Nors ir Ošas turtingas savo istorija, tačiau čia išlikusių lankytinų vietų beveik nėra. Šiek tiek paskaitę miesto istoriją, skubėjome apžiūrėti Solomono kalną. Tai vieta, kuri puikiai matosi iš bet kurios miesto vietos, ir pritraukianti tūkstančius musulmonų piligrimų iš viso pasaulio.
Pasak islamo religijos, ant šio kalno meldėsi pranašas Mohamedas, todėl čia visada apstu žmonių. Tuo galėjome įsitikinti ir patys. Nesvarbu kokio amžiaus, vaikai ar vos paeinančios bobutės akmenyse padarytais laiptais kilo į viršūnę. Pačiame viršuje žmonės rikiuojasi prie mažytės šventyklos, vadinamos Baburo namais, kuriuose, sumokėję piniginę duoklę, gali kartu pasimelsti su šventyklos „sargu".
Galima kilti ir dar aukščiau, tačiau laiptų čia nebėra, tik uolos, lankytojų taip nugludintos per kelis tūkstantmečius, jog slidu lyg ant ledo ir kopti išties pavojinga. Nuo viršūnės galima grožėtis miesto panorama, bet, kad ir kiek bežiūrėjom, neišvydome nieko gražaus.
Tame pačiame kalne yra net trys muziejai, tačiau dėl laiko stokos neaplankėme nė vieno. Pažintį su Ošu užbaigėme miesto turguje, kuriame nuo prekių gausos sukosi galva. Šalia prekių iš Kinijos, didžiulis audinių, prieskonių, rankdarbių pasirinkimas. Netoliese dirba skardininkai, vyrai iš kailio siuva žiemines kepures. O visą turgų apeiti neužtektų ir gero pusdienio.
Dėl susiklosčiusios padėties pasaulyje bei laiko trūkumo teko stipriai pakeisti kelionės maršrutą. Iš Ošo planavome vykti į Tadžikiją, tačiau kelyje užtrukus ilgiau nei planuota, dėl trumpo Uzbekistano vizos galiojimo, liko per mažai laiko įveikti Pamyro viršukalnes.
Vėliau, aplankę Uzbekistaną, turėjome keltu plaukti į Baku ir vėliau iš Gruzijos uosto Počio keltis į Ukrainą, bet, prasidėjus neramumams Gruzijoje, teko skubiai ieškoti kito alternatyvaus kelio namo. Nusprendėme, nuvykę į Taškentą, aplankyti keletą ambasadų ir gauti reikiamas vizas kelionei atgal.
Tos pačios dienos popietę išsiruošėme į Uzbekistaną. Nors pasienis vos už keliolikos kilometrų, tačiau rasti reikiamą užkardą nebuvo taip lengva. Šiek tiek paklaidžioję, pradėjome sienos kirtimo procedūras.
Išvažiuojant iš Kirgizijos, teko truputėlį palaukti, mat visas autobusas vokiečių turistų sieną kirto kaip tik tuo pačiu metu. Na, o uzbekų pusėje teko pildyti įvairius dokumentus, deklaracijas, kas vėl atėmė nemažai laiko.
Įvažiavus į Uzbekistaną iš karto pajutome, kad esame jau kitoje valstybėje. Nors kraštovaizdis ir tas pats, žmonės iš pirmo žvilgsnio tokie patys, tačiau jautėme, kad tai kitas kraštas. Neilgai trukus mus sustabdė policijos pareigūnai. Buvom girdėję, kad čia jie sukti ir negailestingi.
Tačiau prisistatęs pareigūnas tuoj pat ištiesęs ranką pasisveikino ir užklausė iš kur esam, kur keliaujam, ar ne girti. Išklausęs viso mūsų pasakojimo, leido važiuoti toliau. Visame Uzbekistane ties rajono ar miesto riba yra policijos būstinės, kur policininkai vykdo transporto priemonių patikrą. Tiksliau tai galima būtų pavadinti vieta, kur policija užsidirba „priedą" prie atlyginimo.
Pakeliui mums teko sustoti beveik kiekviename poste, tačiau, mūsų laimei, ne baudų mokėti, o maloniai pasišnekučiuoti ir atsakyti į daugybę klausimų. Juk visiems įdomu, iš kur važiuoja vaikinai su motociklais, kuriais jaunystėj jie patys lakstė.
Kelias į Taškentą driekiasi per Ferganos slėnį. Tai pats derlingiausias ir turtingiausias Uzbekistano kraštas. Kiekvienas žemės lopinėlis čia apsodintas medvilnės plantacijomis, vaisiais, daržovėmis. Prie pat kelio, o kartais ir ant jo, gyvenimas virte verda.
Kadangi kelias trijų juostų į vieną pusę, žmonės kraštinę juostą užėmė savo veiklai: kas prekiauja, kas šnekučiuojasi, geria arbatą, vaikai žaidžia. Čia kelias - žmonių susirinkimo vieta.
Uzbekistane užsieniečiai privalo registruotis kiekvieną dieną. Lengviausia tai padaryti apsistojant turistams skirtuose viešbučiuose. Tačiau mums važiuojant per Ferganos slėnį greit sutemo, todėl teko nakvoti medvilnės laukuose, su neramia širdimi, ar vėliau dėl to nebūsim nubausti.
Kitos dienos ryte toliau traukėme į Taškentą. Čia ir vėl turėjome pervažiuoti kalnų perėją, bet šios nėra ko lyginti su jau įveiktomis anksčiau, kelias puikios kokybės, po aukščiausiomis viršūnėmis iškasti tuneliai, kurie akylai saugomi kariuomenės.
Tik pradėjus kilti į viršų mus užklupo lietus ir stiprus vėjas. Tačiau išvažiavus iš paskutiniojo tunelio jau kitoje kalnų pusėje netikėtai išvydome saulės nutviekstą slėnį. Toliau leidomės mūsų jau pamėgtais serpantinais apie trisdešimt kilometrų. Iki Taškento likę kilometrai driekėsi per miestus ir nuobodžias lygumas, tad pamatę policijos postą prie miesto ribos, apsidžiaugėme, kad pasiekėme tikslą.
