ir ne patys kokybiškiausi meilės romanai tvirtina, kad moteris jokiu būdu negali rodyti iniciatyvos ir atskleisti savo jausmų. Anot šitų patarimų, negaliu tau rašyti ir šito laiško negali būti, bo vyrus tai baugina ir gąsdina ;). Visos šitos teorijos, kaip matai, man DZIN ;).
Na, juk tau bent jau turėtų būti smalsu pamatyti mane. Galiausiai aš irgi noriu to paties - pamatyti tave. O paskui jau bus, kaip bus.
Galvoju, kodėl neišsiunčiau savo žodžių, jausmų tau anksčiau - ieškau pasiteisinimų. Pasak Paulo Coelho “Demone ir panelėje Prym” yra du dalykai, kurie neleidžia žmogui įgyvendinti savo svajonių: manyti, kad jos neįgyvendinamos, arba, staiga pasisukus likimo ratui, išvysti jas virstant kažkuo galimu, kada mažiausiai to tikiesi. Tą akimirką išsigąsti nepažįstamų iššūkių, išsigąsti, kad dalykai prie kurių esi pripratęs, gali amžinai pradingti.
Būtent tądien, kai sužinojau, kad grįžai į Lietuvą, galėjau skambint tau, rašyti… Nedrįsau. Tądien, kai pamačiau tave kitoje gatvės pusėje, galėjau lėkti iš paskos ir pavyti tave, pasakyti “labas”. Dar tada, kai mačiau tave džiazuose mūsų susipažinimo ir išsiskyrimo vasarą, turėjau prieiti ir pažiūrėti į tavo akis… Gerai, kad bent jau dabar turiu drąsos padaryti tai, ką reikėjo padaryti ;). Išsiųsiu. Ryt.
Tavo laiškeliai šį rugsėjį tik erzino mane - šešios nuotraukos kažkokiu stebuklingu būdu neatsidarė. Galėjau tik spėlioti, kas yra tuose failiukuose ir nervintis, kad neparašai nė vieno asmeniško žodžio. Nesvarbu ;). Tas laikas, kai nerašiau tau - nuo praėjusių Kalėdų, vis dėlto yra užfiksuotas mano dienoraštyje. Atsiverčiau jį dabar.
Pirmiausiai puslapis, kuriame yra dar viena Paulo Coelho citata: “Viešpats išklauso maldas tų, kurie prašo padėti užmiršti neapykantą. Tačiau jis kurčias tiems, kurie nori pabėgti nuo meilės.”
O dienoraštyje daug klausimų sau, kodėl negaliu tavęs pamiršt, daug abejonių, kas būtų, jei išsiųsčiau laišką tau, daug PYP, kad negaliu nustoti laukusi tavęs ir neturiu ryžto pasakyti tau, kad laukiu…
Leisiu sau darsyk pacituoti:
“Visada buvau tikras, kad didžiausios permainos tiek žmoguje, tiek visuomenėje įvyksta per labai trumpą laiką. Gyvenimas netikėtai mums meta iššūkį, norėdamas patikrinti mūsų drąsą ir ryžtą pasikeisti; tą akimirką tuščia dėtis, kad nieko nevyksta, a