Nuo Verkių dvaro sodybos iki pat Staviškių piliakalnio nusidriekusi turtinga vaizdais ir pojūčiais Verkių trasa – dar ne kiekvienam žinomas vaizdingas maršrutas. Kadaise buvusios Verkių dvaro sodybos valdos, šiandien yra pilnos atradimų tiek vilniečiams, tiek sostinės svečiams. Žygiuodami ja, galime aplankyti senąsias gyvenvietes, pasigrožėti buvusiais dvaro tvenkiniais, miškingomis apylinkėmis, aplankyti Staviškių piliakalnį ir buvusių dvaro pastatų griuvėsius.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotr.

Dienos žingsnių kiekiui surinkti

Trasos ilgis – apie 10 kilometrų ir, kaip sako Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos atstovas Pranciškus Maigys, tai yra apie 15 tūkst. žingsniukų (priklausomai, kokio dydžio jie yra).

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotr.

„Trasa smagi ne tik žingsniams rinkti, tačiau ir pasižvalgyti, pajausti tikrąjį gamtos „pulsą“. Ji driekiasi per Ežerėlių geomorfologinį draustinį, kuris pats yra saugoma vertybė, tuo ir reikia grožėtis, einant šia trasa. Kitaip tariant – atkreipti dėmesį galima į lankytoją supančią aplinką, jos atskiras detales ir visumą kartu. Tai yra gamtinė teritorija miesto viduje ir jos sukuriamas gamtiškas prieglobstis padeda lankytojui iš automobilių šurmulio pabėgti į medžių ošimo, tvenkinių tyvuliavimo ir paukščių giesmių darniai kuriamą ramybę. Kiekvienas lankytojas gali joje atrasti savo mėgstamiausią vietą“, – sako pašnekovas.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotr.

Verkių trasa patiks ir vaikams, nes yra puiki aplinka pažinti gamtą. Pasak P. Maigio, joje galima pamatyti skruzdėlių namus, pažinti skirtingus medžius ir kitas gamtos grožybes:

„Teritorija išskirtinė tuo, kad joje gausu mažų, uždarų, tarpusavyje nesusisiekiančių ežerėlių arba pelkėtų, jau užakusių ežerų duburių. Tokias vietas kaip tik mėgsta skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus), kuris įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Taip pat sutinkami reti augalai – mažasis pataisiukas ir pelkinė lanksva“.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotr.

Stačiuose Verkių kalno šlaituose auga įspūdingi kelių šimtų metų amžiaus, apie 1,5 m kamieno skersmen, ąžuolai. Manoma, kad kadaise čia buvo šventas ąžuolynas – didžiųjų kunigaikščių valda, ilgainiui padovanota Vilniaus vyskupams.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotr.

Įspūdingas Neries šlaitas ties Verkiais – tai ir buveinė, kuri įtraukta į Europos Buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą (BAST). Šioje biologinei įvairovei svarbioje teritorijoje siekiama išsaugoti europinį plačiaausį šikšnosparnį (Barbastella barbastellus) bei niūriaspalvį auksavabalį (Osmoderma barnabita), taip pat, žinoma, ir pačią buveinę – griovų ir šlaitų miškus.

Įspėja, kad geriau eiti, o ne važiuoti

Nors informacinių stendų trasoje nėra, bet lankytojai, atradę kažką įdomaus, gali žinių paieškoti savarankiškai. Nemažai informacijos yra apie Verkių dvaro sodybą, jos istorija, kismą, paveldą, architektūrą ir buvusius savininkus.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotr.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos atstovas taip pat įspėja, kad nors pažintinis takas puikiai pritaikytas pėstiesiems, važiuoti juo nepatariama: „Būtina pastebėti, kad su vaikišku vežimėliu pravažiuoti trasą yra sudėtinga dėl siaurų miško takelių ir ryškiai kintančio reljefo. Trasa orientuota į pėsčiuosius lankytojus, todėl dviračiu važiuoti taip pat nerekomenduojame“.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos nuotr.

Trasa yra žiedinė, todėl ją galima pradėti ir pabaigti nuo lankytojui patogios vietos. Pasak P. Maigio, nors pradžios taškas nėra svarbus, tačiau jo patirtis rodo, kas patogiausia būtų eiti nuo M. Krafkuso g., akmenimis aptvertos stovėjimo aikštelės, kur galima palikti automobilį: „Vilniečiai dažnai čia lankosi. Ypač aplinkiniai gyventojai, kurie atvyksta praleisti laiką gamtoje, pasivaikščioti“.