Daug laiko praleisdavau prie televizoriaus, stebėdamas rungtynes, dar daugiau – žiūrėdamas pro langą į kiema spardančius kamuolį berniukus ir verkdamas, jog negaliu žaisti kartu su jais.

Kodėl savo gyvenimo istoriją nusprendžiau pradėti nuo svajonės? Net pats nežinau. Volis kaž-kada buvo sakęs, kad visos svajonės kada nors išsipildo, jei labai to trokšti. Aš tuo netikiu. Manoji neišsipildys

niekada. Volis rašo knygą apie savo gyvenimą. Ji vadinasi “Geriausia pasaulio istorija”. Manau, žmonės pirks ją jau vien dėl pavadinimo. Aš nusprendžiau pasekti draugo pavyzdžiu. Savo knygą tikriausiai pavadinsiu “No Future”. Ši frazė geriausiai atspindi mano požiūrį į gyvenimą.

Iš karto įspėju: jei nemėgstat liūdnų istorijų, geriau iškart numeskit šią knygą į šalį. Nes linksma tikrai nebus. Papasakosiu apie save. Mano vardas Tonis Balakas, man dvylika su puse. Gyvenu didmiestyje, kurį Volis vadina “mūsų nuostabiu miestu”, trijų kambarių bute kartu su tėvais ir jaunesniuoju broliuku Eriku. Savo kambariu turiu dalinti su juo, ir netgi dabar, kai rašau, jis strykčioja aplink klausinėdamas: “Toni, ką čia darai?”.

Galvojat, kas čia liūdno, ar ne? Skaitykit toliau.

Aš sergu. Sunkia ir galbūt nepagydoma liga. Net pats nežinau, stengiuosi per daug nesidomėti. Ta liga vadinasi kažkokio tipo pavarde bet tai nesvarbu, čia juk ne medicinos vadovėlis. Būtent dėl to mano ūgis – tik devyniasdešimt centimetrų (pagal amžių turėtų būti mažiausiai metras penkiasdešimt) ir man beveik pavyko susitaikyti su tuo, jog niekada nebūsiu aukštesnis.

Be to, man dažnai skauda ir esu labai silpnas. Aš vos galiu vaikščioti, ką jau bekalbėti apie bėgimą ar futbolą. Vienas mano draugas, kuris sirgo tokia pat liga kaip ir aš, mirė būdamas keturiolikos. Stengiuosi negalvoti apie tai, kas laukia manęs.

Volis yra mano geriausias draugas. Jis už mane daug vyresnis ir rūpinasi manim kaip tėvas savo sūnumi. Aš gimiau, kai mano tėvams buvo po septyniolika, jie dar turėjo eiti į mokyklą. Man reikėjo auklės, ir Volis, mano tėčio vaikystės draugas, sutiko ja pabūti. Dabar aš beveik suaugęs, auklės man nebereikia, tačiau mes su Voliu tebedraugaujam.

Volis dainuoja “Geriausioj pasaulio grupėj”. Jei nežinot šios grupės, tikriausiai gyvenate Antarktidoj arba ką tik nukritote iš mėnulio. Tai populiariausia visų laikų pankų grupė, dar vadinama “Piratais”, “Triukšmadariais” ar “Chaoso sukėlėjais”. Ją sudaro penki vyrai, save vadinantys vaikinais: dainininkas Volis Revoliucionierius, gitaristai Johanas, Endis, Stefanas bei būgnininkas Maikas.

Jie visi labai draugiški, elgiasi su manimi taip, lyg aš būčiau normalus. Aš tiesiog dievinu geriausią pasaulio grupę (jie savo pavadinimą mėgsta rašyti be kabučių), klausausi beveik vien jų muzikos. Jie turi išleisę dvidešimt albumų – tris šimtus dainų, iš kurių aš visas moku mintinai.

Mano draugas ir atrodo kaip tikras pankas: netrumpi plaukaistyro į visas puses, auskaras kairėj ausy, juoda odinė striukė su daugybe užtrauktukų, sulopyti aptempti džinsai ir seniai išėję iš mados batai. Nepaisant to, Volis labai gražus. Metro aštuoniasdešimt penkių ūgio, sportiško sudėjimo, o dėl jo rudų akių iš proto kraustosi visos moterys (na, jei ne visos, tai bent dauguma).

