„Užeiviai“ šeimininkauja ketvirtadalyje sodybų
Visą gyvenimą etnografiniame Varėnos rajono Musteikos kaime gyvenanti Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ekologė Onutė Grigaitė suskaičiavo, kad penkiuose šilinių dzūkų kaimuose jau ketvirtadalį sodybų perėmė naujakuriai, tiek pat – dar gyvenamos senųjų „viecinių“ ir pusė – paveldėtos jų vaikų, anūkų ir tolimesnių giminaičių. Todėl „užeiviais“ galėtų būti vadinami apie 25 proc. Šilinės Dzūkijos gyventojų.
„Turėti gerą kaimyną labai svarbu, todėl ieškome sąlyčio taškų, kas gali būti bendro“, – sakė O. Grigaitė.
„Iš Zakavolių kaimo senųjų gyventojų esu išgirdusi, kad esu tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus dukterėčia ir iš Vilniaus atvažiavau į Dzūkiją todėl, kad jis man paskyrė čia vietą“, – pasakojo etnologė, Merkinės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Zakavolių kaimo „užeivė“ Evelina Buržinskienė. Jai tai tapo paskata parašyti mokslinį darbą apie apkalbas Dzūkijoje. Todėl tiesiog negalėjo būti nepakviesta į diskusiją apie vietos gyventojų ir „užeivių“ santykius, surengtą Dzūkų kultūros festivalyje „Čiulba ulba“.
Diskusijos pradžioje merkiniškis fotomenininkas Algimantas Černiauskas parodė savo nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus dukra Ona Aldona Krėvaitė-Mošinskienė 1990 m. po daugelio metų atvyko į jo gimtinę Subartonių kaime ir žengia pirmuosius žingsnius sodybos takeliu, lydima profesoriaus Alberto Zalatoriaus.
„Profesorius Zalatorius čia yra svečias, o Krėvaitė nušvinta nuo tos atminties, kurią sukaupė vaikystėje, labai trumpai būdama Subartonyse, ir viskas, ką aprašė jos tėvas, ją staiga užvaldė“, – kalbėjo A. Černiauskas.
Toks atmintį pažadinantis santykis su aplinka, pasak diskusijos dalyvių „viecinius“ skiria nuo „užeivių“.
Nuogos maudynės neišgąsdino kaimynės
Jauna verslininkė Guostė Norkūnaitė-Krupavičienė – tikra „užeivė“ ne tik Varėnos rajono Krūminių kaime, bet ir Švenčionėlių krašte, į kurį šiemet netikėtai sumanė plėsti savo veiklą. Apie Guostės planus DELFI rašiau dar tuomet, kai ji tik apsisprendė iškeisti sostinę į Dzūkiją.
„Aš atradau kodą, kaip įeiti į kaimą, ir nesvarbu, kurią bendruomenę. Reikia eiti atvira širdimi, nuogai, basomis kojomis. Visi žmonės, kuriuos sutinku tiek Krūminiuose, tiek Švenčionėliuose, mane priima. Mes su vyru išsikasėm kūdrą. Mūsų sodyba paskutinė kaime, beveik vienkiemis, todėl šeštadienio rytą nusprendėme išsimaudyti nuogi. Vyrui vanduo pasirodė šaltas, tai jis nesimaudė. Negana to, šuo pagriebė ir kažkur nunešė rankšluostį. Aš plaukiu ir matau, kad į mūsų kiemo terasą atėjo kaimynų močiutė – atnešė braškių. Močiutė padėjo braškes ir išėjo. Maniau, kad išgąsdinome žmogų ir daugiau nebeateis, bet kitą savaitę ji vėl atnešė braškių“, – pasakojo G. Norkūnaitė-Krupavičienė.
Jai oponavusi E. Buržinskienė kalbėjo, kad „užeivis“, net ir būdamas „atvira širdimi ar nuoga š...“, ateina į svetimą erdvę ir sukelia ne tik susidomėjimą, bet ir nerimą.
„Nežinia, kas bus toliau, ar jis supirks žemes, ar pakeis nusistovėjusią tvarką. O žmonėms juk norisi gyventi ramiai“, – sakė etnologė. Ji įsitikinusi, kad Dzūkijos kaimo naujakurys neišvengiamai liks „užeiviu“ tol, kol bus gyvas bent vienas senbuvis, prisimenantis senųjų jo įsigytos sodybos šeimininkų pavardę ar pravardę ir ja tą vietą vadinantis.
„Mano sodyba yra Volungevičiaus. Ji buvo prieš 100 metų Volungevičiaus. O mane dabar vadina „Ta iš pakrantės“. Nes aš gyvenu krante. Kaip kaimo pijokai ėjo gerti į mano tvartą, taip ir eina. Sako, ko čia aiškini, čia juk mūsų vieta, čia Volungevičių namas. Ir toliau ėjo dar metus ar du“, – paaiškino E. Buržinskienė.
Buvimą „vieciniu“ sieja su gimimo vieta
Paklausta, ar bent truputį jaučiasi vietinė Dzūkijoje, iš Aukštaitijos kilusi semiotikė dr. Asta Skujytė-Razmienė, sakė, kad praleidusi kelias vasaras Dzūkijoje po truputį joje įsibūna.
„Dar savaitė nepraėjo nuo ekspedicijos Marcinkonyse. Jos metu užrašėme nuo 1962 m. ten gyvenančios moters atsakymą į klausimą, ar ji jaučiasi „viecinė“: „Kaip aš galiu sakyt, kad esu iš Marcinkonių, jeigu mano pase įrašyta „Margionys“. Tai aš manau, kad senoji karta buvimą „vieciniu“ labai aiškiai sieja su gimimo vieta“, – pasakojo semiotikė.
Varėnos rajono kultūros centro direktore neseniai tapusi Jurgita Keršienė, kilusi iš Vilkiautinio gyvenvietės Merkinės seniūnijoje, Dzūkijoje jaučiasi vietine, bet labai džiaugiasi, kai prisidėti prie „viecinių“ kūrybos nuoširdžiai stengiasi ir „užeiviai“.
„Aš bandžiau gyventi mieste – Kaune, Druskininkuose, o dabar Varėnoje. Bet aš esu iš Vilkiautinio ir taškas. Nieko čia nepakeisi. Miesto aš neprisijaukinu, o jis manęs neprisijaukina. Man ten užtenka nuvažiuoti, kurį laiką pabūti ir aš noriu grįžti į kaimą“, – atviravo J. Keršienė.
Diskusiją „Užaivys Dzūkijos kaiman vietos bendruomenės akim: amžinai svecimas, ar būsimas viecinis?“ vedė žurnalistas Marius Eidukonis. VšĮ „Samanukės“ organizuotas dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“ liepos 14 – 17 d. vyko Varėnos rajono Subartonių kaime. Šiemet jis buvo skirtas V. Krėvės-Mickevičiaus 140-osioms gimimo metinėms.
