Druskininkų turguje šviežių voveraičių nė su žiburiu nerasi. Pardavėjai prasitaria, kad savaitgalį kažkas lyg ir buvo atnešęs kelias saujas pabandyti parduoti, bet kokios kainos užsiprašė, niekas nepamena.
„Nėra grybų Druskininkų krašto miškuose, tai nėra ir turguje. Jei kas ir randa kelias iš samanų prasikalusias voveraites, tai pirmiausia patys paragauja, o turguje jos pasirodys, kai atsivalgysim. Pirkit žemuoges, dabar jų sezonas“, – sakė iš Leipalingio miestelio į kurortą prekiauti atvykusi pardavėja Jūratė.
Atsivalgyti žemuogių po turgų slampinėjantys druskininkiečiai neskuba – paklausia kainos ir traukiasi atatupsti. Už maždaug 200 ml. talpos stiklinę prinokusių uogų pardavėjai prašo 3,50 euro. Jei pirkčiau daugiau, bent litrą, stiklinę skaičiuotų po 3 eurus.
Dar labiau nusivilti tektų, jeigu žemuogių pigiau nusipirkti tikėtumėtės grįždami iš kurorto Vilniaus kryptimi. Pakelės prekiautojai kainų leisti neskuba – už stiklinę uogų prašo 4 eurų. Sustojančių ir perkančių nėra daug, bet prie Merkinės miško gėrybėmis prekiaujanti marcinkoniškė Janina Janušauskienė dėl to labai nepergyvena, nes pririnkti pirmųjų prisirpusių uogų daug nepavyksta, tai vis tiek atsivežtą į pakelę kiekį iki vakaro išparduoda. Žemuogės nuraudo tik šią savaitę, daugelis uogienojų dar žydi.
„Žydėti žemuogės šiemet pradėjo labai anksti – balandžio pabaigoje jau užtikdavau žydinčių. Bet prinoko vėlai, nes trūko šilumos, buvo šaltos naktys. Birželio pradžioje Marcinkonyse ir šalnos buvo, mūsų bulvės nuo jų vietomis pajuodavo. Ir labai sausa – palyja tik vietomis, prasigiedrija ir vėl miškas sausas. Vakar pakrapnojo, tai tik šieną kaimo žmonėms sugadino“, – kalbėjo dzūkė.
Išgirdusi klausimą, kur grybai, J. Janušauskienė tik nusijuokė. Pirmąsias voveraites ji rado gegužės pabaigoje, bet tokio dydžio, kad net nerovė iš samanų.
„Grįžau iš darbo, pasitvarkiau ir pirmas užsiėmimas buvo voveraičių tikrinimas. Nedaug, tikrai nedaug. Man jų gaila rauti, žiauru. Birželio 6-ąją, kaip jums ir buvau sakiusi, išsiviriau pirmą voveraičių sriubą – bulvės, morkos, svogūnas, o grybai tik dėl kvapo. Kelias dienas nelijo ir apie birželio 10 d. jos jau buvo išdžiūvę. Ir dabar, jei pusę litro susirenku, tai pardavinėti dar nėra ko. Net nežinau, kokią kainą reikės nustatyti, nes ji vis tiek neatspindės įdėto darbo, kiek reikia vaikščioti po mišką, kol jų prirenku“, – pasakojo Janina.
Patyrusi grybautoja žino, kad grybams reikia šilumos ir drėgmės, o šilinei Dzūkijai iki šiol stigo jų abiejų. Dabar, pasak J. Janušauskienės, prasideda karščiai, tai grybavimą išvis teks užmiršti iki antrosios vasaros pusės.
„Rudeniop turėtų būti ir baravykų, bet ne taip gausiai, kaip buvo pasipylę pernai“, – tikino J. Janušauskienė.
Paklausta apie „Facebook“ grybautojų grupėse rodomas raudonviršių ir netgi baravykų nuotraukas, Janina paaiškino, kad pavasarinis šių grybų dygimas būna beveik kasmet, tačiau vasaros karščiai jį užbaigia.
„Aš pati radau paberžių ir raudonviršių, bet pavasarinių baravykų šiemet nepasitaikė aptikti. Žinau tokią taisyklę, jei pavasarinių baravykų nėra, tai jų mažai bus ir rudenį. Beveik visą žiemą grožėjomės sniego pusnimis, bet Dzūkijos smėlynai greitai jų vandenį sugėrė. Jei kasdien lytų lietus, ir tai nežinia ar tos drėgmės mūsų miškams užtektų po kelių sausros metų“, – liūdnai kalbėjo marcinkoniškė.
Janina įsitikinusi, kad feisbuke mes galime grožėtis kažkieno radiniais, bet iš tikrųjų išsiruošti rimtai grybauti galėsime dar ne greitai, todėl dabar geriau atsivalgyti uogų.
Grybų supirktuvės Pietų Lietuvos miesteliuose taip pat nesitiki greitos grybavimo sezono pradžios – dauguma net iškabas nusirinkę, būsimų supirkimo kainų nė neįsivaizduoja.