Apie mane, deja, to paties pasakyti neįmanoma. Mano kojos plonos ir klišos, rankos taip pat plonos, palyginus su visu kūnu. Daugybė randų ant kojų, nugaros, krūtinės, pirštų, netgi ant kaklo jų yra. Šukuosena kažkokia kvaila, plaukai šviesūs, kaip vaikinui per ilgi, užkritę ant veido. Akys didelės ir mėlynos. Visi drabužiai man gerokai per dideli, su aptemptais atrodyčiau tragiškai. Nors aš ir taip atrodau.

* * * * * * *

Šiandien ypatinga diena. Šiandien – rugsėjo pirmoji. Daugumai vaikų prasideda mokslo metai. Šiandien aš pirmąkart gyvenime eisiu į mokyklą. Pirmąkart gyvenime – tai nereiškia, jog esu pirmokas. Tiesiog iki šiol buvau per silpnas ir mokiausi namie. Nemanau, jog dabar pasidariau nors kiek stipresnis, tačiau tėtis su mama nusprendė, kad privalau eiti į mokyklą.

Galvojat, aš jiems nusileidau? Priešinausi iš visų jėgų, bet tėvai nepasidavė. Jie mane informavo, jog visi dokumentai jau sutvarkyti, ir man lieka tik dvi išeitys: keliauti į mokyklą arba likti be išsilavinimo. Tada argumentavau savo nusistatymą tuo, jog man sunku vaikščioti ir apsimečiau, kad negaliu pastovėti. Mama atkirto, kad mokykla šalia namų, reikia tik pereiti kiemą, ir jau būsiu ten. Tada ėmiau žliumbti. Tėvų mano ašaros nepaveikė. Man liko tik nusileisti. Bet aš taip lengvai nepasiduosiu.

- Toni, baik rašyti ir ruoškis į mokyklą! – šūkteli mama.

- Aš neisiu.

- Eisi.

Aš paklusniai šliaužiu į vonią rengtis. Ten kabo veidrodis, į kurį kiekvieną kartą pažvelgęs, išvystu kažką siaubingo. Nusiprausiu ir kokias dešimt minučių tyrinėju savo atvaizdą jame.

Staiga mama atidaro vonios kambario duris. Aš apsivilkęs tik marškinėliais ir šortais.

- Paskubėk, Toni, - sako ji.

- Aš labai blogai jaučiuosi, - bandau apsimesti.

Manau, kad ji sakys, jog neičiau į mokyklą, tačiau ji apie tai net neužsimena.

- Aš padėsiu tau apsirengti.

Mama ima rengti mane lyg kūdikį. Aš apsimetu, kad esu visiškai bejėgis. Bejėgiai kūdikėliai į mokyklą neina, visi tai žino.

- Tau skauda? – klausia ji.

- Taip, - atsakau visiškai sąžiningai.

- Vis tiek teks eiti.

Gyvenimas žiaurus ir negailestingas.

- Gal tegul jis lieka namie? – išgirstu protingą mintį iš tėčio, kuris stovi tarpduryje ir viską stebi.

- Ne! – priešinasi mama. – Tai jau seniai nuspręsta.

- Kodėl aš turiu eiti į mokyklą?? Juk anksčiau mokiausi namie, - jaučiu, kad tuoj apsižliumbsiu.

- Dabar tu vyresnis, - paaiškina ji.

- Vyresnis, na ir kas? Mano sugebėjimai juk nuo to nepasikeitė! Kodėl negaliu mokytis namie, kaip ir anksčiau?

- Tai pernelyg brangu, - sako tėtis.

Aš imu švilpauti melodiją iš dainos “Viskas dėl pinigų”. Mano tėvai susižvalgo, tikriausiai galvoja, kad aš jiems nusileidau. Iki šiol viskas buvo OK. Ligoninės lovoj negulėjau jau pusantrų metų. Mokiausi pats, savarankiškai. Keletą kartų per savaitę pas mane apsilankydavo mokytojai įvertinti mano žinių, ir jos buvo tikrai neprastos.

Laisvalaikį praleisdavau kurdamas interneto puslapius, plepėdamas su draugais chatuose, skaitydamas knygas, žiūrėdamas TV ar bendraudamas su savo kompanija klube (ta mano kompanija – tai keliolika žmonių, apie kuriuos papasakosiu vėliau).

