„Mes labai mėgstam keliaudami apsilankyti vietiniame turguje, nes ten pamatai vietovės dvasią ir gali suprasti, kuo gyvena ta teritorija“, – sakė P. Jurkevičius.
Žinomas maisto kritikas ir knygų apie Romą autorius kalbėjo, kad ir Italijoje dažniai vaikštinėja po turgų.
„Turguje visada dairausi gastronomijos, bet ne tik maisto, o ir visko, kas susiję su maistu. Pavyzdžiui, virtuvės įrankių. Kadangi aš esu misto žmogus, gerokai „atšokęs“ nuo Lietuvos, tai man įdomu pasižiūrėti į daiktus, kuriuos kažkada mačiau. Pavyzdžiui, žinojau, kad egzistuoja bučius (žvejybos įrankis žuvų gaudyklė), bet dabar jį iš arti pamačiau“, – pasakojo ponas Paulius.
Būtent tų, kaip pats sakė, „kaimo įrankių“, turgaus svečio nuomone Veisiejuose mažoka. O kai papasakojau jam aptikęs mėlynių šukas už 8 eurus, turėjau paaiškinti, kam jos naudojamos.
„Ir maisto nedaug. Įsivaizdavau, kad Dzūkijos skonio čia daugiau yra. Pavyzdžiui, lazdyno riešutų – man sunku suvokti, kodėl juos reikia iš Lenkijos vežtis“, – stebėjosi P. Jurkevičius.
Maisto kritikas teigė tokiose vietose labiausiai vertinantis galimybę pabendrauti su žmonėmis. Šiuo požiūriu Veisiejų turgus nebuvo labai dėkinga vieta.
„Nelabai kas ten leidosi į šnekas, bet prie pat įėjimo prekiavo moteris iš Šlavantų ir pagyvenęs vyras iš Mikyčių. Pokalbio tema – juodieji serbentai“, – pasakojo maisto kritikas.
Viešėdami Lietuvoje Jurkevičiai jau spėjo nusipirkti juodųjų serbentų, bet sakė, kad negalėjo jų valgyti dėl rūgštumo. O Veisiejuose rado saldžių.
„Pardavėjas mums paaiškino, kad ten turbūt buvo pramoninai. O čia – saldūs, jo paties Dzūkijoje užauginti. Iškart pasakė: nedarykit uogienės, sugadinsit. Jie verti daugiau, sutrinkite žalius su cukrumi, tada jie atskleis visą sveikatingumą ir skonį. Kai taip pasišneki, tada jauti, kad esi turguje“, – sakė P. Jurkevičius.
Veisiejuose Jurkevičiai nusipirko ne tik juodųjų serbentų, bet ir kopūstą, kalafiorą bei lazdyno riešutų.
„Antikvariatas yra senoviniai daiktai, o modernariatas – daiktai, kuriuos galbūt naudojo mūsų tėvai ar seneliai ir mes dar juos prisimename. Tokių vieną kitą mačiau, bet tikėjausi rasti daugiau. Pavyzdžiui, vos įėjęs į turgų pamačiau „Nerijos“ plokštelę su visais ūsuotais vyrais ant voko, ir iškart kažką iš tų laikų prisiminiau. Ėjimas į turgų man yra atminties dalykas, grįžimas į mano gyvenimą. O mums, kaip senokai išvykusiems iš Lietuvos, tai yra labai svarbu“, – kalbėjo Italijoje gyvenantis lietuvis.
Svečiai prasitarė, kad Veisiejų turgus nustebino jį savo dydžiu, tik aukščiau pakilusi vidudienio saulė neleido ilgiau pavaikštinėti. Todėl dar spėjo paragauti kavos vietinėje picerijoje, pavartyti jos meniu ir pasidžiaugti nevilnietiškomis patiekalų kainomis. „Karšta beveik kaip Italijoje“, – sakė P. Jurkevičius.
