Negalvojau miesto palikt…

“Fermeriai” atsidūrė sąlygose, kokiomis ir gyveno to meto valstiečiai — taip pat kaip ir jiems, šou dalyviams reikėjo verstis savo rankų darbu: stengtis nepragaišinti gyvulių, sodinti vaisius ir daržoves, rinkti grybus, austi ir atlikti kitus šeimininko (aktoriaus Kęstučio Jakšto) užduotus darbus. Žodžiu, visos pastangos buvo nukreiptos ne į tai, kaip linksmiau praleisti laiką, bet kaip išgyventi.

Kadangi daugumos žaidimo dalyvių ryšiai su kaimu, jei išvis buvo užsimezgę, nutrūko dar vaikystėje, tai reginys išėjo labai įdomus. Dainininkas Virgis Stakėnas, taip pat nelinkęs prie žemės ūkio darbų ir net nematęs “Fermos”, specialiai šia tema sukūrė kantri stiliaus dainą “Mano ferma…” su paantrašte “Netikėta meilė kaimui”. “Niekad negalvojau savo miesto palikt, niekad negaliojo man draudimai kvaili…” — “Fermos” pristatyme traukė “fermeriai”.

Suprantama, kad nedidelėje ir neįprastoje bendruomenėje reikėjo stengtis ne tik nenumirti iš bado, bet ir sureguliuoti savo elgesį su kitais taip, kad po savaitės nebūtum “išbalsuotas”. Beveik du mėnesiai praleisti uždaroje erdvėje nepaprastai išryškino ne tik asmeninius šou dalyvių charakterius, bet ir trijų Baltijos šalių atstovų nacionalinius bruožus. Sakykim, vienas mūsų fermeris” liko įsitikinęs, kad lietuviai puola prie darbo greičiausiai, o mūsų kaimynai, nors ir padaro viską, bet vėliau arba pamažu…

Smagu stebėti dirbančius

“Fermos” režisierius Mindaugas Meškauskas sakė, kad jam šis darbas buvo tas pats, kas kurti gerą filmą, kurio pagrindas — nepaprastai graži gamta ir kartais netikėtais rakursais atsiskleidžiantys šou dalyvių charakteriai. (Beje, vaizdus pagyvino ir tai, kad dviejose komandose buvo netradicinės seksualinės orientacijos žmonių.)

Režisierius sakė, kad “Ferma”, nors taip pat vadinama realybės šou, skiriasi ir nuo “Akvariumo”, ir nuo “Robinzonų”, nes visa žaidimo įtampa daugiausia perteikiama per interviu su šou dalyviais, o jų tarpuose rodomi ne slankiojantys kaip šmėklos ar vapantys niekus, o dirbantys žmonės. Be to, šis žaidimas, nors jame dalyvauja trijų šalių atstovai, — ne komandinis, jame kiekvienas kovoja už save, o nugalėtojas bus apdovanotas 10 tūkst. eurų (apie 34 500 litų), kuriuos gaus tik pasibaigus transliacijai — kad aplinkiniams dedukcijos būdu pirma laiko neišaiškėtų, kas vis dėlto yra laimėtojas.

Tačiau kaip ir “Robinzonuose” bei “Akvariume”, kas iškris iš žaidimo, galės spėlioti ir TV žiūrovai — po kiekvieno šeštadienio finalo bus rodoma speciali laidelė “Kas išvyks iš fermos?” Kiekvienas, iškirpęs “Vilniaus majonezo” produkcijos logotipą ir nusiuntęs jį į televiziją kartu su spėjamo išvyksiant “fermerio” vardu gali tikėtis įvairiausių vertingų prizų.

Švedijos prodiuserių kompanijos “Strik” sukurtas televizijos projektas “Ferma” buvo nepaprastai populiarus Skandinavijoje, laidos finalą Norvegijoje, pavyzdžiui, žiūrėjo visas milijonas žiūrovų. “Fermą” nusipirko ir Vokietijos, Prancūzijos, JAV — šalys, kurių didžiajai daliai žmonių ūkio darbai yra didelė egzotika.

Tas saldus XX amžius…

Iš Lietuvos į Estijos fermą buvo išvykę 41 metų Šeduvos kultūros centro direktorė Izolina Staniulienė, 21 metų vilnietė studentė Žaneta Krasilnikova, jos bendraamžis Alytaus kolegijos studentas Nerijus Cesiulis, 30-metis verslininkas iš Grinkiškio Židrūnas Mockaitis ir 19-metis architektūros studentas iš Varėnos Andrius Baležentis. Trys iš jų — Žaneta, Nerijus ir Andrius — nuotykių ieškotojai iš prigimties, jie buvo pateikę paraiškas dalyvauti ir “Robinzonuose”, tačiau kaip nuotykį dalyvavimą “Fermoje” vertina visi projekto dalyviai.

I.Staniulienė sakė, kad tiesiog buvo juntama, jog piniginio prizo tema retai švysteldavo mintyse net “devintame plane” — buvo daugybė visokiausių kitokių rūpesčių. Pavyzdžiui, vienąsyk prie stalo rūsčiai suraukęs antakius latvis Maris konstatavo radęs dešros odelę ten, kur vakare sėdėjo lietuviai… Tai tikra “drama”, nes dešras reikėjo taupyti. Silkes, pasak Izolinos, jie iš tikrųjų “kaip kvailiai” taupė, bet kai lauke — 30 laipsnių karščio… Dešros nejaudino bene vienintelio “fermerio” Ž.Mockaičio, kuris per šou, be viso kito, planavo numesti svorio ir, nors anaiptol nebadavo, iš tikrųjų numetė.

Paklausti, ko iš civilizacijos privalumų labiausiai pasigedo, “fermeriai”, užuot kalbėję apie telefoną, televizorių ar dar ką nors, visi kaip vienas minėjo saldumą arba bent paprasčiausią cukrų, kurio tik po truputį dėdavosi į arbatą. Tai štai kuo ypatingas mūsų gyvenamasis laikas — saldumu!

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją