Išsinėrė iš kelnių ir laimėjo
Kai kurie vertinimo komisijos nariai po pusfinaliuose atliktų dainų vis pasigesdavo kažkokių „kabliukų“. Na, štai „InCulto“ tokį kabliuką ir surado arba jiems kas nors patarė: finaliniame koncerte staiga nukrenta ir dingsta jų languotos kelnės, vaikinai savo šou užbaigia su… triusikais! Pakerėta ir vertinimo komisija, davusi daugiausia balų, ir lietuviškoji publika. Kitų finalo dalyvių įdėtas darbas ir siekiai nuėjo perniek.
Pirmasis įspūdis buvo toks, kad įvyko kažkokia afera. Nebuvo skelbta, kad balsavimą ir jo rezultatų sumavimą stebėtų nepriklausomas auditas. Juk nevaldomas sukčiavimas klesti visoje mūsų gyvensenoje, tad ką čia reiškia suveikti keletą tūkstančių balsų. Antra vertus, komerciniai televizijos kanalai užaugino žiūrovų armiją, kuriai kuo kvailiau, tuo smagiau.
„InCulto“ lyderis Jurgis Didžiulis Europos dainų konkursą vadina kičiniu renginiu, tuo tarpu pats jau antrą kartą balansavo ant kičo ribos. Dainos pavadinimas skambesnis ir globalesnis (nei buvusios „Welcome to Lithuania“) – „Eastern European Funk“. Tačiau ką matome? Per visą dainą, smagiai vienas į kitą pasižvalgant, paprasčiausiai mindžiukuojama arba marširuojama. O funk muzikos nė su žiburiu nerasi. Daina primityvi, monotoniška, o ir aktorinės išraiškos priemonės gana kuklios.
Pagrindiniai konkurentai
Be abejonės, Dimos Šavrovo (Sasha Song) ir Noros daina „Pasakyk „taip“ gyvenimui“ ir sceninis įvaizdis prastesni, nei buvusio pasirodymo Maskvoje. Lyg ir panašu į buvusį Lino Adomaičio ir Simonos duetą: savo kiemo masteliu matuojant neprastas atlikimas, tačiau didesnėje erdvėje visa tai niekuo neišsiskiria.
Bel canto atlikėjas Merūnas, prieš kurį laiką pramogų scenoje sėkmingai debiutavęs su „Gražuole“, šįkart buvo statiškas, tarytum dainavo tik sau. Vien tik lygaus balso stygų skambėjimo estradoje nepakanka, o ieškant dinaminių spalvų operinį dainavimą reikia derinti su mikrofoniniu. Italų kalba parašytas dainos tekstas gal ir nėra didelis minusas, tačiau pati dainos melodija susiliejo su gerai žinomu italų populiariosios muzikos kontekstu, o priedainis priminė Al Bano ir Rominos Power dainų intonacijas.
Nacionalinėje atrankoje ketinama atstovauti savo šaliai, Lietuvai, tačiau valstybine kalba neskelbiamas (bent vienu kitu žodžiu) dainų turinys, netgi dainų pavadinimai neverčiami. Dar geriau! Sati iš „Agamos“ dar iki nacionalinės atrankos kalbėjo, kad į klausytojus prabils paukščių kalba, nei lietuviškų, nei angliškų žodžių neišgirsime, o kai kur – tik vienas kitas sanskrito žodis.
„Tik paukščių ir beždžionių kalba“, – piktinosi viena žiūrovė iš provincijos. O kita, nors ir nieko nesuprasdama, mušėsi į krūtinę, kad balsuos tik už Ruslaną Kirilkiną, tokį linksmą ir malonų vaikiną. Štai ką reiškia priprasti prie paukščių kalbos! Deja, Ruslanui nepasisekė – jo atliekama Stano daina, kažkieno pavadinta „Eurovizijos“ standartu, atsidūrusi tarp Aistės Pilvelytės ir Merūno dainavimo, atrodė kaip nuvalkiotas barškutis.
Daina „Melancolia“ – A. Pilvelytės valanda
Prieš gerą dvidešimtį metų po koncerto Vilniaus Sporto rūmuose Ala Pugačiova, tuomet būdama savo kūrybos viršūnėje, paklausta, ko reikia estrados dainininkui, atsakė: „Viskas turi būti svarbu. Kaip tu atrodai, koks tavo balsas ir kokie muzikantai už tavo nugaros, kokia instrumentuotė ir ką tu nori pasakyti žmonėms…“
Būtent stiprią, plataus spektro vokalinę išraišką, gerą dainos muziką ir aktyvų bei prasmingą santykį pademonstravo Aistė. Nežinau, kuri iš mūsų moterų atlikėjų yra šitaip ekspresyviai dainavusi, kuris iš lietuvių kompozitorių yra parašęs panašaus lygio lyrinę dramatinę dainą. Jeigu tokių yra, atsiliepkite! Paklausysime. Palyginsime. Nepaprastai subtiliai dainavo ir Evelina Sašenko, tačiau A. Pilvelytės pasirodymas 2010-ųjų metų „Eurovizijos“ konkurso nacionalinėje atrankoje, manau, dar ne vieną kartą bus svarstomas ir prisimenamas, nes tapo ne tik jos pačios kūrybinės biografijos, bet ir lietuviškosios popmuzikos įvykiu.
Stebuklo belaukiant
Kai nėra kūrybos, o žodyne tik sukasi visoks žargonas (popsai, bekai, draivai ir pan.), kai net nebandoma pakratyti save ir savo jausmų, o tik prisidengiama ir vaidinama kopijų kopijomis, prarandame ne tik kūrybinį savitumą, bet ir tautinį orumą. Anglų kalbos jau nebepakanka: atėjo italų ir sanskrito. Kitą kartą turėtume išgirsti gal hebrajų ar kanaaniečių.
O didžiausia bėda ta, kad neturime gerų lietuviškų dainų. Šiuo požiūriu kai kurių dainų kūrėjams mėgėjams reikėtų net padėkoti. Nors ir stipriai paveikti nirvanų, džeksonų, iglesijų, tačiau šį bei tą sukuria. Juk jei ne tie entuziastai, tai tame blusų turguje išvis nieko nerastume.
Europos dainų konkursas – langas į kūrybą, į galimybę duoti žinią pasauliui apie save. Nei Lietuvos televizija, nei Kultūros ministerija neturi galimybių arba nenori keisti situacijos – rimtai pasinaudoti šiomis galimybėmis. Tad gal situaciją galėtų pabandyti keisti Lietuvos autorių teisių gynimo agentūra, skelbdama nacionalinės eurovizinės dainos kūrybos konkursus? Be abejonės, autorių ratas išsiplėstų, kūryboje daugiau atsirastų profesionalumo.
O kas belieka dabar? Tikėtis, kad įvyks koks nors stebuklas, ir „InCulto“ pasirodys su savo pigia klounada ne blogiau nei „LT United“? Tokių galimybių tikrai nėra. Ten buvo rinktinė stiprių artistų komanda, kuri kas valandą sugebėjo keistis ir tobulėti, o čia tik vienas Jurgis, aplink kurį kiti tik pasyviai pašokinėja. Tačiau palaukime, gal, nukritus kelnėms, dar kas nors atsitiks?!
