Milžiniškuose Azijos megapoliuose labiausiai vargina tai, jog nėra viešųjų erdvių. Čia gali visiškai nebūti parkų ar net paprasčiausių suoliukų. Gatvėse šmirinėja elgetos, vyrai spjaudosi kur papuola, o krūmuose krebžda žiurkės. O kur dar turizmo agentūrų melagystės ir nuolatinė vargano turisto kova už savo būvį po tikrosios, o ne „užsienietiškos” kainos saule.

Bet juk kažkur turi būti tvarka. Kažkur turi tviskėti ofisų fasadai ir spindėti išlaižyti šaligatviai, klestėti menas ir kultūra ir veikti viešasis transportas. Norisi kažko urbanistiškai elegantiško ir oraus. Norisi kelionių sanatorijos, tiksliau - atostogų nuo nuolatinių kelionės sunkumų.

Pietryčių Azijoje Singapūras švyti kaip išskirtinis ekonomikos ir pavyzdinio žmonių sambūvio perlas. Tai Azijos Londonas, sudėliotas iš šveicariško laikrodžio dalelyčių ir užpiltas vokišku darbštumu. Juk būtent čia yra vienas didžiausių Pietryčių Azijoje oro uostas (kartu su didžiausiais pasaulyje naujais „Airbus“ lėktuvais) ir didžiausias bendras vidaus produktas vienam žmogui Pietryčių Azijoje.

Čia jau senokai įsikūrė pasauliniai finansų gigantai HSBC ir LLOYDS. Gatvėse vyrauja ofisinė apranga ir aukšti kulnai. Ir, aišku, nerūpestingai per petį permestas Balenciaga, Prada ar bent jau koks nors Mango pirkinių krepšys.

Laosietiški upių keliai ar Kambodžos ryžiu laukai dabar mums tik miražas, nusėdęs atvirukuose. Už paprasčiausią hostelio kambarį mokam 100 litų ir nė nesitikime nemokamų pusryčių. 4,4 milijono singapūriečių, susispaudę į mažytį pusiasalį, sukūrė tokią gerovę, kad kiekvienas gyvenamojo ploto metras čia brangesnis už gyvybę. Tiesa, brangiajame Singapūre jau kiek mažiau šypsenų – užtat vakarietiškų malonumų tikrai daugiau.

Dar visai neseniai niekam nežinomas uostamiestis tyliai egzistavo, užgožtas galingų kaimynių Sumatros (Indonezija) ir Melakos (Malaizija). Neįtikėtinai veiklus seras Thomas Stanford Raffles iš Didžiosios Britanijos įkėlė koją į šį neypatingą uostą. Jis greičiausiai turėjo puikaus verslininko gyslelę, nes už nedidelę sumą šį uostą nusipirko iš geraširdžio Malaizijos sultono.

Netrukus Singapūras tapo britų baze ir kunkuliuojančiu Azijos prekybos mazgu, pritraukdamas gausybę darbščiu imigrantu iš Kinijos. Po japonų invazijos II-ojo pasaulinio karo metu vairą į rankas perėmė Liaudies Darbo Partija (People’s Action Party). Jos lyderiai įvedė perdėtą socialinio ir politinio gyvenimo reguliavimą. Vienas iš kraštutinumų, garsiai nuskambėjęs pasaulyje – kramtomosios gumos ir ekstremalių sporto šakų , kaip bungee jumping draudimai.

Dabar įstatymai kiek laisvesni, bet, regis, visuomenė vis dar susaistyta begale rašytų ir nerašytų taisyklių. Visuomenė linkusi ne laužyti įstatymus, o prisitaiko ir gerbia bei vykdo juos. Beje, kartu su įstatymais singapūriečiai gerbia ir vyresnius žmones, nepaisant jų kilmės.

