Sekmadienį, 04.01
Ramiam sekmadieniui tinka REGĖJIMO POJŪTIS / THE SENSATION OF SIGHT (2/6). Anotacijos liaupsina pagrindinį atlikėją Davidą Strathairną, o aš priešingai peikiu – net jei filmo eigoje jis tyčia erzina savo neprašnekėjimu, neatsakymu, nepastovėjimu, tai į galą visa tai virsta graudžia grimasa. Tuo pačiu galima pulti ir scenarijų bei režisūrą – atomazga lėkštoka ir nuodijanti viso kūrinio įspūdį. Mokytojas, praradęs gyvenimo skonį dėl mokinio savižudybės, meta viską ir imasi ieškoti atsakymo į „kodėl?“, pardavinėdamas enciklopedijas (mūsiškių nepageidaujamų agentų filosofinis atitikmuo). Knyginiais skyriais sudėliotas, vietomis dominantis, vietomis apleidžiantis filmas yra banguotas ir nelygus. Jo plakti nėra prasmės – tai tik nedrąsus debiutas.
Šeštadienį, 03.31
Vienas laukiamesnių festivalio filmų, be abejo, yra Korėjos Tarantinu (nors turėtų būti atvirkščiai) vadinamo Parko Chan-Wooko keršto trilogijos sudėtinė dalis UŽUOJAUTA KERŠTO PONIAI / CHINJEOLHAN GEUMJASSI (3/6). Ir vėl baisus laiko tarpas, kurį tenka praleisti herojui įkalintam („Senyje“ (Oldboy) tai buvo kambarys), be abejo, neteisėtai, išsisuka pykčio cunamiu.
Tiedu skiriasi tarpusavyje nuotaika: „Ponia“ laviruoja tarp komedijos ir trilerio, o „Senis“ kur kas labiau drama ir detektyvas. Pastarasis žymiai aršesnis ir žiauresnis, tačiau moteriškoji dalis dar išvaizdesnė. Ir vis gi „Ponia“ neturi to kieto senio smūgio ir niekaip nepasibaigdama, arba tiksliau, pasibaigdama kelis kartus, sugadina pirminį pažadą nepabosti. Netikėtai rusų kalba įgarsintą kopiją pakišusio festivalio keikti neskubėk – gerą kiną vien vertimu nesugadinsi. Nors išgirstas rusų vertėjo pasakoriavimas ir akimirksniu pakviečia jaustis kaip nelegalioje post-sovietmečio „videosalėje“.
Naiviai pasakingos DEŠIMT KANOJŲ / TEN CANOES (3/6) yra žavios vien dėl savo neįprastų veikėjų – aborigenų, pasakojančių vieni kitiems papročių, burtų, keršto ir garbės istorijas. Tai gali būti vadinama iliustratyvia dokumentika. Beje, pagrindinio aktoriaus vardas tikrai yra Richard Birrinbirrin.
Prie festivalio nusiminimų pridedu ir praėjusias metais smarkiai patikusio šizofreniko „Kaprizingas Debesis“ (Wayward Cloud) autorių Tsai Ming-Liangą. Tai, kas ankstesniame filme žavėjo, čia pasiekia priešingą efektą. NENORIU MIEGOTI VIENA / HEI YAN QUAN (2/6) tęsia užterštumo, nacionalinės katastrofos fone vykstančios meilės temą.
Režisierius priverčia visus paskesti dulkėse ir uždaryti burnas nuo smogo, tegul ir politileninio maišelio forma. Daugiatautinė santykių drama tarp padavėjos, benamio ir nelegalo visuomet dūsta. Bandydamas kantrybę skausmingai ir neteisėtai ilgomis scenomis, kūrėjas apsimetinėja, kažką sakantis, bet išties tai tėra pagarsinta tyla.
Penktadienį, 03.30
Dar kartą kartoju – bijok „egzotiškų filmų“ etiketės. Tai, kad filmas yra iš pikantiškos šalies, nereiškia, kad nepaleis tau vidurių. Visiškai bukas ir neįtaigus SAPNUOTI SINGAPŪRĄ / MEI MAN REN SHENG (1/6) pagamintas Singapūre. Ko gero, tik ten tiesmukai laikraštinis pasakojimas apie konsiumerizmo ir skolų ėdamus šalies žmones gali būti įvykiu.
