Žinoma keliautoja sureagavo į kraštiečių priekaištus Palangai: realybė visiškai kitokia

Karštais vasaros savaitgaliais Palangos paplūdimiai braška per siūles – nepaisant to, jog tautiečiai dažnai mėgsta lyginti poilsio Baltijos šalių pajūryje kainas, neva svetur galima pailsėti pigiau, dažnas vis tiek atostogoms renkasi savą pajūrį. Kasmet į Palangą keliaujanti žurnalistė ir keliautoja Goda Juocevičiūtė feisbuke pasidalijo įrašu, kuriame pastebi, jog dažnai Palangai tenkantys kraštiečių priekaištai sukuria daug klaidingų mitų ir stereotipų, o realybė – visai kitokia.

Sureagavo į skundus dėl maisto kainų: reikia suprasti, už ką mokame

Turbūt visiems žinoma „legenda“ apie neva milžiniškas maisto kainas Palangoje. „Neprasimaitinsi“, „Vien kepsnys – 50 eurų“, „Ten už pietus galima išleisti 100 eurų“, – reaguodama į panašius kraštiečių pasisakymus, G. Juocevičiūtė pabrėžia, jog kaina visuomet priklauso nuo kokybės, ir šis dėsnis galioja ne tik Palangoje.

„Žinokite, už pietus galima išleisti ir 500 eurų, jei tik finansinės galimybės ir skrandžiai leidžia. Ir kepsnį už 50 eurų labai paieškojus rasti įmanoma. Vilniuje, net „Ulan Batore“ ar „Tbilisy“, irgi yra Norvegijos ir Tokijo kainų – jei ieškosi, tai ir rasi. O realybė tokia, kad Palangoje gali papietauti ir už 5 ar 10 eurų. Nekalbu apie sovietine teftelių ir skudurų smarve atsiduodančias ir laike kaip muziejus užsikonservavusias valgyklas. Kalbu apie paprastas kavines ir užkandines. Ten gali pavalgyti ir maloniai, ir neskaniai, bet tai priklausys ne nuo kainos, o, pirmiausia, nuo kokybės“, – rašo ji.

Keliautojai taip pat pabodę skundai, kad Palangoje „vaikams ledų neįmanoma įpirkti“, nes porcija kainuoja 3 eurus. Anot jos, tuo nereikėtų stebėtis, nes mokame ne tik už ledų porciją.

„Tai tie patys ledai dukart brangesni tik paplūdimio „burbuluose“, kur gauni sėdmaišį ir jūros vaizdą. Už 100 metrų toliau nuo pliažo tie patys ledai kainuos jau 2 eurus, o gatvėje, kur jūros nesimato, – 1,5 euro. Tie, kas keliavę, supranta dėsnį, kad kažką pirkdamas „su vaizdu“, sumokėsi truputį daugiau, kad ir už espreso gurkšnį, jei nori juo pasimėgauti ne stovėdamas uždaroje patalpoje, o, tarkim, sėdėdamas prie staliuko, atsisukusio tiesiai į Katedrą, „dangaus bare“, arba terasoje, kurios pamatus skalauja bangos. Taip kad nereikia išpūtus akių stebėtis ir dramatizuoti, kad tas pats dalykas geresnėje vietoje – brangesnis. Mes visi visada mokėjome ir mokėsime už vietą ir vaizdą – taip jau yra“, – pastebi ji.

Komentuodami apgyvendinimo kainas, lygina nepalyginamus dalykus

Kraštiečiai dažnai mėgsta lyginti apartamentų Lietuvoje kainas su kainomis Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Tačiau keliautoja atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai lyginami skirtingi dalykai.

„Įspūdį apie latviškus apnakvindinimo ypatumus esu susidariusi iš dar neatvėsusių kelionių į Rygą, kur teko nakvoti labai skirtingomis sąlygomis. Tai jei geras 4 ar 5 žvaigždučių viešbutis, kaina bus ne mažesnė nei Vilniuje arba tokia pat. Jei tik koks ekonominės klasės viešbutėlis ar hostelis, nors ir pigesnis, paprastai bus klaikus dėl užsilikusių sovietinių raudonų kilimų, aprūdijusių dušinių, nevalytų džiakuzių ir kitų vulgarybių, kurios yra net ne kainos, o elementaraus padorumo ir skonio reikalas – tokių beverčių senienų, pavyzdžiui, Vilniuje išvis nelikę. Kiek teko booking’e nagrinėti Saulkrasčio ar Jūrmalos nakvynės vietų kainas, tai galiu drąsiai pasakyti, kad Palangoje už tokią pačią kainą galima rasti žymiai gražesnių, jaukesnių, tvarkingesnių variantų.

Beje, draugė džiaugėsi, kad kažkur Latvijos pajūry už dvivietį kambarį mokėjo 20 eurų, tikindama, kad „tokių kainų Lietuvoje nėra“, bet kai nupasakojo, koks tas kambarys, išaiškėjo, kad jis senas, pavargęs, netvarkytas nuo kokių 1990-ųjų, o vienintelis privalumas, kad yra nuosavas dušas ir šikinykas. Tai tokių vietų, skirtų tik pernakvoti, o ne ilsėtis, ir bėgti vos atsikėlus, Šventosios snarglynėse – pilna, manau, ir Palangoje tokių pačių yra, gerai paieškojus. Arba kempinge galima apsistoti. Pasiekimas ir tikras skirtumas būtų, jei už 20 eurų gautumėte naujutėlaičius apartamentus ar kambarį bent 3 žvaigždes realiai traukiančiame viešbutyje be senų kilimų. Visada lyginti reikia analogiškus, o ne skirtingos kategorijos dalykus ir paslaugas“, – sako G. Juocevičiūtė.

Remdamasi savo patirtimi ieškant nakvynės Palangoje, ji mano, kad kalbos apie tokios pačios kokybės pigesnes nakvynės paslaugas Latvijos pajūryje – mitas.

„Išduosiu, kiek šią vasarą mokėjau Palangoje už poilsį svečių namuose, kurie yra ne bobutės trobelė, o normali vila, dvivietis kambarys su šaldytuvu ir erdviu vonios kambariu – ramioje vietoje, idealiai sutvarkytas, šviesus, skandinaviškai minimalistinis, jaukus, nė dėmelės ar brūkšnelio ant sienų. Savininkų klausiau, kas jiems taip jaukiai tuos svečių namus įrengė, tai, sakė, sūnus interjero dizaineris, ir tai tikrai jaučiasi, kad kažkas gerai padirbėjo su išplanavimu ir erdvės suvokimu. Už tą dvivietį kambarį su savu vonios kambariu mokėjome 45 eurus už parą. Kiek ieškojau per booking'ą tokios pačios atmosferos kuklių svečių namų už tokią pačią ar panašią kainą Latvijos pajūryje, tai neradau“, – sako ji.

Manantys, kad Palanga – vien sausakimši paplūdimiai, triukšmas, Katunskytė ir buduliai, anot G. Juocevičiūtės, Palangos nepažįsta.

„Tie, kam Palanga yra šie epitetai, jos visai nepažįsta. Yra tik viena vieta, kur tankiai vyrauja marmalynė ir plastikas, tai – Basanavičiaus gatvė. Po gatvelę į šoną į vieną ar kitą pusę nuo šios cepelinų promenados, ir bus ramu. Dėl koncertų, tai Kurhauze, prašom, vyksta klasikos vakarai su garsiais Lietuvos operos solistais, jei jau tokie inteligentai esat. O budulių išvis neteko Palangoje sutikti – gal dėl to, kad tokių netraukiu. O jei rimtai, jau daug metų jų čia neregėjau – gal jie turi labai specifinių vietų rinktis? Gal jie visi važiuoja į Šventąją stovėti eilėje prie „Paršiukų rojaus“, ar kaip ten?“, – rašo keliautoja.