Žodžiu, buvau laimingas, jei tik negalvodavau apie savo išvaizdą. Tikėjau, jog tai tęsis amžinai. Bet nėra to gero, kuris neišeitų į bloga, kaip dainuoja geriausia pasaulio grupė. Kai prieš mėnesį sužinojau, kad man reiks į mokyklą, vos nenualpau. Paskui stengiausi šią blogą naujieną užmiršti. Paskutinis vasaros atostogų mėnuo buvo nuostabus, tad nusprendžiau nekankinti savęs mintimis apie tai, kas manęs ten laukia...

- Netgi Volis mano, kad tau reikia į mokyklą, - sako mama.

- Ką??? Netikiu! Volis niekada neatiduotų manęs suėsti!

- ...ir daktaras Eriksonas.

Aš netikėdamas žiopsau į savo tėvus.

- Jūs niekada su juo nebendraujat.

- Volis perdavė mums, kokia jo nuomonė. Tu turi išmokti gyventi normalų gyvenimą tarp normalių žmonių, kad galėtum gauti normalų išsilavinimą, o po to – ir normalų darbą. O ne sėdėti prie kompiuterio ir gyventi iš pašalpos.

- Taigi, keturi prieš vieną, - nusišypso tėtis.

Aš išsitraukiu savo mobiliaką ir skambinu Voliui. “Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų”, sako malonus moteriškas balsas. Tai kiaulė! Nusimuilino, vos tik man prireikė pagalbos.

Gerbiu Volį, nors jis ir kiaulė. Gerbiu daktarą Eriksoną, jo nuomonė man labai svarbi. Negerbiu tik tėčio su mama, nes jie niekaip negali susitaikyti su tuo, jog aš esu toks, koks esu. Bet kam man tie mokslai, jei vistiek negalėsiu jais pasinaudoti? Žmonės mokosi, kad užsitikrintų sau ateitį. Aš ateities neturiu. Netgi ant mano marškinėlių užrašyta NO FUTURE.

Staiga į vonios kambarį įpuola Erikas, mano jaunesnysis broliukas.

- Aš jau pavalgiau! – šūkteli jis. – O ką jūs darot?

Erikas šiandien eis į antrą klasę. Jam septyneri, bet jis daugiau nei visa galva aukštesnis už mane. Ir labai įkyrus. Tikra nelaimė turėti tokį brolį.

- Gerai, mielasis, - pagiria mama. – Mes ginčijamės su Toniu. Jis labai nenori eiti į mokyklą.

- O į kelintą klasę jis turi eiti? – išsižioja Erikas.

- Į septintą.

- A, tai į kitą mokyklą, ne į tą kur aš. Pas mus ketvirtokai vyriausi. Bet Tonis mažesnis net už mūsų pirmokėlius. Jam reiktų į darželį, mama, - kalba Erikas visiškai rimtai. Noriu jį užmušti.

- Man greit bus trylika, tu, žąsine! – Erikas puola mane, bet mama laiku jį sugriebia.

- Apsiraminkit! – sušunka ji. – Toni, tai kaip dėl mokyklos?

Nusprendžiu pasiduoti, nes mano broliukas ima iš manęs tyčiotis:

- Tonis bailys! Tonis bailys! Toni, tu juk bijai, ar ne? – spygauja jis.

Taip, žinoma, aš bijau. Bet ne tiek, kad leisčiau Erikui šaipytis.

- Užsičiaupk! – sakau. – Aš eisiu į mokyklą.

- Tik paskubėk, - nusišypso mama.

Aš greit susišukuoju. Tada dar kartą apžiūriu save veidrodyje. Džemperis gana laisvas, kelnės madingos, tokios, kurias nešioja dauguma mano bendraamžių. Batai labai gražūs, juos man nupirko Volis. Savo apranga niekuo iš kitų neišsiskiriu.

- Eime, - kviečia mama.

Ji palydi mane iki durų. Važiuoja kartu su manim liftu. Tai gerai, nes nereika lipti laiptais. Aš pats vienas važiuoti liftu negaliu – spėkit kodėl. Gal todėl, kad lifto mygtukai per aukštai?

- Žinai, ką daryt, kai nueisi ten? – klausia.

- Žinau, - atsiliepiu. Ji man jau pasakojo tai šimtus kartų.

- Lifto durys atsiveria. Aš išlipu.

- Sėkmės mokykloje! – palinki mama ir pakyla atgal į devintą aukštą.