Ketvirtadienį, 03.29
Tyčia, ar ne – bet ŠIMTMEČIO SINDROMŲ / SANG SATTAWAT (5/6) aprašymas yra neįtrauktas į „Pavasario“ maldaknygę, įsigytą prie kasų. Ir be aprašymo filmas išskirtinis, intriguojantis, juokingas ir keistas, keistas. Tačiau be jo – pagrindinė filmo mintis ir priežastis yra beveik neatkapstoma.
Pats režisierius turi mums padėti, kad neliktume vien savomis prasmės variacijomis apsikarstę (pastebiu – laisvumas interpretavimui yra viena didžiųjų šio filmo suteiktų vertybių). Bet, laimei, paaiškinimas yra: Apichatpongas Weerasethakulas kalba apie prisiminimus. Dvi filmo istorijos yra to paties, jo tėvų prisiminimo apie susipažinimą A ir B pusės, kiekviena kurių savo ruožtu išvirsta į begalę kitų istorijų. Taip, kaip atmintyje, asociatyvių, neaiškių, miglotų.
Atminties būsenos, nesikeičiančios per amžius, bei amžini meilės sindromai, persipina ir maišosi, galiausiai persikeliami į dūmų pavidalą, kuriuo ištirpsta begaliniai tuščioje juodojoje skylėje. Prisiminti, tai kartu ir (pri)kurti vietoje pamiršto, girdžiu kuždantį režisierių.
Diskžokėjus-vienuolis, vienuolis-višta, odontologas-dainininkas – nekasdieniai veikėjai persikeldami iš vienos atminties į kitą, keičia pavidalus, išlaiko tuos pačius žodžius, praranda juos. Jie taip pat yra reikšmingo pamato – laikmečio – dekoracijos. Filmas alsuoja nostalgija „seniems-geriems“ laikams, gamtai, yra atšiaurus technologijoms, atimančioms asmeniškumus.
Personažai, jų pasakojimai ir dialogai yra pavydėtini, o sprendimas pirmąją prisiminimų pusę filmuoti tolimesniais, bendrais planais, tarsi primenant – protas išlydo realaus laiko detalumą, kinematografiškai inovatyvus.
„Šimtmečio sindromai“ yra sunkiai perkandamas kinas, bet gausiai atsidėkojantis kantriems ir pastabiems – iš jo išeis ne vienas, bet ne vienas dar kurį laiką nešiosis geriausią šių metų „pavasario“ kūrinį kartu, o tiksliau, saldų, tirpstantį jo prisiminimą.
Trečiadienį, 03.28
Pečiai kilnojasi savaime dar nė neįpusėjus BALTAJAI PLANETAI / LA PLANETE BLANCHE (0/6) - galima ginčytis dėl įvairių filmų meninio lygio, išradingumo, vizijos drąsumos, ar jautrumo, bet ką kino festivalyje veikia „Animal planet“? Niekuo ypatingas (tai, kas kad daugiau juostos sunaudojo), nieko nesiskiriantis nuo sekmadieninės pagirinės dokumentikos per LNK. Šitas, be to, dar ir Valinskienės balso.
Antradienį, 03.27
Purvinasis antradienis pažymėtas kraupiai realistiškomis išprievartavimo scenomis vokiečių LAISVOJOJE VALIOJE / DER FREIE WILLE (2/6) ir iškamšos iš savęs darymu nesveikų vengrų TAKSIDERMIJOJE / TAXIDERMIA (4/6). Pastarasis į krikščioniškas nuodėmes (persivalgymą, pavydą, gašlumą) žvelgia juokdamasis pilna burna. Tiesa, ne visada burnoje popkornas – kartais ten tikri vėmalai. Trijų kvailų kartų saga su kiaulių seksu ir valgymo čempionatais gali būti proga paklausti vyriškos auditorijos: „vyras, ar ne vyras?“ Nes merginos susilenks perpus ir pabėgs į „Po vedybų“. Puiki nepasimatymo komedija.
Kai salė nedrąsiai paploja „Laisvai valiai“, nesupranti, kam jie ploja – aktoriui, aktorei, idėjai ar pastangoms. Nes nepaisant sunkios temos (po devynerių metų iš psichuškos išleisto prievartautojo aklimatizacija gyvenime ir potencialios grėsmės), jokių režisieriaus Matthiaso Glasnerio skrupulų dėl kažko rodymo, ar nerodymo neturėjimo, ar neatlaikomo filmo ilgio, kūrinys daug ko nepasako, neatsako, nebando suprasti.
Nerandu jame užuominų į „kodėl“, nes Glasneriui įdomus dabartinis skausmas, gilesnio žvilgsnio į priežastingumą (kita vertus, gal baigtume holivudiniu stereotipizavimu – sunki vaikystė) nėra. Nepaisant nepatogumo ir atvirumo „Laisva valia“ pakliūna į pvz. „Nesugrąžinama“ (Irreversible) teritoriją – šokiruoja, bet nieko, kas nebūtų akivaizdu, nepasako.
Pirmadienį, 03.26
Vieno filmo užtenka ir mėnesiui, jei jis toks kaip netikėtas Jia Zhang-Ke TYKUS GYVENIMAS / STILL LIFE (5/6). Man tai yra pirmasis tikrai neplanuotas atradimas šiame „Pavasaryje“. Kiti filmai arba matyti iš anksto, arba nepateisino išvardintų apdovanojimų (beje, ar jau pastebėjai, kad beveik kiekvienas filmas kažką kažkur laimi, ypač jei jis iš Rytų), bet „Tykus gyvenimas“ tiek pavadinimu, tiek anotacija gali būti pamatytas nebent per klaidą, jei šeštosios kinų filmeikerių kartos lyderio pavardė nėra girdėta.
Ir papasakoti daug neišeis, nes kaip dažnai kine įvyksta – viska lemia niuansai, detalės, kurioms jungti reikalinga kartais visai paprasta istorija. Vyras ieško prieš 16 metų pabėgusios žmonos, o moteris išeko porą metų nematyto vyro. Niekaip nesusiję pasakojimai turi tiek daug bendro, o ypač foną – Mao parėdytą didžiausią pasaulyje užtvanką, kuri netrukus užsems Fengjie miestą, taigi, ir prisiminimų pagrindimus. Nykstančio miesto fone slenkantys, mažai kalbantys, mažai mimikuojantys personažai yra tikrai iškalbingi pačiomis minimaliausiomis priemonėmis.
Ir lyg tarp kitko visapusiškas skurdas maišosi su mobiliakais, skraidančiais namais, pagal komandą užsižiebiančiu tiltu. Filmas sugrupuotas į keturias dalis, kurių pavadinimai ne daug ką pasako: cigaretės, degtinė, arbata, saldainiai. Jie punktyruoja pasakojimą, primindami, kad kiekvienas menkas daiktas gali būti dialogo dalis – visais dalinamasi, bandoma dalintis arba jų dalinimas atstumiamas, jie primena apie praėjusį laiką, jie yra prisiminimų katalizatorius.
„Tykus gyvenimas“ nesibaigia kino teatru, o jo aiškinimas toks, kaip sapnų – kiekvienam savas. Surask bilietą į jį, arba susapnuok.
Sekmadienį, 03.25
Slavojaus Žižeko gerbėjai žino, kad net jei jis pasakotų apie naujausią „Maximos“ akciją, būtinai įkištų Froidą. Šįkart „MTV filosofu“ dėl ekspresijos ir drąsių pareiškimų paženklintas Žižekas kalba apie kiną. PERVERSIŠKAS KINO GIDAS / PERVERT’S GUIDE TO CINEMA (3/6) yra treniruotė tikriems kino psichams, kritikams, filmų ėdikams.
Ką tik „Sukurtame Harolde“ (Stranger Than Fiction) matytas rašytojo ir jo materializavusio kūrinio veikėjo susitikimas „Kino pavasaryje“ pasikartoja olandų kalba. PADAVĖJAS / OBER (3/6) yra nauja Alexo van Warmerdamo komedija (kažkada matėme jo paprastą „Suknelę“), kurią išgelbėja ir mėgiama paverčia viena, nepakartojama scena. Nelaimėlis padavėjas, kurį rašytojas vėto ir mėto, ateina pirkti ginklo savigynai. Stebėkite pardavėją. Išjuokdins visą sveikatą.
Tuo tarpu, Michaelis „Chameleonas“ Winterbottomas, pagaliau kartojasi. Stipraus „Šiame pasaulyje“ (In This World) pėdomis seka jo nauja drama apie JAV karo pareigūnų pastangas paversti niekuo dėtus pakistaniečius Talibano smogikais. Po to, žinoma, juos siekiant atversti į žmones arba sušaudyti. KELIAS Į GUANTANAMĄ / ROAD TO GUANTANAMO (3/6) gyvybingai ir detaliai fiksuoja nelaimingus atsitiktinumus ir beviltišką skausmą. Čia negaliu neprisiminti kiek labiau eksperimentinio „Kankinimų parko“ (Punishment Park) – pažiūrėkit, jei „Guantanamas“ pasirodys nepakankamai politizuotas.
Dienos pabaigai filmas, kurio sunku nemėgti. KETURIOSE MINUTĖSE / VIER MINUTEN (4/6) telpa talentinga isterikė žmogžudė, klasikine muzika besidomintis kalėjimo prižiūrėtojas ir aštuoniasdešimties sulaukusi lesbietė pianino mokytoja. Kinematografui fortepijonas ir tragiškos lemties mokiniai/mokytojai yra viena sėkmingiausių temų – praėjusio dešimtmečio Campion „Pianinas“, australų prizininkas „Shine“, diskutuotinas Polanskio „Pianistas“, pribloškianti Hanekes „Pianistė“ ir t.t.
Visi labai skirtingi, bet visuose meilė muzikai visada yra meilės ar aistros aidas. „Keturiose minutėse“ jos daug ir didžiulė pagarba Chrisui Krausui, kurio veik nejuntama režisūra aistrai nė kiek nekliudo. Permainingas sekmadienis baigiasi grupiniu pasitenkinimu.
Sekmadienį, 03.24
Slavojaus Žižeko gerbėjai žino, kad net jei jis pasakotų apie naujausią „Maximos“ akciją, būtinai įkištų Froidą. Šįkart „MTV filosofu“ dėl ekspresijos ir drąsių pareiškimų paženklintas Žižekas kalba apie kiną. PERVERSIŠKAS KINO GIDAS / PERVERT’S GUIDE TO CINEMA (3/6) yra treniruotė tikriems kino psichams, kritikams, filmų ėdikams.
Ką tik „Sukurtame Harolde“ (Stranger Than Fiction) matytas rašytojo ir jo materializavusio kūrinio veikėjo susitikimas „Kino pavasaryje“ pasikartoja olandų kalba. PADAVĖJAS / OBER (3/6) yra nauja Alexo van Warmerdamo komedija (kažkada matėme jo paprastą „Suknelę“), kurią išgelbėja ir mėgiama paverčia viena, nepakartojama scena. Nelaimėlis padavėjas, kurį rašytojas vėto ir mėto, ateina pirkti ginklo savigynai. Stebėkite pardavėją. Išjuokdins visą sveikatą.
Tuo tarpu, Michaelis „Chameleonas“ Winterbottomas, pagaliau kartojasi. Stipraus „Šiame pasaulyje“ (In This World) pėdomis seka jo nauja drama apie JAV karo pareigūnų pastangas paversti niekuo dėtus pakistaniečius Talibano smogikais. Po to, žinoma, juos siekiant atversti į žmones arba sušaudyti. KELIAS Į GUANTANAMĄ / ROAD TO GUANTANAMO (3/6) gyvybingai ir detaliai fiksuoja nelaimingus atsitiktinumus ir beviltišką skausmą. Čia negaliu neprisiminti kiek labiau eksperimentinio „Kankinimų parko“ (Punishment Park) – pažiūrėkit, jei „Guantanamas“ pasirodys nepakankamai politizuotas.
Dienos pabaigai filmas, kurio sunku nemėgti. KETURIOSE MINUTĖSE / VIER MINUTEN (4/6) telpa talentinga isterikė žmogžudė, klasikine muzika besidomintis kalėjimo prižiūrėtojas ir aštuoniasdešimties sulaukusi lesbietė pianino mokytoja. Kinematografui fortepijonas ir tragiškos lemties mokiniai/mokytojai yra viena sėkmingiausių temų – praėjusio dešimtmečio Campion „Pianinas“, australų prizininkas „Shine“, diskutuotinas Polanskio „Pianistas“, pribloškianti Hanekes „Pianistė“ ir t.t.
Visi labai skirtingi, bet visuose meilė muzikai visada yra meilės ar aistros aidas. „Keturiose minutėse“ jos daug ir didžiulė pagarba Chrisui Krausui, kurio veik nejuntama režisūra aistrai nė kiek nekliudo. Permainingas sekmadienis baigiasi grupiniu pasitenkinimu.
Šeštadienis, 03.24
Blogos žinios dviems pastarųjų „Kino pavasarių“ lyderių mylėtojams – tiek „Adomo obuolių“ (Adams Aepler) režisieriaus Tomo Jenseno, tiek „Nesąmoningai“ (Inconscientes) autoriaus Joaquino Oristrello nauji darbai yra lėkšti, o pastarasis jau užsiėmė vieta tarp šių metų blogiausiųjų. Jenseno UŽTAISYTA BOMBA / SPRENGARLIG BOMBE (2/6) stereotipiškai parodijuoja kino industrijos stereotipus.
Pykčio priepuolius išgyvenantis nevykėlis yra sužalojamas vontrieriško režisieriaus. Už tylėjimą jis gauna galimybę kartu parašyti ir režisuoti filmą. Filmas nori būti kandus, bet geriausiu atveju tėra konvejerinė komedija.
Trijų neįgaliųjų (kurčiojo, aklo ir bekojo) tandemas ispaniškame NIEKAS NĖRA TOBULAS / VA SER QUE NADIE ES PERFECTO (1/6) kol kas yra absoliutus kalakutas. Graudžiai nejuokingas ir žudančiai bukas.
Panašiai kenksmingas yra dokumentinis TILTAS / THE BRIDGE (1/6). Fantastiška idėją – stebėti nuo San Francisko tilto šokinėjančius savižudžius, kūrėjas paskandina kartu su nelaimėliais. Studentiškas naivumas kūrinyje varžosi su akademiniu neišradingumu.
Berlyne praėjusiais metais nepelnytai „Aukso lokį“ gavusi bosnių drama GRBAVICA (2/6) rimta kaip retas filmas. Tokie filmai pasmerkti būti apdovanotais iš anksto, nes apsikabina šantažuojantį sąžinės priekaištą – nejau karo metu išprievartautos ir dukros susilaukusios moters istorija gali būti be prizo? Neabejoju, kad „Srovės“ iš šios medžiagos surengtų daug išradingesnį ir ašaringesnį reportažą. Filmas, deja, sausas ir tuščias.
Mažiau sentimentaliai rimtas problemas pasitinka stambiaplanis PUSĖ NELSONO / HALF NELSON (3/6). Amerikiečiai juo didžiuojasi lyg tai būtų karatais sprogstantis nepriklausomojo kino deimantas. Jis toks nėra, bet su žiūrovu draugauja. Narkotikų nesuturinčio mokytojo ir juodaodės moksleivės draugystės drama (jie tikrai tik draugai) ne tik žiūrima, bet ir jautriai užfiksuota.
Jau rekomenduotas PILIETIS ŠUO / MAH NAKORN (3/6) dar kartą vertas atskiro paminėjimo. Tie, kurie vis pasvajoja apie „Ameliją 2“, gali drąsiai ieškoti bilieto. Žymiai keistesnis, dar labiau dirbtinis ir kur kas rūgštesnis, „Šuo“ lyg pasakoje pristato savo veikėjus ir jų problemas. Centre – gyvenimo meilės ir prasmės ieškantis kaimietis Podas, persikelia gyventi į Bankoką. Aplink jį – rūkantys meškinai, paranojiška ekologinė meilė ir močiutė driežas.
Nakčiai – Christopherio Boe (praėjusiųjų stiprus „Allegro“) „bleirvičinė“ eksperimentika su „Adomo obuolių“ storuliu Nicolasu Bro, pavadinta UŽ KADRO / OFFSCREEN (2/6). Nicolas Bro nutaria nusifilmuoti visą save, be perstojo ir tam reikalui pasiskolina kamerą. Net miegodamas palieka ją įjungtą. Visas jo pasaulis netrukus nusprendžia po truputį išsijungti. Bro kraustosi iš proto ir turėtų kelti siaubą sėdinčiam salėje. Tačiau hyper-realistiška drama galiausiai sukelia užuojautą pačiam Bro, sutikusiam vaidinti tokį atgrasų save ir nepasako nieko, ko dar nebūtumę žinoje.
Penktadienis, 03.23
Antrąją festivalio dieną mokomės. Pvz.: būti kitokiu apsimoka. Štai filipinietiška LOTERIJOS PARDAVĖJA / KUBRADOR (2/6) iškart laimi pakvietimus į visus festivalius, nepaisant to, kad egzotiška etikete pažymėtas filmas geriau jau būtų tapęs dokumentika. Sunki nelegalios Filipinų loterijos (kurioje paskutines kapeikas išleidžia net visiški beturčiai) numerių surinkėjos kasdiena greitai atsibosta, filmais telieka be pozicijos ir nuomonės.
