Papasakokite apie save. Ar dviračių sportas ir iki šios kelionės užėmė svarbią dalį jūsų gyvenime?
Visą savo vaikystę važinėjau dviračiu. Iki šiol pamenu, kai su šia transporto priemone važiuodavau į parduotuvę, pas senelius, o kiek vėliau – net į pasimatymus. Sulaukęs 18 metų įgijau vairuotojo pažymėjimą. Tuomet dviratis liko nuošalyje. Viskas pasikeitė praėjusią vasarą – kolegų ir draugų dėka prisiminiau vaikystėje mėgtą dviratį. Nuo tada važinėjimas juo tapo aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdas.
Kaip kilo idėja keliauti dviračiu aplink Lietuvą? Papasakokite apie šią įsimintiną kelionę.
Ši idėja kilo stebint dviratininkus, kurie socialiniuose tinkluose vis įkelia nuotraukų iš kelionių po pasaulį. Pagalvojau, kad norėčiau ir aš save išbandyti. Tiesa, avantiūrai važiuoti į užsienį nepasiryžau, tad pirmajai kelionei pasirinkau savą šalį.
Šiai kelionei ruoštis pradėjau dar kovo mėnesį, vos tik sniegui nutirpus. Iki išvykos pradžios aktyviai treniravausi ir buvau nuvažiavęs apie 1000 kilometrų. Mano kelionė prasidėjo gegužės 22 dienos rytą, iš Klaipėdos pradėjau minti Latvijos pasienio link. Po 6 dienų minimo sustojau poilsiui Vilniuje. Ten dvi dienas praleidau ilsindamas kojas, o po poilsio dienų myniau dar 5 dienas. Tada grįžau atgal Klaipėdą. Viso užtrukau 11 dienų, įveikiau 1397 kilometrus. Tai padariau per 82 valandas ir 10 minučių. Kelionę pabaigiau birželio 3 dieną, per savo gimtadienį.
Kokie pamatyti vaizdai kelionės metu įsiminė?
Pamačiau labai daug Lietuvos gamtos, dirbamų laukų, pievų, miškų, kalnų ir nuokalnių. Pravažiavau tikrai daug gražių ir jaukių miestelių, kuriuose norėjosi pabūti ilgiau, tačiau atostogų turėjau tik dvi savaites. Gaila, tačiau viską tekdavo pravažiuoti paskubomis. Iki šiol Lietuvoje keliavęs buvau labai mažai, todėl po šios kelionės jau turiu sąrašą miestų ir miestelių, kuriuos norėčiau anksčiau ar vėliau aplankyti ir juose pabūti ilgiau. Mane sužavėjo Žagarė, Biržai, Zarasai ir dar daugybė kitų vietų. Kadangi stengiausi važiuoti kiek įmanoma arčiau pasienio, dažnai asfaltuota kelio dangą tekdavo iškeisti į žvyrkelius, o kartais net į sunkiai pravažiuojamus, ar visai nepravažiuojamus lauko keliukus.
Tad kokia ta mūsų Lietuva ją stebint keliaujant su dviračiu?
Nutolus nuo didesnių miestų pastebėjau labai daug apleistų sodybų, vienkiemių. Juose retkarčiais dar gyvendavo žmonės. Viduryje dirbamų laukų likusios molinės namų sienos, pamatų likučiai. Nemažai paminklų kaimams, kurių jau nebėra.
Kelionę pradėjęs važiuodamas pagal Latvijos pasienį vis pagalvodavau, kad žiūrint iš viršaus jis turėtų būti visas geltonas, kadangi būtent tuo metu žydėjo rapsai.
Tik keliaujant dviračiu supratau, jog Klaipėdos kraštas labai lygaus reljefo, o kitoje Lietuvos pusėje esantys kalnai ne visada taip lengvai įveikiami.
Ar tai – pirmoji tokia kelionė jūsų gyvenime? Jai pasiryžote vienas, o gal su kompanija?
Tai buvo pirmoji mano kelionė dviračiu. Nusprendžiau keliauti vienas, kadangi tokiai kelionei reikia pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir turėti tinkamą įrangą. Žinoma, nėra taip paprasta rasti žmogų, kuris sutiktų su tokiu iššūkiu. Dar prieš kelionę retkarčiais pajusdavau abejones. Vis galvojau, ar ne per didelį sau tikslą išsikėliau.
Kaip kelionės metu atrodė Jūsų dienotvarkė? Kur valgydavote, miegodavote, prausdavotės?
Kiekvienas mano rytas prasidėdavo pusryčiais, kuriuos gamindavau dujų balionėlio pagalba. Dažniausiai tai būdavo greitai paruošiama avižų košė, kurią gardindavau rūkyta arba vytinta mėsa, sūriu. Pietums stengdavausi atvykti į miestelį, kuriame būtų kavinė ir joje sočiai pavalgyti. Žinoma, po karantino buvo labai sudėtinga rasti maitinimo įstaigų, kurios mažesniuose miesteliuose dar dirbtų, todėl nieko neradęs dažnai stodavau tiesiog parduotuvėje ar degalinėje. Vakarienei, kaip ir pusryčiams, laukdavo avižų košė, retkarčiais makaronai ar greitai paruošiamos sriubos iš stiklainių.
