Besisukinėdami pačioje Klaipėdos širdyje, Teatro aikštėje, sename istoriniame fachverkinio stiliaus name pastebėjome įsikūrusią jaukią, itališkumu dvelkiančią kavinę „Cremia“. Šalia įėjimo – iš tolo apie ledainę „gelato“ pranešantis dekoratyvus, ikoniškas triratis furgonėlis „Piaggio Ape“, kuris itin populiarus turistų traukos objektas Italijoje.
Pusvalandį prieš darbo pabaigą kavinukės viduje mus pasitiko maloniai nusiteikusios barmenė ir barista – paragino išsirinkti ledų ir kavos. Ledai – itališki, laikomi įspūdingose raitytose, nerūdijančio plieno ledainėse.
Be ledų galima išsirinkti ir įvairių meistriškai suformuotų ir vietoje pagamintų pyragėlių, desertų ar bandelių, tačiau mes apsistojome ties itališkais ledais.
Vienas rutuliukas – 4-5 eurai (S arba L dydžiai). Gaivesni šerbetiniai ledai – 3-4 eurai. Brangu tai ar ne – spręsti reikia tik paragavus. Jei kokybė atitinka kainą, tada gerai. Jei kokybė būtų prasta, tuomet būtų labai brangu.
Ilgai nedvejoję išsirinkome dvejus – pjemontietiškų lazdyno riešutų skonio ir vyšninių. Prie ledų, žinoma, kavos – espresso ir cappuccino.
Traškiuose vafliniuose kūgiuose pateikti ledai ir jų švelnumas netrukus nuskraidino į taip išsiilgtą Italiją. Kol ragavome pirmuosius kąsnius ledų – ant stalo mums jau atnešė ir kavą. Ir čia buvo didžiulė staigmena.
Nors Lietuvoje kavos kultūra plačiai išplitusi, dažniau ji vartojama dideliais kiekiais iš karto, prigardinta papildais, kremais, putomis, įvairiais skoniais ir pabarstukais, karamelėmis, sirupais. O štai rasti gero, kokybiško, meistriškai paruošto espresso, tokio kaip Italijoje, – sunki užduotis. Neretai vadinamas espresso Lietuvoje būna pavandenijęs, primenantis paprastą juodą kavą. Nebent žinote vietą, kur tikrai daromas geras espresso, tačiau improvizuotai patekus į bet kokią kavinę, gero espresso vargu ar tikėtumėtės.
Ir štai, man prieš akis puikavosi miniatūrinis puodelis espresso, o jame – vos trečdalis juodo, suputojusio, tiršto, itin kvapnaus eliksyro. Tai buvo pirmieji požymiai, kad espresso bus toks, kokio čia nesitikėjau, toks, kokį galima rasti nebent Italijoje.
Pirmieji gukšniai nokautavo – burną sutraukiantis, ledų saldumą neutralizuojantis, su lengva rūgštele, velniškai tamsus ir, ko gero, geriausiais espresso, kurį teko ragauti iki šiol Lietuvoje.
Tačiau juk negali viskas būti taip gerai. Patiekiant espresso, kartu su juo nebuvo patiekta vandens stiklinė. Barmenė manęs jau tik atskirai paklausė, ar norėsiu prie espresso vandens.
Žinoma! Kai darote tokį gerą espresso, net neklauskite apie vandenį – jis turi būti privalomas, kaip tandemas, kaip neišskiriama pora.
Kol aš džiaugiausi espresso ir ledais, Modesta pjemontietiškų lazdyno riešutų ledus derino su cappuccino. Tiršta, vidutinio storio puta, nepriekaištingas ornamentas (neprivalomas, bet estetika nemaž svarbi), puikus kavos stiprumo ir pieniškumos santykis.
Ir žinote, kas dar nunešė į Italiją? Nebuvo jokių nereikalingų, nors ir dabar labai madingų, klausimų apie kavos pupelių pasirinkimą, jų rūgštumą, kartumą, jokių klausimų apie vienokią ar kitokią rūšį, skrudinimo lygį, puodelio dydį ir pan. Tiesiog, vienas paprastas espresso, ir vienas paprastas cappuccino, toks koks ir turi būti, toks kokį moka paruošti meistrės.
Tad tas pusvalandis kavinės darbo pabaigoje buvo praleistas su mintimi, kad radome vietą, kur espresso yra espresso.
Apibendrinant, vieta – stilinga ir patraukli, suteikianti laimės.
Tiesa, brangu gali pasirodyti (nes juk Klaipėda – ne prabangioji sostinė – Vilnius) nebent skaitant kainas ir lyginant jas su kainomis Italijoje, bet kai paragauji kokybės, kaina lieka antrame plane.
Štai, pavyzdžiui, espresso – 2,10 euro. (Italijoje espresso – dažniausiai 1 euras).
Cappuccino – 2,90 euro.
Arbata – 3,20 euro, pieniškas kokteilis – 4,90. Itališki rausvai oranžiniai putojančio vyno kokteiliai – 8,50 euro.
Aptarnavimas – be priekaištų, nepaistant to vandens, kurį prie espresso pateikė tik atskiru paklausimu. Žinoma, negali būti viskas taip nepriekaištinga. Štai su kūdikiu ir jo vežimėliu patekti į šią kavinę – sudėtinga. Mat įėjimas ratuotiems – nepritaikytas, vežimą reikia užsinešti, o duris, kad įeitum sklaidžiai – tenka prašyti palaikyti. Su neįgaliojo vežimėliu patekti – be šansų.
Ar eitume dar kartą? Žinoma, ir tie nepatogūs laiptai nė motais, kai espresso toks geras. Ir dar – mus įleido su šuniuku, taigi – tai gyvūnams draugiška vieta.
P.S. Galbūt uostamiestyje yra ir dar geresnių vietų, kur spaudžiamas dar geresnis espresso. Kai rasime – būtinai pranešime.
