Ir nors tąsyk pakeliui pasitaikė keletas vietų, kur mūsų su keturkoju nepriėmė, netrukus širdis apsidžiaugė. Nedideliame šeimos restorane „Grasso“ pasiteiravome, ar nieko tokio, jei užsuksime papietauti kartu su šuniuku, ir sulaukėme nuoširdaus atsakymo: „Žinoma, visada prašom, užeikite“.
Kiek atokiau nuo centro šurmulio, S. Šimkaus g. esančiame autentiškame name įsikūręs restoranas – tai itališkos virtuvės namai. Nedidelis ir jaukus, kuriame tėra keletas stalų, o fone nuolatos skamba senoviška itališka muzika – tokia apinka akimirksniu nukelia į Apeninų pusiasalį, mažo miestelio šeimos restoranėlį.
Su kūdikiu vežimėlyje ir keturkoju dar kurį laiką stoviniavome ir ieškojome geriausios, patogiausios vietos – prie mūsų priėjęs padavėjas padėjo mums įsitaisyti prie pasirinkto didesnio stalo.
Nuo pat pirmos akimirkos apėmė nuojauta, tarsi padavėjas būtų šios vietos savininkas – jo rūpestingumas su klientais buvo aukščiausio lygio, tikras, nesumeluotas ir nuoširdus.
„Kaip gražu čia pas jus! Ačiū, kad mus priėmėte, ir dar su šuniuku“, – pasidžiaugiau padavėjui apimtas palengvėjimo karštą vasaros popietę.
„Tai jūs čia esate restorano puošmena, nes dėl jūsų čia ir yra gražu“, – savo nuoširdžiais žodžiais nustebino padavėjas. Tad ir prisėdome.
Padavėjas užsiminė, kad įprastai jie turi dienos pietus, tačiau tąsyk jų jau buvo nebelikę – kadangi atėjomė kiek vėliau, viskas jau buvo „iššluota“.
Meniu čia – nedidelis, netgi mažas, o tai – vienas iš ženklų, kad maisto kokybė gali būti labai gera. Juk kai susikoncentruojama į keletą patiekalų, juos galima ištobulinti, išieškoti, paruošti geriausia jų variantą. Užkandžių ir patiekalų kainos – nuo 6 iki 19 eurų, bet daugiausia vyrauja 10-14 eurų kainos. Desertai – 5-6 eurai.
Kadangi diena buvo karšta, norėjosi ko nors lengvo ir rinkomės tai, kas neapsunkintų skrandžio – buratos salotas ir midijas baltojo vyno ir grietinėlės padaže. Užkandžiui – bruschetta su prosciutto kumpiu ir paprika, desertui – crème brûlée ir tartufo juodojo šokolado ledus, o prie jų – espresso macchiato. O kol rinkomės – padavėjas, pamatęs nuo vasaros karščio ištroškusį mūsų šuniuką, tuoj pat atnešė dubenėlį vandens, skanėstą ir padėjo po stalu. Šuo – laimingas.
Dėl buratos salotų ir bruschettų abejonių nebuvo, tačiau pasiteiravau – midijos šviežios ar šaldytos? Padavėjas atvirai paaiškino, kad šaldytos. Mat šviežios midijos – nuo sezono priklausantis pateikalas ir jie neorganizuoja taip vadinamų „šviežių midijų dienų“, kuomet restoranai atsiveža didesnį kiekį ir kviečia klientus jų ragauti. Be to, dar nėra pats midijų sezono įkarštis. „Jei tiektume šviežias, tuomet tas šviežias, kurių neišpirko, tektų užšaldyti, kad neišmestume“, – paaiškino padavėjas. Toks atvirumas padarė gerą įspūdį – dėl midijų nebeabejojau.
Kol laukėme savo patiekalų, laisvų stalelių restoranėlyje beveik nebeliko – čia rinkosi vis daugiau žmonių.
