„Faktas, kad abiejų rūšių uogos labai vertingos. Gera žinia, kad jų galima valgyti visai nemažai, nes tiek šilauogės, tiek mėlynės – maisto piramidės pasirinkimo apačioje ir jų kaloringumas nedidelis (100 g – apie 40 kilokalorijų). Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad ir kokios uogos būtų, jose yra didesnis mono- ir disacharidų arba, kitaip sakant, cukrų kiekis. Vartoti dideliais kiekiais kone kasdien irgi būtų negerai, ypač iš jų pagamintų sulčių ar kokteilių. Geriau jau valgyti neperdirbtas“, – pastebėjo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Stukas.
Lietuviams reikia 50 proc. daugiau
Šių uogų pagrindinis komponentas – antioksiantai polifenoliai. Jie pasižymi dideliu aktyvumu, padaro nekenksmingus laisvuosius radikalus, žalojančius mūsų organizmą, kraujagysles, vidaus organus.
„Antioksidantai neleidžia vystytis organizme vadinamajam antioksidaciniam stresui, kuris „įjungia“ visą sveikatai žalingų procesų grandinę. Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie įrodė polifenolių naudą ne tik organizmo sistemoms, bet ir regėjimui. Visi žino apie mėlynių naudą regėjimui, tačiau Lietuvoje jau yra apginta daktaro disertacija apie šilauoges šia tema.
Tyrimai patvirtina, kad šilauogių sudėtyje esančių polifenolių yra daugiau ir jie yra aktyvesni nei mėlynėse. Aišku, kalbėdami apie biologinę uogų vertę negalime lyginti pagal vieną medžiagą, turime imti visą sudėtį. Vienokios medžiagos daugiau vienose uogose, kažkokios – kitose. Tad ir mėlynės, ir šilauogės yra labai gerai, negalima pasakyti, kad kurios nors geresnės ar blogesnės“, – pabrėžė R. Stukas.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius pasakojo, kad mineralinių medžiagų mėlynėse ir šilauogėse kažkiek yra, randama ir vitamino C, bet šio koncentracija nėra labai didelė (100 g – 16 mg, o norma yra 80 mg).
„Vis dėlto akcentuoti šiose uogose reikėtų polifenolius. Jie čia pagrindiniai, be to, suteikia šioms uogoms spalvą, – kalbėjo jis. – Kalbant apie polifenolius, kaip antioksidantus, visgi privalumą turėtume teikti šilauogėms. Jos pasižymi didele antioksidantų koncentracija, o tai mažina vėžio atsiradimo, infarkto, insulto riziką, gerina širdies kraujagyslių sistemos darbą. Jei pažiūrėtume į Lietuvos gyventojų mitybą, tai antioksidantų tikrai labai trūksta. Pagal aplinkos užterštumą, streso lygį, antioksidantų reikėtų kone 50 proc. daugiau, nei gaunama.“
Nėra geresnių ar prastesnių
Dažniausiai nuskambantis klausimas, ar galima vasarą prisivalgyti uogų tiek, kad jų naudą justume ir žiemą? R. Stukas teigia, kad naudingų medžiagų taip nesukaupsime.
„Rezervo taip nesukaupsime, todėl sakoma, kad uogas reikia valgyti sezono metu, o kas lieka – užsišaldyti. Ir nevertėtų daryti atvirkščiai – vieną kitą uogą suvalgyti, o visa kita palikti žiemai. Verta valgyti tada, kai jų yra, – organizmas sustiprės. O kai ateis žiema, tuomet organizmas padėkos“, – kalbėjo jis.
Didžiausia nauda – nedideli kiekiai vitaminų ir mineralų, bet, svarbiausia, – antioksidantų poveikis. „Ką galime padaryti, tai sustiprinti imuninę sistemą, kad atėjus šaltajam periodui ji būtų pajėgi kovoti su virusais, infekcijomis“, – pastebėjo profesorius.
Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad šilauoges itin tinka šaldyti: „Šaldymas yra vienas geriausių konservavimo būdų, nes biologinė vertė praktiškai nepakinta. Tai labai gerai. Žiemą galime naudoti ir mėlynių tyrę, jai nereikės pridėtinio cukraus ir išliks biologinis aktyvumas. Mėlynių, kaip uogų, neužšaldysi, tad iš jų verdama uogienė, tačiau čia galima rasti ir trūkumų – kam to pridėtinio cukraus, kurio ir taip daug vartojame?“
R. Stukas pastebėjo, kad bendrame kontekste tiek šilauogės, tiek mėlynės yra brangintinos uogos, ypač dėl antioksidantų kiekio, tačiau nereikia nurašyti ir kitų uogų: „Pavyzdžiui, didelė koncentracija vitamino C yra juoduosiuose serbentuose. Sakyti, kad vienos uogos geresnės, kitos prastesnės, negalima, nes vienų medžiagų yra vienose daugiau, kitų – kitose. Tad įvairovė labai sveikintina.“
Daugiausiai vargo – sodinant
„Puiki panelė kiekvieną kreipia iš kelio“ – ši mįslė primena, kad Lietuvos miškuose galima rasti mėlynių, ypač Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, kur pasikinkę kantrybę ir uodus atbaidančių priemonių galime prisirinkti ne vieną kraitelę. Savo ruožtu šilauoges sodiname patys ir atitinkamai prižiūrime.
noriuuogu.lt vadybininkė Julija Rudvalytė pasakojo, kad auginti šilauoges nesudėtinga, priežiūra minimali, o svarbiausius akcentus reikia sudėti sodinant.