Mokykla – tai didelis baltas pastatas su daugybe langų. Viduje viskas labai keista ir neįprasta. Sienos nudažytos žaliai, ši spalva man niekad nepatiko. Koridoriuose nė vieno mokinio, turbūt jie visi jau sėdi savo klasėse.

Iš pradžių aš turiu nueit pas direktoriaus pavaduotoją, kad paskirtų mane į kurią nors klasę. Susirandu jos kabinetą. Pasibeldžiu ir įeinu vidun.

- Laba diena. Aš esu Tonis Balakas, naujokas, - prisistatau.

Už stalo sėdi moteriškė su akiniais. Pamačiusi mane, ji išsižioja ir ima vėpsoti, tada nusiima akinius, juos nusivalo ir vėl užsideda. Išsprogina akis ir spokso.

Kitu atveju man jos reakcija sukeltų juoką, tačiau dabar kažkodėl pasidaro baisu.

- Kur mano klasė? - pasiteirauju.

- K...k...kokia pavardė?

- Balakas. Tonis Balakas.

Direktoriaus pavaduotoja atsiverčia kažkokį sąsiuvinį.

- Septinta C. Antrame aukšte. 205 kabinetas.

- Ačiū, - padėkoju.

Apsisuku ir einu pro duris.

- Ei, palauk! - šūkteli ji. - Aš tave palydėsiu.

Ji uždeda ranką man ant peties kaip kokiam mažvaikiui ir veda į klasę. Užlipam laiptais aukštyn.

- Štai čia, -- parodo ji ir grįžta atgal.

Ant durų parašyta 7C. Koridoriuje tylu, girdisi, kaip viduje kažkas kalba. Pasiklausau, pridėjęs ausį prie durų.

- ...matau, dauguma iš jūsų per vasarą labai pasikeitę, - išgirstu.

Aš labai bijau. Imu drebėti iš susijaudinimo. Turiu eiti vidun, pas savo naująją auklėtoją ir naujuosius klasiokus. Truputį apsiraminu, nuspaudžiu rankeną, atidarau duris ir įžengiu į klasę.

- Laba diena. Aš Tonis Balakas, - prisistatau dar kartą.

Auklėtoja taip pat su akiniais, ryškiai išsidažiusi. Ji nenustemba, išvydusi mane, matyt, jau žinojo, kad aš nenormalus. Nusišypso ir sako:

- Sveikas atvykęs į mūsų klasę, Toni.

Suoluose sėdi maždaug dvidešimt penki mokiniai. Jie visi žiopso į mane susidomėję. Kai kurie tyliai kikena.

Laukiu, kada auklėtoja lieps man sėstis, bet ji nusprendžia dar mane pakankinti.

- Papasakok ką nors apie save.

- Nežinau, - jaučiuosi sutrikęs. - Nežinau, ką pasakot.

- Kiek tau metų? - šūkteli kažkas iš mokinių.

- Dvylika, - sakau.

Visa klasė ima garsiai žvengti.

- Tylos, tylos! - rėkia auklėtoja.

- Tau dvylika??? - klausia kažkas.

- Sausį sueis trylika, - patikslinu.

Visi vėl ima žvengti.

- Nematau nieko juokingo! - susinervina auklėtoja.

- Galiu paklausti? - šaukia kažkoks tipas iš paskutinio suolo. - Ar neturėtum dabar būti vaikų darželyje?

Visa klasė tiesiog lūžta iš juoko.

- Gerai, Toni. Eik į savo suolą, - auklėtoja parodo į klasės galą. Suolas prie sienos ir priešpaskutinis eilėje.

Aš einu. Pakeliui gaunu stiprų smūgį į šoną. Visi sėdi po du , tik aš vienas. Priekyje manęs sėdi dvi mergaitės, užpakaly – du bernai. Pamatęs, jog aš žiūriu, vienas iš jų sugniaužia didelį kumštį ir pamojuoja juo man prieš akis.

- Aš dabar paliksiu jus vienus. Matau, jūs turit daug apie ką pasikalbėti, susitikę po ilgų atostogų, - sako auklėtoja ir išsinešdina.

Visi akimirksniu pašoka iš suolų ir pripuola prie manęs. Sustoja aplink rateliu. Kai kurie net susistumdo, kam stovėti priekyje. Apžiūrinėja mane, lyg aš būčiau koks parodos eksponatas.

