Kodėl Vytaro sorų košė šį kartą buvo be druskos, geriausiai paaiškino pranešimą „Lietuvos piliakalnių virtuvė ant šiuolaikinio stalo“ senovės dienų svečiams perskaitęs prof. dr. Rimvydas Laužikas. Jo teigimu, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje druska buvo brangi ir jos trūko.
„Galima sakyti, kad Jogaila vedė ne Jadvygą, o Veličkos druskų kasyklas“, – kalbėjo dr. R. Laužikas.
Pasirinkti iš visų patiekalų būtent sorų košę V. Radzevičiui patarė bioarcheologė dr. Giedrė Motuzaitė-Keen. Jai pavyko išsiaiškinti, kokį maistą valgė mūsų protėviai pagal puodų šukėse aptiktas nuosėdas, suanglėjusius grūdus ir net žmonių kaulų biocheminės sudėties tyrimus.
„Kažkas pavyko, tik įspėju, kad mėsiška sorų košė bus be druskos, nes tais laikais jos nebuvo. Padėjom druskos šalia, kad tie, kam būtinai jos reikės, galėtų pasisūdyti. Pasakysiu sudėtį: kiauliena, nes šernienos neturėjau, grybams atstovauja voveraitės, taip pat yra sorų kruopos ir prieskoniai, kurie galėjo būti naudojami tais laikais. Tai yra čiobrelis, kalendra ir kmynai“, – pasakojo V. Radzevičius.
Jis prasitarė, vietoje druskos turbūt turėjęs pagardinti šį patiekalą pelenais.
„Bet nedėjau, nes spalva būtų nekokia. Kartą jau gaminau maistą su pelenais prie Kernavės, tai skonis buvo neblogas, bet visas patiekalas įgavo pelenų spalvą“, – kalbėjo Vytaras.
R. Laužiko papasakota istorija, kaip lietuviai nugabeno Žemaitijos priklausomybę LLDK arba Kryžiuočių ordinui sprendusiam Šventosios Romos imperijos imperatoriui dovanų sūdytą taurą, nes Vakarų Europoje šie laukiniai jaučiai jau buvo išnykę, paskatino senovės dienų „Samanos“ dalyvius juokauti, jog merkiniškiai būtinai užsūdys miestelio herbe vaizduojamą vienaragį ir nuveš į NATO būstinę „kad mus geriau saugotų“.
Pasak R. Laužiko, iki mūsų dienų mažiausiai pakitęs išliko vienas senovės lietuvių maisto gaminimo būdas – mėsos ar žuvies kepimas ant žarijų.
„Kiekvieną kartą, kai vasarą su draugais sodyboje ar prie ežero kepsite mėsą ant žarijų, prisiminkite, kad praktikuojate vieną iš pačių seniausių maisto gaminimo technologijų, kuri pas mus atkeliauja nuo akmens amžiaus. Prisimenant anuos laikus, mėsą reikėtų ne marinuoti, o kepti taip, kad ji būtų mėsos skonio“, – sakė profesorius.
Pačios senovės dienos Merkinėje surengtos ne pirmą kartą – tarpukariu taip pavadintas renginys vyko, kai mieste lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Tik pavadinimo „Samanos“ anuomet dar nebuvo.
„Samanų“ proga į Merkinę atgabenta ir prie tilto į Nemuną nuleista vytinė „Vytautas Didysis“.
„Simboliška, kad lygiai 30 metų praėjo, kai per 1992ųjų sausrą prie Pastraujo salos buvo surastos Merkinės vytinės liekanos. 2000 m. vasarą iškeltos, dabar jos puošia Panemunių regioninio parko lankytojų centrą“, – prisiminė merkiniškis gamtininkas dr. Mindaugas Lapelė. O V. Radzevičius prasitarė kalbėjęs su vytinės „Vytautas Didysis“ projektuotoju Simu Knapkiu, kad panašų laivą pastatytų ir Merkinei – beliks pasirūpinti finansavimu.
Lietuvos etnokosmologijos muziejus šeštadienį kvietė iš Merkinės dvarvietės stebėti saulę, o nuo piliakalnio – žvaigždėtą dangų. Senovės dienose pristatyti du vertingi visiems, besidomintiems Merkinės istorija, leidiniai. Dr. Jolita Sarcevičienė supažindino su Lietuvos istorijos instituto išleistu Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1729 m. dienoraščiu. Merkinės krašto muziejus išleido Žygimanto Buržinsko sudarytą leidinį „Merkinės miestas ir kraštas istorinėje kartografijoje“.
Penktadienio vakarą scenoje prie „Pasaulio puodų“ terasos koncertavo folkroko grupė „Atalyja“ ir šiemet visose Dzūkijos šventėse bei festivaliuose spėjanti sudalyvauti merkiniškių bei druskininkiečių roko grupė „Sidabro“. Šeštadienį ten pat koncertavo varėniškių grupė „Andaja“ ir bene žinomiausi Lietuvoje folkroko atlikėjai „Žalvarinis“. Sekmadienį, po Šv. Roko atlaidų, Merkinės bažnyčioje dar koncertuos smuikininkė Barbora Valiukevičiūtė, choras „Merkinė“ ir baritonas Laimonas Pautienius.