„Šilauogės turi būti sodinamos į rūgščią dirvą. Į 60 cm gylio ir 60 cm pločio duobę priberti durpių, suslėgti, sulieti, jei sodinama pavasarį, o jei rudenį – sumerkia lietus. Pagrindinė priežiūra pasodinus – laistymas, mat šilauogės atsparios kenkėjams, grybinės ligos jų taip pat nepuola. Kol jaunas augalas – neužleisti žolėmis“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovė.
Pasak jos, klientai dažnai klausia, kodėl šilauogės nedera, o atsakymas labai paprastas – reikia vandens.
„Tai pelkių augalas. Aišku, nereikia, kad jis baloje mirktų, bet jei sausra, būtina vieną kartą per savaitę ypač gausiai palieti, kad vanduo net nesusigertų į durpes. Tuomet galima tikėtis kokybiškų, stambių ir skanių uogų. Jei sodinukas trejų metų, tai pirmais metais duos iki 0,5 kg uogų, o normalus derlius po 3–4 metų nuo pasodinimo bus mažiausiai 5 kg nuo krūmo. Tikrai derlingos uogos“, – pasakojo J. Rudvalytė.
Ji pasakojo, kad šilauogės išskirtinės – šių uogų nereikia vos nuskynus realizuoti, skirtingai nei avietes ar braškes. Jos gali stovėti kambario temperatūroje keletą dienų ir nieko neatsitiks, o šaldytuve šviežios išsilaikys iki dviejų savaičių.
Marijampolės rajone sodinukais ir uogomis prekiaujančios įmonės vadybininkė pastebėjo, kad šilauogės labai išpopuliarėjusios, atsiranda vis daugiau nuolatinių klientų, kurie perka ne tik valgyti, bet ir norėdami užšaldyti, – atšildžius uogos išlieka tvirtos.
„Braškės – uogų karalienės, jos pirmoje vietoje, niekas nenurungs, bet šilauogės – tvirtai antroje vietoje. Paskui pagal populiarumą veikiausiai būtų avietės“, – sakė J. Rudvalytė.
Primirštas, bet skanus receptas
Laidos „LIDL grilio talentai“ vedėjas Vytaras Radzevičius papasakojo, kad yra kiek primirštas receptas, – patiekalas labai skanus. Ypač tiems, kas mėgsta kisielių.
„Tai šilauogių (arba mėlynių) sriuba. Ji gali būti karšta žiemą ir šalta vasarą. Gali būti patiekta ir kaip desertas puodeliuose. 4 valgytojams reikės 3 puodelių šilauogių, 4 šaukštų cukraus, 3 puodelių vandens ir pusantro šaukšto bulvių krakmolo.
Perrinkite šilauoges, nuplaukite ir nusausinkite. Sudėkite uogas į puodą su vandeniu ir cukrumi, tik nepamirškite dalį uogų atidėti – jomis papuošite. Užvirinkite pamaišydami, kad ištirptų cukrus. Virinkite ant mažos kaitros 15–30 minučių, kol uogos suminkštės ir suirs. Jei sriubą valgysite karštą, virdami įdėkite cinamono lazdelę.
Nukaiskite puodą. Bulvių krakmolą sumaišykite su trupučiu vandens ir lėta, plona srovele maišydami supilkite į sriubą. Grąžinkite puodą ant mažos kaitros ir pakaitinkite maišydami, kol tolygiai sutirštės. Paragaukite ir, jei reikia, pridėkite cukraus. Suberkite likusias uogas. Jei valgysite šaltą, atvėsinkite. Šaltą sriubą apibarstykite cukraus pudra arba paskaninkite plakta grietinėle. Taip pat skanu šios sriubos užsipilti ant vanilinių ledų“, – sakė jis.
V. Radzevičius davė patarimą, kaip išsaugoti šilauoges kitiems sezonams ir kartu išsaugoti maistines savybes.
„Mano patarimas pirmiausia būtų mėgautis šviežiomis šilauogėmis. Tokios jos skaniausios. Sveikas uogas galima ir užšaldyti – svarbiausia, kad būtų sausos ir gerai perrinktos. Šaldyti reiktų paskleidus, sluoksniais, kad būtų pabirutės. Paskui sudedame į maišelius ar plastikinius indelius ir laikome šaldiklyje.
Šilauogės tinkamos uogienėms ruošti. Kadangi jos turi daug pektino, tai gerai tirštėja. 1 kg šilauogių reiktų apie 800 g cukraus. Galima ir paeksperimentuoti – išvirti uogienę, kuri būtų papildyta kitais skoniais ar tiktų padažams: pridėti cinamono, gvazdikėlių, mėtų, čiobrelių ar to, kas jums šaus į galvą. Čia įdomioji uogienės virimo dalis – aš, pavyzdžiui, šiemet bandysiu virti šilauogių uogienę su imbierais ir aitriosiomis paprikomis. Dabar dar negaliu pasakyti, kas išeis, bet įdomu pabandyti“, – mintimis dalinosi virtuvės šefas.