- Tau rimtai dvylika? – klausia viena mergaitė, kaip man pasirodo, gana draugiškai.

- Taip, jam tikrai dvylika ar trylika, kvaiša! - atkerta kažkoks bernas. – Kitaip ką jis veiktų septintoj klasėj?!

- Žinai ką, aš turiu broliuką, - kalba kažkoks tipas labai susijaudinęs, - turiu broliuką, kuriam dar nėra ketverių, ir galiu prisiekti, kad jis didesnis už tave!

Aš stebiu visus, stengdamasis pagauti bent vieną draugišką žvilgsnį, bet veltui. Netgi ta mergaitė, kuri man atrodė maloni, dabar piktai juokiasi kartu su kitais.

- Tu išsigimėlis, ar ne? - klausia bernas, kuris kelia daugiausia triukšmo. Aš imu jo nekęsti. Imu nekęsti jų visų.

Mano mielieji klasiokai net springsta, taip jiems juokinga.

- Palaukit, bet juk aš jį pažįstu! - šaukia tipas, pavadinęs mane išsigimėliu. - Jis gyvena mano laiptinėj! Turi septynerių metų brolį! Jo tėvas dirba tualetinio popieriaus išvežiotoju. Bet aš niekada, niekada, niekada nebūčiau patikėjęs, kad jis septintokas! Maniau, lopšelinukas koks.

Visi žvengia net susirietę.

- Palikit mane ramybėj, - sakau tyliai. Prikandu lūpą, kad neapižliumbčiau.

Laimė, pro duris įpuola auklėtoja ir ima rėkti:

- Koks triukšmas! Net rūsyje girdisi! Negalima nei minutei palikti jūsų vienų!

Staiga kažkas trenkia man per nugarą. Atsisuku ir pamatau tą savo kaimyną. Nelaimei, jis sėdi už manęs.

- Mums reikia susipažinti, išsigimėli, - išsišiepia jis. - Mano vardas Rudis, įsikalk tai sau į galvą. Kurioje kūno vietoje norėtum turėti mėlynę? Tuoj gausi į snukį!

Jo veidas šlykštus ir spuoguotas, dantys geltoni, tikriausiai nuo rūkymo. Dvokia cigarečių dūmais.

- Nemušk manęs, - prašau.

- Išsigimėliams čia ne vieta!

Girdžiu, kaip jis sako savo suolo draugui:

- Garantuoju, kad jis atsilikėlis silpnaprotis.

Aš vėl prikandu lūpą. Viena ašara vis dėlto ištrykšta. Nubraukiu ją, kol niekas nepamatė. Nesu nei atsilikėlis, nei silpnaprotis! Aš jiems dar parodysiu. Būsiu už juos geresnis. Pralenksiu juos bent mokslo srityje.

Staiga dvi mergaitės, sėdinčios priešais, kikendamos atsisuka.

- Ji norėjo sužinoti, koks tavo vardas, - sako viena.

- Čia tu norėjai! Klausei manęs, ar aš prisimenu.

- Pasakyk dar kartą savo vardą.

- Tonis.

Jos ima prunkšti. Viena praneša:

- Rytoj su tavim sėdės Irka.

Man tai įspūdžio nepadaro.

- Mes jai pasakysim, kad jos suolo draugas toks fainas…

- Čia dabar kas! – sušunka auklėtoja. – Triukšmas, vaikai! Galima ir tyliau.

Ji užrašo ant lentos, kokios rytoj bus pamokos. Tada išdalina naujus septintos klasės vadovėlius: matematikos, fizikos, biologijos, geografijos, anglų kalbos, informatikos, istorijos, vokiečių kalbos bei literatūros. Nusprendžiu namie juos ištyrinėti, ar labai sunku bus mokytis.

- Jūs laisvi, - sako auklėtoja. – Rytoj lauksiu jūsų pusę devynių. Pradėsim mokytis. O dabar galit eit namo.

Su manim ji dar nori pasikalbėti.

- Na, kaip tau mūsų klasė?

- Normaliai, - atsiliepiu.

- O kur mokeisi anksčiau?

- Namie.

- Sirgai?

- Aha.

Ji pasižiūri į mane su užuojauta.

- Aš papasakosiu kitiems mokytojams apie tave, kad jie be reikalo nesistebėtų.

Aš tyliu.

- Gali ir tu eit namo.