Taigi, ir taip buvom ne per geriausios nuotaikos ir tyliai burnojom ant šeimininko. Pasirodo, tą dieną jo nuotaika buvo ne geresnė už mūsų - ilgai negalvodamas liepė nunešti dar neišdžiūvusias kėdes atgal į restoraną!!! Žinoma, mūsų pasipriešinimas ir aiškinimai nedavė jokių rezultatų. Tad susiraukusios lėtai tampėm kėdes prie staliukų, tikėdamosi, kad restorano lankytojai vis dėlto rinksis senąsias. Vienas pagyvenęs užsienietis (berods anglas) užsižiopsojo į mus bedirbančias, plestelėjo tiesiai ant ką tik atneštos kėdės atramos ir bandė maloniai nusišypsoti. Po kelių minučių jam atsistojus, ant išpuoselėtų baltų šortų (golfo žaidėjams ten apskritai būdinga nešioti šviesius rūbus) pamatėme mėlynų dažų dryžius...
Anglas nieko nepastebėjo ir su draugais patraukė žaisti golfo. Net lengviau atsikvėpėm ir dirbom toliau. Benešdama naują kėdžių partiją, išgirdau: "Excuse me, are you a painter?". Atsisuku - ogi tas pats anglas! Dingti nebuvo kur, nes visi įrodymai, kad tikrai esu "a painter" (kėdė, pirštinės) buvo mano rankose, tad mandagiai nusišypsojusi, suburbėjau: "Yesss...". Kikenant jo draugams bjaurybė anglas ir vėl klausia: "I wonder what are you going to do with my trousers?". Kažką, pati nebesuprasdama ką, ilgai jam aiškinau, kol pamačiau jo kvailą šypseną ir išgirdau atsakymą: "No problem". Tuomet baisiai pikta nulėkiau aiškintis su šeimininku. Viskas baigėsi itin paprastai - restorano šeimininkas priėjo prie anglo ir pasakė: "If you don't like to be here, don't sit here" ar kažką panašaus. Tada abu nusijuokė. Tikriausiai anglas nė neketino rimtai pykti, gal daugiau mus paerzinti. Tikras bjaurybė! Beliko džiaugtis, kad daugiau nusiskundimų iš restorano lankytojų nesulaukėm.
Tuo erzinantys dienos nuotykiai nesibaigė. Vakare buvom pakviestos pasižiūrėti žirgų lenktynių. Galvojom - bus dar viena nuobodybė. Bet šįkart apsirikom - viskas klojosi puikiai. Turėjom knygutes su duomenimis apie žirgus (daugybė mistiškų skaičiukų, kuriuos šiaip ne taip, padedant greta sėdėjusiems žiūrovams, išsiaiškinom).
Nusprendusios, kad diena pasisuko į gerąją pusę, nusprendėm ir mes išbandyti laimę statydamos už greičiausius žirgus. Pasisekė pusėtinai - iš 100 SEK atsilošėm 50. Varžybom likom patenkintos, svarbi buvo ne atsilošta suma, o azartiška nuotaika. Susidarė įspūdis, kad švedams žirgų lenktynės svarbios kaip lietuviams krepšinio varžybos! Prieš apdovanojant varžybų nugalėtojus skambėjo Skandinavijos himnas.
Stovėjom visi iškilmingai, panašiai, kaip ir grojant Lietuvos himnui. Dainuojant paskutinius žodžius, švedai man juos išvertė į anglų kalbą: "I want to live and die in Scandinavia". Spontaniškai kilo mintis pasakyti draugei, kad visai to nenorėčiau, o kadangi aplink buvo didžiulis triukšmas, užrėkiau: "I don't want to die in Scandinavia!". Ir kaip dažniausiai atsitinka tokiais atvejais, stojo mirtina tyla ir mano balsas nuaidėjo per visą salę. Netrukus pamačiau vis daugiau žiūrovų atsisukant į mano pusę... Aišku, buvo truputį juokinga, bet kartu norėjosi ir prasmegti vidury tos pačios Skandinavijos.