Kur kas gaivesnė yra jau aprašyta ELEKTROMA / DAFT PUNK’S ELECTROMA (4/6). Su juo viskas paprasta – arba gražu, arba ne. Jokių papildomų sąlygų. Istorija čia tik fonas estetikai. Du „Daft Punk“ robotai svajoja tapti žmonėmis. Bet muzika + ilgi, ilgi dizainerių erogenines zonas stimuliuojantys kadrai, paverčia tai išplėstiniu klipu, kurį, skaudu pastebėti, geriau žiūrėti naumuose, nei kantrybę talžančių popkornų graužikų prisotintoje salėje.
Nieko, jie pasprings pamatę, kad Alas Gore’as, be penkių minučių vos netapęs JAV prezidentu, nejuokauja. NEPATOGI TIESA / INCONVENIENT TRUTH (3/6), vienas garsesnių praėjusių metų dokumentinių, kalba apie staiga visiems rūpimą ekologija. Rūpės ir tau, patikėk. Trūkumas vienas – be nuostabios Gore’o prezentacijos, kuri nebuvo sukurta filmui, nieko daugiau ir nėra. Tai net ne filmas, bet žinia aiški – pasikeitimų akcija prasideda.
Apie kitus pasikeitimus kalba žaismingai pornografiiškas MOKYKLINIS AUTOBUSAS / SHORTBUS (3/6). Pirmiausiai, porų, ar trijulių santykiuose, o taip pat post-teroristinėje Niujorko svingerių bendruomenėje. Visi dulkinasi, kad pamirštų, o gal prisimintų.
Ketvirtadienis, 03.22
VERSMĖ / THE FOUNTAIN
Nėra sunkesnės lemties, už tą, kuri ištinka sukūrus kultinį (nebūtinai gerą) filmą. Darrenas Aronofsky jų spėjo sukurti visus du: skaičių klaustrofobiją „Pi“ (1998) ir narkotinę deliuziją „Rekviem svajonei“ (Requiem For A Dream, 2000).
Tad svoris dar didesnis ir šešerius metus negimusiam filmui tenka neįmanoma misija – patenkinti dangoraižines viltis ir kartu gyventi savo gyvenimą. Aronofsky ne iš tų (turiu galvoje Lynchą, ar kokį P.T.Anderssoną), kurie, op, ir išverčia kailį. Ir toliau jo kadre – nykstantis žmogus, šįkart nuo smegenų auglio, kurio išsigelbėjimas yra neįmanomas. Ir toliau jis simbolizuoja, metaforizuoja, tik šįkart per toli, per daug.
„Versmė“ nepriekaištinga techniniu požiūriu, bet kas filmui ir mūsų galvoms yra techninis aspektas? Tik istorijos dalis. O istorija tiesiog netelpa vienoje pastraipoje (čia ir bėda, nes lygiai taip pat sunku atsakyti į klausimą – kam visa tai?) – nemirties geismas, noras likti, amžinumas, Amžinoji versmė, prisirišimas, prisiminimai, totalinė meilė, vizijos galia. Filmas keliauja laike atgal, persipina su rašoma knyga, pabėga kelis amžius į priekį, grįžta į dabar. Hugh Jackmanas ir Rachel Weisz puikai keičia pavidalus, išlikdami savimi.
Bet režisierius leidžia galvoti tik pradžioje, vėliau žingsnis po žingsnio viskas sudėliojama ir paaiškinama. Ir pakartojama, ir pakartojama, ir pakartojama. Ir kuo toliau, tuo smarkiau žiaurus filmo rimtumas (paskutinis toks rimtas – Vaitkaus „Vienui vieni“) pradeda virsti neplanuota pajuoka – budistinis medžiagraužis (simbolis graužiantis simbolį) ima ir prunkšteli mano lūpomis.
Didysis skausmas (o gal tai nenuskaitomas genialus sumanymas?) – filmo nepasibaigimas. Pabaiga čia užima trečdalį istorijos ir tįsta, norėdama virsti dar didingesne, dar labiau fontaniška, dar labiau pabaiga. Ir besitęsdama tolsta nuo to, kas visai intriguojančiai prasidėjo.
Paklaustas apie filmą ir kodėl, Aronofsky atsako tipiškai vaizdo gimnastui: „Nes faina žiūrėti į konkistadorus kovojančius prieš majus, ir faina iššauti žmogų į dangų“. Faina, bet ne tiek, kiek jam.
2/6