Netrukus ant stalo puikavosi užkandžiai – bruschettos. Traški duonelė, minkštutėlių paprikų juostelės, prosciutto kumpis, žolelės ir šlakelis balzaminio Modenos acto buvo gera įžanga – skoniai išbaigti, suderinti, jokių pretenzijų. Tiesa, bruschettų buvo trys ir nedidelės – kuklokai, kaip užkandžiui už 6 eurus. Suvalgėme po vieną, o trečiąją pasidalinome.
Kol po užkandžių laukėme pagrindinių patiekalų, atėjo metas pietauti ir mūsų kūdikiui.
„Skanaus!“ – nuotaikingai palinkėjo žindomamam kūdikiui pro šalį praėjęs padavėjas.
Toks žavingas nuoširdumas – dar vienas pliusias šiai vietai, padavėjui ir visai sukurtai namų jaukumo atmosferai.
Ir kuo toliau, tuo buvo geriau. Ant stalo – jau buratos salotos ir midijos. Burata – šviežutėlė, pieniška ir kvapni, dailioje gilioje lėkštėje, su netikėtais ingredientais – citrusiniais vaisiais, braškėmis, žolelėmis, šviežiais ir čia pat vietoje džiovintais pomidoriukais, riešutų drožlėmis. Vaizdas lėkštėje – vertas kadro, skonis – lyg šio sūrio gimtinėje. O gal net geriau. Tokios salotos kainuoja 12 eurų.
Midijos – puikiame vyno ir grietinėlės padaže – taip pat 12 eurų. Ir jei nebūčiau pasiteiravęs – šaldytos jos ar ne, būčiau apsirikęs, nes midijos išlaikiusios vandenyno aromatą, ne per riebios. Tiesa, su kiek per daug ir stambokais gabalėliais pjaustytų morkų. Tad jei prikibti, tai tik dėl jų – midijos ir jų padažas vertas kiekvieno kąsnio su traškia duonele.
Vis stebint padavėjo elgesį su kitais restorano klientais, mums tiesiog knietėjo pasiteitauti – ar jis iš tiesų yra šios vietos savininkas, nes tokio atsidavimo ir nuoširdumo regėti dar neteko. Niekur.
Pavyzdžiui, kai ant grindų nukrito mūsų kūdikio tiūtė, ją padavėjas pasisiūlė nuplauti – tą ir padarė. Ir žinote kaip? Verdančiu vandeniu iš kavos aparato!
Be to, dar labiau mus stebino ir širdį džiugino tai, kad padavėjas visą tą laiką rūpinosi ne tik restorano klientais, bet ir prie vieno iš stalų sėdinčia ir taip pat pietaujančia savo mažamete dukrele.
Žavinga, nes nuoširdaus laiko jis rado visiems.
Kai patiekė desertus, pasiteiravome – gal jūs ir esate šios vietos savininkas?
„Ne, ne, aš ne savininkas, aš padavėjas“, – atsakė jis.
„Bet jūs elgiatės ir bendraujate su visais klientais taip, lyg būtumėte“, – nustebome mes.
„Klientai mane įpareigoja“, – pridūrė jis ir pateikė įspūdingai atrodančius ledus ir creme brulee.
Ledai – smulkintų riešutų patale, minkšti, su juodo šokolado įdaru (6 eurai). Pasidžiaugiau teisingu pasirinkimu karštą vasaros dieną. Tuo tarpu creme brulee su limoncello įdaru – tai tiesioginis ekspresas į Viduržemio jūros pakrantę (bilieto kaina – 5 eurai).
Nors pietūs buvo nepigūs – iš viso sumokėjome 46 eurus, tačiau kiekvienas kąsnis, kiekviena minutė bendravimo su padavėju, kiekviena itališka daina fone, kiekviena akimirka – lyg itališka idilė mažame šeimos restorane.
Ir pabaigai – šypsena kavos puodelyje.
Tai buvo geriausia iki šiol gastronominė, kultūrinė, emocinė ir juo pačiu jautri popietė, kurią iki šiol patyrėme uostamiestyje šią vasarą. Tokių vietų būna vienetai – tik šeimos restoranuose.
O jei apsilankysite šiame itališkame restorane, gal ir jums pasiseks susipažinti su, ko gero, nuoširdžiausiu padavėju pajūryje – Evaldu Arlausku.
