Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų grupės vadovė, vyr. botaninių kolekcijų kuratorė Sandra Gataveckienė pasakoja, jog astilbė – unikalus dekoratyvinis augalas dėl lapų ir žiedynų savitumo bei puošnumo. Stiebas stačias, šakotas. Šių augalų lapai paprasti, skaldyti, dukart ar triskart plunksniškai sudėtiniai, tamsiai žaliu arba rausvu blizgančiu paviršiumi. Žiedai smulkūs, susitelkę į purų 20–30 cm ilgio šakotos šluotelės pavidalo žiedyną. Šluotelės pavidalo žiedyne būna iki kelių šimtų mažų, žalsvų, baltų, rausvų, raudonų ar violetinių vienalyčių ar dvilyčių žiedų.
Žiedynų spalva priklauso nuo vainiklapių, kuokelių ir mezginės spalvos. Astilbių žiedynai būna piramidės, rombo, šluotelės ir nulinkusios formos. Astilbės paprastai žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Skirtingų astilbių rūšių ir veislių žydėjimo laikas nevienodas. Dalinai jis priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir nuo veislių savybių. Žydėjimo metu astilbės yra dekoratyviausios.
Astilbės – tai tipiškas natūralistinio apželdinimo augalas: nereiklus, atsparus, ilgaamžis. Tinka grupėms gazonuose sudaryti, lysvėms apsodinti, žiedams skinti, o žemaūgės veislės – puoduose auginti. Žemaūgės astilbės sodinamos šalia takų esančiuose gėlynuose, o aukštaūgės – tolimiausioje gėlyno dalyje. Jos tinka prie įvairių vandens telkinių.
Astilbės atželia tik gegužės pabaigoje, todėl prie jų galima sodinti anksti žydinčias svogūnines gėles. Astilbes galima sodinti ir didesniais ploteliais, nes įvairių veislių pavasarį skiriasi lapų spalva, o vėliau žiedynų forma ir spalva. Drėgnesnėje dirvoje prie astilbių tinka sodinti bergenijas, melsves, rodžersijas, vilkdalgius, vienadienes, burbulius, paparčius.
