Anketa:
Žaneta.
Amžius: "Prieš keturias dienas buvo 22 m." (Tvirtina, jog nuo šiol amžius tik mažės. Įdomu, ką ji skaičiuoja?..) Ūgis: 169 cm.
Svoris: kažkur tarp 50 ir 60 kg. "Nesisvėriau šimtą metų - į manekenes netaikau, o šiaip problemų neturiu…" Mityba. Jokių dietų nesilaiko ir figūros nesaugo. "Nevalgau to, kas gyvūno viduje! (Suvalgai plaukus, blusas, o visa kita išmeti?) Ne, vidurių nekenčiu - žarnų, kepenų, širdies ir t.t."
I dalis. Teorinė
Netapusi "Robinzone", arba mus ir čia gerai maitina…
- Kaip atsidūrei praeito amžiaus fermoje?
- Sugalvojau, kad labai noriu važiuoti į "Robinzonus", bet ten nepaėmė - ištrėmė į fermą! (Per prievartą? Gelbėkit - baudžiava grįžta…) Pati norėjau kažkokios atrakcijos, ir gavosi! Ne "Robinzonai", bet dabar tuo net labai džiaugiuosi! (Kodėl?) Mums geriau buvo! Labai smagi kompanija ir… valgyti davė! (Juokiasi patenkinta.) Kas irgi pakankamai svarbu!
- Kokį nors "fermerių" testą teko laikyti, norint ten važiuoti?
- Testo - ne. Tik paklausė, ar moku karvę melžti ir sūrius gaminti! (Aišku, pamelavai, kad tau tai vieni juokai?) Karvę melžti aš mokėjau! Tikrai mokėjau… (Kur išmokai, Vilniuje?) Balkone turiu porą karvių… Iš tikrųjų? Kaime praleistos vasaros… Aišku, tai buvo labai seniai, bet išvažiavusi pasipraktikavau ir prisiminiau! (O sūrio spaudimas - kas tai per rungtis?) Ne spaudimas! Tiesiog klausė, ar moku gaminti sūrį. (Kodėl sūrį?) Nežinau, taip klausė. Prieš išvažiuodama dar specialiai enciklopediją pasivarčiau, pasimokiau… jį lyg reikia dar virti… nebeatsimenu. (Vadinasi, neprireikė…)
- Su kuo iš kompanijos geriausiai pavyko sutarti?
- Būdama ten gal… gal iš pradžių netgi su estais ir latviais daugiau bendravau! O grįžus namo visi žmonės labai pasikeitė! (Sukaimėjo?) Ne tai, kad pasikeitė, bet ten man jie pasirodė visai kitokie negu yra! (Aha, niekšingai konkuravo!) O grįžę čia labai smagiai bendravome, per visus susitikimus - ir oficialius, ir ne. O su Andriumi mokomės kartu, tai dažnai susitinkame - labai labai fainas žmogutis, o kaip gražiai fermoje dainuodavo… (Ar tik ne meilė? Susiradai ten simpatiją?) Kad neieškojau… (Išsisukinėja…)
Palikta meilė, arba šuoliai ir šokėjai
- Ar palikai čia laukiantį vaikiną?
- Kaip tik prieš pat išvažiuodama išsiskyriau! (Tikriausiai neleido važiuoti…) Mes kartu pildėme anketas į "Robinzonus", kartu ėjome fotografuotis, o paskui išsiskyrėme… (Kodėl?) Mmmmm… nesakysiu! Rašyk, ką nori… (Na, pati prisiprašei…)
- Kaip susipažinote?
- "Indigo" klube. Jis labai gerai šoko… (Ką šoko? Striptizą?) Ne, ne, šiaip! Simpatiškas vaikinas, man patiko su juo - pati šoku labai seniai, beveik profesionaliai! Žodžiu, smagiai pasišokome ir… (… jis sako: "Šokame kartu nuo bokšto"?) Ne, pirmas šuolis buvo nuo Panemunės tilto… (Štai tokie jie šokėjai…)
- Su juo nuolat užsiiminėjote ekstremaliais dalykais?
- Kad man tai savaime išeina - specialiai neplanuoju. Kaip pasakė vienas žmogus: "Ne tu nuotykių ieškai, o jie patys tave suranda". Ir su "Ferma" tas pats, ir su tais šuoliais! Nerijus vieną kartą sako: "Ar žinai, kad dabar tavo svajonė išsipildys?!" Nesupratau, apie ką jis čia, oAndrius: "Tai va, tuoj rengsime šuolius nuo televizijos bokšto!" Gerai, sakau… Žodžiu, visi geriausi dalykai mano gyvenime vyksta ekspromtu. (Kam geriausi, o kas išgirdęs iš karto į kelnes prisidirbtų… Negi nebaisu nuo to bokšto šokti?) Aišku, baisu! Tik visiškas beprotis galėtų nebijoti, bet tai ir patinka! Žaneta ten dirbo bilietų pardavėja ir sekretore, be to, pati reguliariai išbandydavo gumos patikimumą…
- Ten dirbau visą praeitą vasarą! Pati šokau kokius septynis kartus…
- Tai Nerijus tave ir padarė adrenalino fanatike?
- Na, ne - kiek save atsimenu... Nuo vaikystės svajojau varinėti mašina! (Ir seniai jau varinėji?) Kad mašinos iki šiol neturiu. Bet žmonės duoda padaužyti… Štai Nerijaus mašina buvo pirmoji, kurią aš… (Juokiasi. Sudaužei?) Ne, padariau avariją! (Teises bent turi?) Taip, aišku! Turiu ir motociklo. Be to, jau seniai esu internetinio automobilistų klubo narė!
- Ką dar tokio pavojingo iškrėtei vaikino neraginama?
- Jau grįžusi iš "Fermos" susitikau su kitu draugu (skamba pavojingai…), įsišnekėjome, kad reikėtų kaip nors įdomiai pažymėti mokslų pradžią… Na, ką darom, ką darom, ai, važiuojam pašokinėti parašiutu! Gerai, važiuojam. Rytoj? Puiku! (Šokai?) Jo! (Labai išdidi. O "Fermoje" kokiais ekstremalumais užsiiminėjai?) Kad tuo metu kažkaip nereikėjo - nuotykių netrūko…
Senelės džiaugsmas, arba energija ir svoris
- Nerijus buvo pirmasis ir vienintelis tavo vaikinas?
- Ne! Aišku, ir anksčiau jų turėjau! (Daug?) Ne, esu labai gera mergaitė ir labai gražiai bei ilgai draugauju su vaikinais…
- Beje, gera mergaite, ką tėvai sakė apie tavo išvyką į XIX a.?
- Senelė labai džiaugėsi ir labai išgyveno! (Džiaugėsi, kad pagaliau karvę normaliai išmoksi melžti, o išrgyveno, kad toji karvė bus estiška?) O mamai tai buvo "surprise, surpris"e! Aš jai iki paskutinės sekundės taip ir nepasakiau, kad išvažiuoju. Tik kai laikraščiai parašė, ji man skambina ir sako: "Tai kur tu ten išvažiuoji!?" (Bijojai, kad neleis?) Kaip tai neleis? Aš ne klausiu, aš važiuoju! (Štai tokia ta gera mergaitė…) - Draugai?
- Nenustebo, tik pasakė: "Iš tavęs galima tikėtis…" (Daug klausinėja, kaip ten buvo?) Bandė, bandė. Ypač vienas klasiokas - labai įnirtingai. Sakė: "Aš tave nugirdysiu!" Atrėžiau, kad negeriu…
- Kas labiausiai išgąsdino atvykus į fermą?
- Niekas - įdomu, ir tiek. Nors aš pati, tiesa, nemačiau, bet kiti sakė, kad ten kaip Rumšiškėse! Reikės nuvažiuoti, pažiūrėti, ar tikrai… Grįžau tiek energijos pasisėmusi, kupina jėgų - vieta ten nereali! (O svorio nuo gero maisto nepasisėmei?) Kad ne, atrodo…Šiaip nesisvėriau nei išvažiuodama, nei grįždama - neįdomu man tai… (Valgį gaminti moki?) O, taip - jogurtą iš ryto atidarau! Šiek tiek moku - man užtenka, bet nemėgstu. Beje, pirmoji sriuba atvykus į fermą buvo mano! (Iš ko?) Ką radau, tą ir sumečiau… (Įdomu, kirvį irgi?) Senovinė ferma buvo Estijos Hjuma saloje, prie jūros kranto. Saugomas nemažas gabalas teritorijos trumpam sugrįžo į XIX amžių…
Tolyn nuo civilizacijos, arba nepabuvus audėjėle…
- Buvote aprengti XIX a. drabužiais?
- Na, taip… Kažkas panašaus… Kai atvažiavome, jie jau buvo pasiūti specialiai mums. Kam patiko, kam… įdomiai. Iš pradžių man labai nepatiko - žiūrėjau ir galvojau, kad niekada tokių neapsivilksiu. Paskui pradėjome vaikščioti, įsijaučiau - labai smagūs, galima ir mieste dėvėti! (Štai jums vieno žmogaus skonio sugadinimo istorija…) Tiesa, kai grįžau į Vilnių, vis dėlto apsigalvojau - neapsivilkčiau… (Gražintis ir puoštis galėjai?) Kosmetika naudotis neteko. Mėlynių buvo, burokėlių - galėjau dažytis, bet nemėginau! (Nė blakstienų suodžiais? Juk tai XIX a.) Latvės mėgino, bet mes su Izolda tai jau ne… (Nebuvo prieš ką, vadinasi…) Ir visai man to nepritrūko! Taip smagu buvo - net grįžusi nesidažiau! (Taip savaitę ir pravaikščiojai?) Ilgiau gal… Paskui supratau, kad kažkaip teks taikytis prie tos civilizacijos…
- Ko iš "tos civilizacijos" labiausiai trūko?
- Pradėkim nuo to, kad šiaip aš labai nemėgstu saldumynų. Bet kai nuvažiavau, taip užsimaniau ledų! Nežinau, na iki, iki… (Net dreba iš to noro… Ko dar?) Kavos - ten tik žolyčių arbata… (Grįžusi atsigriebei?) Oi, daug ledų suvalgiau, oi, daug!
- Kokius darbus teko dirbti?
- Austi teko… (Senelės džiaugsmui parsivežei namo kraičio?) Tarp kitko, mano senelė labai moderni ir pati austi nemoka! Be to, auginome ten ir augalus, ir gyvūnus… (Spėjote?) Juk gyvenome du mėnesius! (Taip ilgai tavęs neišmetė?) Eik tu - mane tai pirmą dieną! (Už ką?) Ai, išbrokavo, pasakė - netinkama. Ką čia - atvažiavo su manikiūru ir aukštakulniais… (Kažkodėl netikiu aš ja… Gal, sakau, čia nugalėtoja?..)
- Fermos kvapas nepalaužė?
- Kad nebuvo ten jokio kvapo... iš pradžių. O paskui kiek jau patys sugadinome, tiek ir teko uostyti… Pripratome kažkaip... (Jūs ten ką, užsiėmėte grupiniu kvapo gadinimu?) Ne, betgi neprofesionalūs fermeriai - tai ką išėjo sugadinti, tą sugadinome… (Nuoširdus prisipažinimas sušvelnina bausmę…)
- Miegojote atskiruose kambariuose?
- Buvo du kambariai, kuriuose visi ir talpinomės. (Lovos bent patogios?) Lovų nebuvo - ant šiaudų! (Tai juos į devynioliktą ar devintą amžių siuntė? Patalynę pačios skalbėte?) Ne! Aišku, su skalbimo mašina! (O rimtai?) Na, o kam - juk tik du mėnesius gyvenome - nespėjo dar taip smarkiai susitepti… (Pradeda aiškėti, kaip jie tą kvapą gadino…)
Dar sužinojome, kad prieš valgį jie nesimelsdavo ir sekmadieniais į bažnyčią nevaikščiojo. Galėjo atsivežti po du savo daiktus, bet tie turėjo egzistuoti jau ir praeitame amžiuje. Sekmadienių nešventė, užtat šventė buvo kiekvieną dieną…
Simpatijos ir antipatijos, arba nacionaliniai fermos ypatumai
- Kaip jūs susišnekėjote su estais - jie gi jokia kalba nešneka?
- Nešneka, bet tik kol namuose. O kai buvo ten, net labai gerai visi šnekėjo! Tik viena estė ilgiau laikėsi, bet irgi prakalbo! (Angliškai?) Mėgino iš pradžių, bet paskui - rusiškai! Nepasakyčiau, kad estai lėti, o kai man vieną sykį reikėjo pagalbos, padėjo būtent estai, ne lietuviai... bet jie kitokie. (Vyko psichologinė kova?) Taip, aišku! Va, ir mane pirmą dieną išmetė… (Vėl nusišneka.)
- Tikrų kaimiečių buvo?
- Nepastebėjau. Vyresnės moterys vien iš gyvenimo patirties daugiau žinojo, bet, atrodo, visi buvo miestiečiai… (Dar važiuotum į "Fermą"?) Aišku! Žiemą! Nacionalinės fermos ypatumai žiemos periodu… (Norėtum dabar važiuoti gyventi į kaimą?) Ne, ir niekada nenorėjau! Kai nedaug, tai smagu, bet jei reikėtų visam laikui… Aišku, gamta, grynas oras, bet man labiau patiktų dirbti ne fizinį, o protinį darbą…
- Tai negi jokia pora ten taip ir nesusimetė?
- Jei pasakysiu, neįdomu bus žiūrėti!
Pažvelgus į Žanetos veidą ir žinant, jog tik grįžusi ji susirado naują vaikiną ("o ką, jei to nebėra…"), pasidaro aišku, kad fermoje ant grėblių ji dažnai nelaipiojo, su kolegėmis dėl geresnių audimo staklių nesimušė, o ir koridos su vietiniais jautukais neorganizavo - ant veidelio nė vienos mėlynės, tik plačiausia šypsena! Ji jau beveik TV žvaigždė! Tiesa, dar nežinoma, tačiau šį mėnesį TV3 turėtų startuoti naujasis realybės šou "Ferma" (informuoti žmonės tvirtina - įdomesnis net už "Roinzonus"!), ir viskas pasikeis... O gal ją tikrai išmetė pirmą dieną? Nesupaisysi…
II dalis. Praktinė
Užduotis: įsiskverbti į gardą pas maitinančią kiaulę-motiną, paglosčius įgyti jos pasitikėjimą ir, paėmus į rankas paršelį, su juo nusifotografuoti! Tikslas: įsitikinti, kad miestietė nemeluoja ir tikrai nebijo gyvulių, jau lankėsi tvarte, bei padaryti nuotrauką (kaip paprasta).
Vieta: Naujasodžio agrofirma, kur auga 13 000 paršų (na, ir kvapelis!).
1. Ačiū Dievui ir Naujasodžio kelininkams, artėdami prie fermos grioviuose nepaskendome! (Nors porą kartų pavojus atrodė visai realus…) Sustojus prie administracinio pastato, kaip tikras fermeris tikros ūkininkės paskutinį kartą paklausiau Žanetos:
- Gyvulių nebijai?
- O kam jų bijoti? Valgyti juos reikia! (Užmušti kurį nors teko?) Asmeniškai man - ne… Gerai, pamaniau, ne žudikė - gal kiaulės nepyks…
2. Tik išlipus iš automobilio nosys pajuto nuo fermų sklindantį toli gražu ne citrininio oro gaiviklio aromatą. Žanetą pirmą kartą sutriko:
- Na, ne, pas mus taip nesmirdėjo! Ten po mūsų įsikišimo kvapas kiek pagedo, tačiau ne iki tokio gi laipsnio! Nuraminu Žanetą, kad čia dar tik gėlytės, ir lekiame pas direktorių persirengti!
3. Chalatai ir baltos kepurės reikalingos toli gražu ne dėl to, kad fermoje švaru kaip operacinėje.
- Ten kvapas toks specifinis ir stiprus - labai prisigers drabužiai, plaukai! - paaiškino direktorius… Galėjo tiesiog pasakyti - išėję dvoksite kaip ką tik papildytas organinių trąšų sandėlis…
4. Pasukame link kiaulidžių. Žaneta rami kaip belgas - diskutuoja su direktoriumi apie kiaulininkystės verslą, kokie galvijai naudojami mėsai ir kiek paršeliai per dieną priauga svorio…
- Vis dar nesijaudini?
- Pasitikiu jumis - juk sakėte, kad nugabensite atgal į civilizaciją… (Taip, bet nesakėme, ar neapgraužtą kiaulių…)
5. Atėjome. Gardeliuose guli po vieną 250 kg sveriančią kiaulaitę, dėl kurios spenių kvykdami kovoja bent po 10 paršelių. Direktorius ryžtingai žengia į gardą ir glosto persigandusią kiaulę:
- Tu užeik, Žaneta - paglostyk ją, prisipratink! Ji visai nebaisi - gerutė…
Pažvelgę į sutrikusią heroję supratome, kad madingi Žanetos aukštakulniai, platėjančios tamsios kelnės ir įmantrus nagų lakas čia tinka kaip niekur kitur… Gal tikrai ją išmetė pirmą dieną?..
- Aš ne tai, kad bijau, bet norėčiau paklausti, ar ji nesupyks, kad imu jos vaikelį? - labai jau nepatikliai žvelgia į centnerį sveriančią mamytę "fermerė". (Asmeniškai aš manau, kad tikrai supyks, ir gyvenime ten nelįsčiau, bet negi dabar pulsi girtis…)
6. Pagaliau! Žaneta narve, kiaulė neramiai blaškosi už jos nugaros, vienas paršelis jos rankose, dar bent keturi graužia kelnių klešnes, o pora mėgina paragauti batų ("fermerei" tai neatrodo taip nekalta ir linksma kaip agrofirmos direktoriui). Fotosesija prasidėjo. Jinai vis dar vaidina, kad jai smagu…
Žanetos ir direktoriaus pokalbis garde:
- Batų negaila?
- O ar turiu pasirinkimą?
- Paimk ją už ausies!
- Ir ką daryti su ta ausimi?
- Tik nevalgyk!
- Tai ji mane valgo!
- Nebijote?
- Kuri kurios?.. Ai, ji kažko nepatenkinta!
- Aišku, nepatenkinta!..
7. Valio, nusifotografavome! Jau daug linksmesnė ir, deja, kur kas prasčiau kvepianti (fotografuojantis apsauginį chalatuką ir kepurę teko nusiimti), Žaneta nuskubėjo persirengti. Grįžtant į Vilnių pagrindinis visų rūpestis buvo, kaip rečiau kvėpuoti (mašina ne taip ir gerai vėdinama). Abu su fotografu atsargiai mėginome įtikinti Žanetą, jog jos planuotą pasimatymą su vaikinu "Haneryje" geriau būtų atidėti - jei į pastatą per klaidą ir įleis, draugas tokio keisto kvepalų pasirinkimo gali ir nesuprasti…
Praktinės užduoties rezultatai: mergiotė drąsi - nežliumbė, į narvą nešti nereikėjo… Bet patirties bendraujant su kiaulėmis - kaip pas turistę Rumšiškėse! Žodžiu, ką jau ką toje fermoje ji beveikė, bet kiaules, atrodo, lankė retokai…