Multinacionalinis Singapūro kokteilis sudarytas ir kinų, indų ir malajų, dar yra keli procentai britų ir australų. Supermoderniu metro galima nulėkti į Mažąją Indiją, I China Tow ar Arab District. Maži lopinėliai žemės su senaisiais tradiciniais pastatais renovuoti , todėl etniniai kvartalai traukia ir turistus, ir vietinius į prieskoniais kvepiančias gatveles.

Skirtingos etninės grupės gyvena gan skirtingą gyvenimo stilių. Keli skirtumai matosi bendraujant, pvz. kinų pavardė visuomet sakoma prieš vardą, tuo tarpu malajai ir indai neturi pavardės, tik yra kažkieno sūnus, dukra ar tėvas. Malajai nevalgo kiaulienos, o indai nevalgo jautienos. Kinai valgo viską.

Pagrindinė Singapūro kalba išlieka anglų, nors Singapūro dauguma – kinai – tarpusavyje taip pat šneka angliškai. Jų anglų kalba - tai nesuprantamų „sukinintų“ angliškų žodžių kratinys, vadinamas singlish. Kaip sako patys singapūriečiai, jie nei vienos kalbos nemoka be akcento. Net namuose kinai bendrauja ne kiniškai, o singlish kalba.

Susirūpinusi kultūriniu identitetu, Singapūro valdžia pastaraisiais metais ėmėsi intensyviai gaivinti kinų kalbą. Bėda ta, kad Singapūre gyvenantys kinai yra iš pačių įvairiausių Kinijos vietovių - taigi jų gimtoji kalba visai nebūtinai yra kantoniečiu, kurią perša vyriausybė.

Mėgstamiausias singapūriečių užsiėmimas - valgyti ir apsipirkti. Šias vietinių aistras galima lengvai suprasti, nes prekybos centruose ar požeminiuose metro praėjimuose galima išragauti visų pasaulio virtuvių patiekalus. Japonų, italų, vietnamiečių, Taivano, Tailando, Honkongo virtuves – viskas, ko dar nežinojote apie maistą, bus įdėta į lėkštę.

Paragauti vieną patiekalą užtenka keliolikos litų, tik štai alaus skardinė kainuos irgi tiek pat. Bet aukštos alaus ir kitu prekių kainos, atrodo, kanda tik turistus. Visi kiti, kaip ir sutiktos singapūrietės studentės, sako: „Shopingas jėga, o be to, Singapūre juk vis tiek nėra ką veikti.”

Tik Singapūre iš dvidešimtmečių merginų galima išgirsti, kaip joms patinka Londonas ar Roma, ir užjausti jas dėl nedėmesingų Rumunijos (!!!) autobusų vairuotojų. Su jomis galima pasidalinti įspūdžiais apie keliones į Tailandą, Kambodžą ir Vietnamą. Singapūrietės stropiai mokosi universitetuose ir ruošiasi dirbti rimtus darbus, o šiaip gyvena nerūpestingai ir lengvai. Jos dievina Europos miestus ir planuoja savo vasaros atostogas Ispanijoje ir Italijoje. Pavargę nuo prekybos centru singapūriečiai ir turistai lekia pramogauti į dirbtinę Singapūro salą Sentosą. Į ją patekti galima autobusu, bet dauguma turistų renkasi įdomesnį transportą- funikulierių, keliaujantį iš Pasaulio Prekybos centro pastato tiesiai į Sentosos salą.

Taip, Sentosoje baltas smėlis tikrai atvežtinis, tik palmės ir vandenynas tikri.

Singapūriečiai paplūdimyje deginasi ir žaidžia tinklinį. Vanduo maudymuisi čia netinkamas, tačiau keli karščio nualinti maudynių gerbėjai visgi atsiranda. Jei tinklinis ir paplūdimys atsibodo, Sentosos salos lankytojų laukia 3D ir 4D kino teatrai, didžiulis akvariumas, lazerių ir muzikos šou, apžvalgos bokštas, ir, aišku, kavinės.