Po pusryčių susipakuodavau visus daiktus, palapinę, kilimėlį, miegmaišį. Atlikdavau apšilimą ir sėsdavau ant savo transporto priemonės. Visos kelionės metu miegojau tik palapinėje. Dažniausiai ją statydavau prie vandens telkinių, nemokamuose piknikams skirtose vietose, arba žvejų pamėgtose vietose. Kelis kartus teko palapinę statyti krūmuose, labai nepatogiuose vietose, kadangi labai daug vandens telkinių yra neprieinami. Mokamos stovyklavietės labai nustebino savo didelėmis kainomis, mat už naktį prašoma nuo 10 eurų. Dėl šios priežasties dažniausiai sėsdavau ant dviračio ir tiesiog ieškodavau vietos kur būtų įmanoma pernakvoti nemokamai.
Kadangi kelionė prasidėjo gegužės mėnesį, vanduo buvo dar vėsus, tad praustis ir atsigaivinti upėse ar ežeruose visai nesinorėjo. Kadangi prieš trejus metus tarnavau Dragūnų batalione, išmokau, kaip išlaikyti higieną ir apsiprausti, naudojant tik drėgnas servetėles.
Kiek jums ši kelionė kainavo?
Aš savo kelionę pavadinčiau ekonomine. Dviratį pirkau naudotą, visi stovyklavimo įrankiai, palapinė, kilimėlis, miegmaišis, dviračio krepšiai buvo ekonominės klasės. Pasiruošimas šiai kelionei man atsiėjo apie 400 eurų (į šia kaina įeina ir dviratis). Tai tikrai nebuvo prabangi kelionė, bet mano tikslas ir nebuvo kokią susiorganizuoti.
Ko ši kelionė jus išmokė? Kokių įgūdžių įgijote?
Ši kelionė išmokė mane perlipti savo galimybių ribas. Supratau, kad labai norint galima padaryti neįmanomus dalykus – negalvoti apie blogą orą, stiprų vėją. Ši kelionė tik dar labiau sustiprino mano nuomonę, jog dviratis padeda ,,prapūsti'' galvą nuo blogų minčių ir emocijų. Pamenu, dar prieš metus žiūrėjau į kitus dviratininkus ir net pagalvoti nedrįsau, kad ir aš įveiksiu tokį ilgą atstumą.
Šioje kelionėje įgijau daugiau drąsos bendraujant su nepažįstamaisiais, supratau, jog yra daug malonių žmonių, kurie tiesiog sustodavo prie manęs ir klausdavo, kur važiuoju. Kai viską paaiškindavau, dažniausiai jie su šypsena veide mane išvadindavo išprotėjusiu.
Kelionės metu išmokau pasirinkti daiktus, kurie yra tikrai svarbūs. Pastebėjau, jog kelionės pabaigoje dalis daiktų buvo visai nereikalingi ir per visą kelionę liko nepanaudoti.
Pamenu, kelionės metu sustojau Kudirkos Naujamiestyje, prie kavinės. Prie jos būriavosi nemažai žmonių. Paklausus ar veikia kavinė, atsakymą gavau neigiamą, bet visiems labai įdomu pasidarė, kur aš važiuoju. Po kelių minučių pokalbio, viena močiutė paklausė ar nenorėčiau kavos bei pasiūlė šakočio gabalėlį, nors pati turėjo jį tik vieną. Maloniai atsisakiau, bet tas dosnumas ir gerumas man davė jėgų intensyviai dviratį minti visą likusią dieną.
Kokiems žmonėms rekomenduotumėte tokio tipo kelionę?
Ją rekomenduočiau žmonėms, kurie nebijo išeiti iš komforto zonos, mėgsta gamtą, ramius ir jaukius vakarus. Tokia kelionė turėtų patikti žmonėms, kurie nori pamatyti lankytinas vietas kitomis akimis. Važiuojant dviračiu viskas atrodo visai kitaip, pastebi ir vertini dalykus, kurių iki tol nepastebėjai.
Ar yra žmonių, kuriems jaučiatės dėkingas, kad leidotės į šią avantiūrą?
Labai ačiū žmonėms, kurie mane palaikė tiek ruošiantis kelionei, tiek jau būnant joje. Ačiū kolegoms ir draugams už motyvaciją, kuri mane stūmė į priekį, neleido pasiduoti ir motyvuodavo sudėtingais momentais.
Ačiū tėvams, kurie kiekvieną vakarą man liepdavo paskambinti ir informuoti, kokioje vietoje miegosiu. Esu dėkingas seneliams, kurie stebėjo kiekvieną nuotrauką, kurią kelionės metu keldavau į socialinius tinklus ir paskambinę sakydavo, kad nedrįsčiau pasiduoti. Jie sakydavo, kad svarbiausia – įgyvendinti savo svajones.
Ačiū visiems, kurie rasdavo laiko su manimi kalbėtis telefonu, mat buvo laikas, kuomet pradėjo trūkti to tikro bendravimo ir jausdavausi kiek atitrūkęs nuo civilizacijos.
