Remigijus pasakoja, kad niekada neatsisako prisidėti prie būrio, kai draugai organizuoja keliones, o kartais ir pats būna jų iniciatoriumi. Pasak jo, optimalią komandą sudaro trys ar keturi žmonės. Kai būrelis nedidelis, paprasčiau suderinti visų poreikius.
Šių metų Remigijaus kelionės susiklostė vos ne kas mėnesį: sausį – Švedija, vasarį – Norvegija, kovą – Estija ir Suomija, balandį ir gegužę – Čekija, Slovakija. Lapkričio mėnesį vaikinas gimtadienį švęs Milane, Italijoje, o Naujuosius metus – Bristolyje, Jungtinėje Karalystėje.
Vaikinui priimtiniausia keliauti savarankiškai, turizmo agentūrų kelialapių jis neperka. Užsienius Remigijus pasiekia pigiais skrydžiais ar vienijasi su draugais ir važiuoja mašina.
Remigijus naujausius įspūdžius iš Skandinavijos šalių sudėliojo paeiliui. Kadangi šalyse aplankytos vien sostinės ir jų apylinkės, daugiau ar mažiau atmintyje įstrigo miestų aplinka ir kultūra. Labiausiai jam patiko Stokholmas, Helsinkis pasirodė vidutiniškas, o Oslas buvo mažiausiai įspūdingas.
Naujieji svetur – jau tradicija
Naujųjų metų miestu šiemet Remigijus su draugais buvo pasirinkę Stokholmą. Jis jau žino, kur sutiks ir 2009-uosius. Penktas pagal dydį Anglijos miestas Bristolis taps pirmąja pažintimi su Didžiąja Britanija. Miestą pažinti laiko tikrai pakaks, vaikinas suplanavo savaitės trukmės kelionę. Kelionių po Europos didmiesčius patirties turintis Remigijus sako, kad miestas miestui nelygu, Londone ar Paryžiuje savaitė klajonių tikrai neprailgs, o neseniai matytame Osle ilgiau kaip pusantros dienos nėra ką veikti.
Vaikinas prisipažįsta, kad jau antrus metus neturi tikrų atostogų. Ilgesniam laikui Remigijaus neišleidžia darbdaviai, nėra kam perimti atsakingų pareigų. Taigi R.Žilinskas, prie savaitgalio nugriebęs vieną ar dvi laisvas dienas, traukia ieškoti naujų vaizdų.
Kaip pasakoja jaunuolis, pernai vasarą daug keliauta ir Lietuvoje – jis pritaria minčiai, kad mūsų šalyje taip pat yra kuo pasigrožėti. Savaitgalius jis paskirdavo konkrečiam miesteliui. Jei pasirinkti Plateliai, vadinasi, per dvi dienas bus išžvalgyta ne tik gyvenvietė, bet ir jos apylinkės. Geriausiu patarėju Remigijui būdavo informaciniai centrai. Pasak jo, šios įstaigos dirba gerai, pateikia visą reikalingą informaciją ir nuo užsienio informacinių centrų neką atsilieka.
Karti patirtis negąsdina
Magistrantūros studijas rugsėjį pradėsiantis Remigijus tikina, kad jam priimtiniausia keliauti iškėlus ranką. Iki šiol jis pamena, kaip paauglių draugų kompanija, palikusi tėvams „makaronus ant ausų“, išsiruošė pakeleivingomis mašinomis į Nidą. Nida pasiekta, planas įvykdytas, o kelias atgal toks pat tolimas kaip ir į priekį. Tąkart avantiūristams dar pavyko pasiekti Kauną, bet tamsa nebeleido keliauti toliau, teko nakvoti stotyje.
Nors pirmoji kelionė pakėlus nykštį baigėsi guoliu ant stoties grindų, tokia patirtis neatbaidė jaunuolio nuo tolesnių tranzavimų ir spontaniškų planų. Užsienyje vaikinui daug tranzuoti neteko, išskyrus prieš dvi savaites ekspromtu surengtą išvyką į Jūrmalą. Kalbant apie Baltijos jūros kurortus, Remigijus itin šaltai kalba apie Palangą. Toks populiarus tarp lietuvaičių poilsis Palangoje vaikinui nesuprantamas, jis prisipažįsta šiame Lietuvos kurorte lankęsis bene prieš penkerius metus, ir tai žiemos metu.
„Jeigu kelionė kainuoja trys ar keturi šimtai litų, nemanau, kad tai yra dideli pinigai. Aš tiek pat Palangoj būčiau išleidęs... Nesuprantu žmonių, kurie ten važiuoja savaitgaliui. Aš nusigaunu į kitą Europos kraštą, pamatau ką nors nauja ir grįžtu. Aš prieš Palangą labai nusiteikęs“, – pasakoja Remigijus, neigdamas požiūrį, kad poilsis užsienyje skirtas tik piniguočiams.
Kelionė automobiliu įvairesnė
Kelionė lėktuvu labai suvaržo – visą viešnagės laiką būrelis žmonių dažniausiai praleidžia tame pačiame mieste, kur ir nusileido. Taip buvo ir Norvegijoje. Vaikinas pasakoja, kad didžiausią įspūdį padarė Norvegijos sostinės naktinis gyvenimas. Lietuvos klubų su tenykščiais jis nė nebandė lyginti: ir lankytojai, ir bendravimo kultūra išties skirtinga, ten žmonės kur kas lengviau bendrauja ir yra tolerantiškesni. Tai pasakytina ne tik apie naktinių klubų svečius, bet ir apie norvegus apskritai.
Aplinkos stebėjimas irgi duoda rezultatų: fiksuojant detales, lengviau pažinti vietinę kultūrą. Pasirodo, šiauriečiai visai nebijo artimo kontakto. Remigijus pasakoja, jog vietiniai nejaučia jokio diskomforto, kai staliukai kavinėje susprausti taip, kad klientai vos ne nugaromis trinasi vienas į kitą.
Dažnai svetimų valstybių sienas Remigijus ir jo bendražygiai kerta mašina. Pasak jaunuolio, automobilis yra parankesnė priemonė nei lėktuvas. Važiuojant mašina galima pamesti kelią dėl takelio, t. y. bendru sprendimu keisti maršrutą, ieškoti ko nors neįprasto ir originalaus. Neretai ant sėdynių keleiviai susirango ir nakvynei, jei nepavyksta rasti prieglobsčio gamtoje ar svečių namuose, pas vietinius gyventojus.
Pasakodamas apie kelionę po Suomiją, Remigijus šypsosi: ten viskas taip tvarkinga, kad net nėra galimybės pasistatyti palapinę miške. Rezervavę vietą kempinge, jaunuoliai vis dėlto leidosi ieškoti vietos palapinei miške. Deja, kiekvienas įvažiavimas į mišką baigiasi sodyba, tad paklaidžiojusi šalutiniais keliukais kompanija grįžo į palapinių miestelį. Kempingas Remigijui atrodo nė kiek ne prastesnis sprendimas nei viešbutis: juk kainuoja tik vieta palapinei ir automobiliui, o galima naudotis ir dušu, ir virtuve.
Žiema – irgi kelionių metas
Remigijus tikina, kad kiekvienas sezonas yra tinkamas kelionėms. Ankstyva tamsa ir pliki pakelės medžiai vaikinui negadina ūpo. Atvirkščiai – jis įsitikinęs, kad kiekvienas metų laikas yra labai savitas ir teikiantis ypatumų lankomoms vietoms.
Ne tik skirtingi sezonai, bet ir kitas paros laikas labai keičia miesto vaizdus. Remigijus žavisi tuo, kad tą patį miestą dieną ir naktį galima pažinti kitaip. Jis tvirtina, kad geriausi miesto gidai gali būti vietiniai gyventojai. Iš anksto sutaręs su internetinio keliautojų klubo nariais, vaikinas gali mėgautis miesto istorija iš čeko, slovako ar švedo lūpų.
Oficiali informacija niekada nenuves laikinų lankytojų ten, kur gali nuvesti savitas vietas atradę vietiniai. Remigijus prisimena, kaip vienos ekskursijos metu Stokholmo gyventojas juos vedė tokiomis akmenuotomis vietomis ir nepramintais takeliais, kad patiems niekada į galvą nebūtų atėję brautis tą kryptimi. Galutinis rezultatas – plačiai atsivėrusi naktinio miesto panorama.
Be lankymosi didžiausiuose traukos objektuose, Remigijus stengiasi paragauti kiekvienos šalies virtuvės patiekalų. Jam jau ne naujiena, kad dažna paprastos kavinės padavėja ar barmenė, paklausta apie nacionalinius valgius, gūžčioja pečiais. Taip jam nutiko Estijoje – vietiniai negalėjo išskirti tautinių patiekalų. Labiausiai Remigijui patiko čekų virtuvė. Ji originali ir mažai žinoma lietuviams. Jaunuolis ne kartą lankėsi Prahoje, pamena ir čekiško guliašo su virtu batonu skonį.