Bet be plastmasiniu pramogų ir prabangių boutique parduotuvių Singapūre vis dar kandžiojasi aštrusis čili pipiras. Prekybos gigantai Lucky Plaza ir Sim Lim Square laukia naivių lankytojų tarsi rykliai kvailo mailiaus. Elektronikos prekėmis užgrūstos parduotuvėlės, išsirikiavusios per penkis prekybos centro aukštus, parduoda tas pačias prekes - tuos pačius naujausius fotoaparatus, telefonus ir kitą naujausią elektroniką.

Prekių kainų čia nepamatysi – galioja azijinė „klausk ir derėkis” forma. Bendravimas su klientu vyksta liūdnai pagarsėjusiu būrėjų metodu – doru pirkėjų laukia tiesiog hipnozės seansas. Išsirinkus norimą prekę ir pasiteiravus kainos, pardavėjas nurodo patraukliai žemą kainą. Jūs vartote rankose geidžiamą žaisliuką (greičiausiai tai fotoaparatas) ir jau ruošiatės pirkti.

Staiga pardavėjas, nutaisęs suokalbininko veidą, jums draugiškai pataria nepirkti tos prekes, kurią išsirinkot. Savo žodžius jis patvirtina fotografijos bandymais - čia pat fotografuodamas parodo, kad tam tikri modeliai nefokusuoja tamsoje ir atvirkščiai. Jo įsitikinimu (ir ką tik atlikto bandymo duomenimis), žymiai geresnis yra visai kitas modelis, kuris netgi neva laimėjęs 2008-ųjų metų geriausio gaminio konkursą.

Nepastebimai akis užtraukia migla, pakyla adrenalino ir serotonino lygis kraujyje. Kartu kyla ir ranka, kuri pasirašo ant kreditinės korteles čekio. Džiaugsmas nauju pirkiniu greitai virsta abejonėmis, o pabandžius patikrinti faktus, ką sakė pardavėjas, atsipeikėjimas garantuotas. Pasirodo, jog atliktas bandymas parduotuvėje buvo tik surežisuotas akių dūmimas, iš anksto pakeitus tam tikrus parametrus “blogajame” fotoaparate.Tik štai pirkinių maišelyje jau guli netinkamas gaminys už pernelyg aukštą kainą.

Tačiau ir Singapūre galima išvengti „shopingo”. Pavyzdžiui, geriausias būdas yra lankytis begalėje puikių meno muziejų. Naujai įrengtas Šiuolaikinio meno centras turi galybę parodų.

Kiekvienais metais vasaros pradžioje Singapūre vyksta Tarptautinis Singapūro Meno festivalis, kurio metu galima pamatyti įvairiausius kultūrinius fenomenus. Pavyzdžiui, šių metų birželį čia koncertavo London Sinfonietta , Slovėnijos Nacionalinis Maribor Teatras ir egzotiški atlikėjai iš Kazachstano ir Kirgizijos.

Savaitgaliais didžiausiuose Singapūro klubuose sukasi pasaulinės šokių muzikos žvaigždės Gilles Peterson ar Chemical Brothers. Jei dar trūksta, Singapūro madų savaitėje savo kolekcijas pristato visa madų namų plejada - nuo Chloe iki Armani.

Turbūt ne veltui Singapūras išrinktas kaip pats tinkamiausias išeiviams miestas visoje Pietryčių Azijoje. O žurnalas “Fortune” Singapūrui skiria antrą vietą viso pasaulio miestų gyvenimo kokybės tyrime.

Singapūras turi viską- saugią aplinką, aukštos klasės medicinines paslaugas, universitetus ir atvirą darbo rinką. Singapūre yra viena geriausių pasaulyje traukinių sistema MRT (Mass Rapit transit) bei ypatingai platus telekomunikacijų tinklas. O jei kažkam atsibosta miestietiškas Singapūro gyvenimas - už nedidelę sumą po kelių valandų skrydžio laukia Bali bangos ar chaotiški Puketo klubai.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją