Tačiau rugpjūčio pradžioje Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras įspėjo: dviejose šalies maudyklose maudytis nerekomenduojama, o viename ežere – apskritai turėtų būti draudžiamos maudynės. Tad ką reikia žinoti apie mūsų šalies vandens telkinių kokybę ir kodėl aplinkosaugos ekspertai netrykšta optimizmu kalbėdami apie nieko gero nežadančias tendencijas.

Po padidinamuoju stiklu – Širvėnos ežero ir Kauno marių maudyklos

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (SMLPC), įvertinęs gautus liepos mėnesio antrosios pusės maudyklų vandens kokybės tyrimų rezultatus, pranešė, kad liepos mėnesį trumpalaikė tarša buvo nustatyta mažesniame skaičiuje maudyklų lyginant su birželiu.

Birželį trumpalaikė tarša nustatyta 15 iš 120 stebimų maudyklų, tai sudarė 12,5 proc. visų tirtų maudyklų, o liepą – 6 maudyklose, tai yra 6,8 proc.

Blogos naujienos mėgstantiems pasipliuškenti Kauno mariose: išplitus melsvadumbliams Kauno marių I ir II paplūdimių maudyklose, o jų kiekis didesnis nei 20 000 ląstelių/ml, maudytis nerekomenduojama.

Nustatyta, kad Kauno marių I paplūdimio maudykloje – 55645,21 ląstelių/ml melsvadumblių, Kauno marių II paplūdimio maudykloje – 23159,73 ląstelių/ml melsvadumblių.

Dar blogesnė situacija Biržų Širvėnos ežero centrinėje ir Jaunimo parko maudyklose – čia melsvadumblių kiekis viršija 100 tūkst. ląstelių/ml, o tokiame vandenyje turėtų būti draudžiama maudytis tol, kol išnyks grėsmė sveikatai.

Informaciją apie maudyklų vandens kokybę kiekvienoje apskrityje galima rasti SMLPC svetainėje. Ji atnaujinama iš karto gavus duomenis iš savivaldybių ir laboratorijų.

2019 metais, sulaukus duomenų už visą vasarą, visos pajūrio maudyklos buvo įvertintos kaip puikios kokybės.
Gražvydė Norkienė, SMLPC specialistė
Foto: DELFI / Rokas Tenys

Kodėl „žydinčiame“ vandenyje maudynės pavojingos?

SMLPC specialistė, Aplinkos sveikatos skyriaus vedėja Gražvydė Norkienė teigė, kad melsvadumblių išplitimas Kauno mariose – jokia naujiena, tai kartojasi metai iš metų.

„Priežasčių, dėl ko atsiranda melsvadumblių, pakankamai daug. Gali būti biogeninių medžiagų, pūvančių organinių medžiagų, šiukšlių, trąšų, maisto atliekų, nuotėkis į vandens telkinius, nors negalima sakyti, kad šalia plėtojama žemdirbystė, gyvulininkystė, bet galbūt kažkur yra dirvos erozijos.

Dabar atsiliekame praktiškai nuo visų numatytų tikslų. Kol kas su tais teršalais mes nesusitvarkome ir į Baltijos jūrą paduodame teršalų daugiau, nei esame įsipareigoję.
Martynas Pankauskas, Aplinkos apsaugos agentūros ekspertas

Dar viena priežastis – miesto plėtra, augimas, didėjanti populiacija. Taip pat – klimato kaita, oro šiltėjimas, tai tikrai skatina vandens „žydėjimą“.

Kauno marios „žydi“ kasmet, tik šiemet mažesnis tas melsvadumblių kiekis nei ankstesniais metais. Pernai buvo draudžiama maudytis, šiemet – rekomendacija“.

Specialistę stebino ne Kauno marios, o Širvėnos ežere atsiradę melsvadumbliai, tai – pirmas toks atvejis, kada fiksuojami tokie duomenys. „Manyčiau, klimato šiltėjimas leidžia augti vandens augalijai, kartu skatina vystytis melsvadumblius“, – teigė G. Norkienė.

Širvėnos ežeras
Foto: DELFI / Modesta Meškė

Kuo rizikuojama maudantis tokiame vandenyje?

„Pavojaus nemažai. Melsvabakterių yra nepaprastai daug rūšių. Daugiau kaip 50 proc. priskiriama toksinėms melsvabakterėms.

Poveikis skirtingas, atitinkamai vienos bakterijos veikia odą, kitos gali pakenkti kepenis, virškinimo sistemą, nervų sistemą. Labiausiai toksinams jautrūs ir pažeidžiami yra maži vaikai, senyvi ir alergiški žmonės.

Melsvabakterių sintetinami toksinai į žmogaus organizmą gali patekti maudantis, plaukiojant, nardant, užsiimant aktyviu vandens sportu. Galima netyčia gurkštelti tokio vandens arba į organizmą vandens lašeliai gali patekti tiesiog įkvepiant kartu su oru“, – kalbėjo G. Norkienė.

Norintiems atsigaivinti maudykloje, kurioje maudytis draudžiama arba nėra rekomenduojama, specialistė pataria sekti savivaldybių informaciją.

Anot jos, skirtingai nuo mikrobiologinės taršos, kada negalime pamatyti žarninių lazdelių ar žarninių enterokokų, nesunku pastebėti plika akimi, kada vanduo „žydi“.

„Vandens skaidrumas – vienas rodiklių, kuris išduoda jo „žydėjimą“. Net jei vandens telkinys nėra labai skaidrus, vizualiai matosi, kada vandenyje plaukioja žalios dalelės. Tad jei vanduo „žydi“, geriau vengti maudynių“, – rekomenduoja G. Norkienė.

Anot jos, maudyklų vandens kokybei įtakos turi mikrobiologinė tarša nuo nešvarių pakrančių, nuo laukinių paukščių buveinių, taip pat lankytojų gausos, oro sąlygų. „Pavyzdžiui, liūtys galėjo pakrantes paplauti, į vandens telkinį patekęs nešvarus vanduo keičia jo kokybę. Be to, lankytojai mėgsta pašerti antytes, gulbytes, o nuo vandens paukščių – tarša didelė“, – teigė specialistė.

Foto: DELFI / Rokas Tenys

Baltijos jūros maudykloms – aukščiausias įvertinimas

Vasaros pirmoje pusėje buvo linksniuotos pajūrio maudyklos. Maudyklų vandens kokybė vertinama pagal 2 mikrobiologinius parametrus: žarninius enterokokus ir žarnines lazdeles.

Birželio pabaigoje atgaivos nuo karščio ieškoję klaipėdiečiai ir uostamiesčio svečiai buvo priversti vengti Smiltynės paplūdimių – juose buvo uždrausta maudytis, nes vandens tarša viršijo leistinas normas. Smiltynės I ir II bendruosiuose paplūdimiuose vandens užterštumas žarninėmis lazdelėmis 2,5 karto viršijo leistinas normas.

Tačiau už uostamiesčio maudyklas atsakingos įstaigos „Klaipėdos paplūdimiai“ vyriausiasis gelbėtojas Aleksandras Siakki portalui Delfi teigė, kad atlikus pakartotinius tyrimus, rezultatai bylojo apie švarų vandenį.

Pirmojoje liepos mėnesio pusėje trumpalaikė tarša buvo nustatyta Palangos moterų paplūdimio maudykloje: liepos 6 d. buvo nustatytas 1,1 karto didesnis, negu leidžiama higienos normoje, žarninių lazdelių kolonijas sudarančių vienetų skaičius 100 ml vandens. Šis parametras Šventosios moterų paplūdimio maudykloje viršijo leidžiamas normas 1,7 karto.

Pakartotinai atlikus tyrimus liepos 13-ąją, Palangos moterų ir Šventosios moterų paplūdimių maudyklose vandens kokybė atitiko reikalavimus.

Anot SMLPC specialistės G. Norkienės, pajūryje esantys paplūdimiai vertinami kaip puikios kokybės.

„2019 metais, sulaukus duomenų už visą vasarą, visos pajūrio maudyklos buvo įvertintos kaip puikios kokybės. Ta trumpalaikė vandens tarša ir yra trumpalaikė, kartais kai mes informuojame, situacija būna pasikeitusi“, – teigė specialistė. Iš viso šalyje tiriamas 120 maudyklų vanduo, iš jų 16 – pajūryje, Kuršių mariose – tik viena maudykla, esanti Kintuose, kurioje tiriama vandens kokybė.

Dėl ko nerimauja ekspertai?

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras nėra vienintelė įstaiga, tirianti šalies vandens telkinių kokybę. Tiksliau – ji yra atsakinga už informacijos apie maudyklų vandens kokybę surinkimą ir viešinimą.

Valstybinių vandens telkinių ekologinį pulsą matuoja Aplinkos apsaugos agentūra, kuri atsakinga už kasmetinį upių ir ežerų valstybinį monitoringą. Jo metu fiksuojami, ištiriami fizikinių – cheminių kokybės elementų rodikliai, biologinių kokybės elementų (fitoplanktono, vandens floros (makrofitų ir fitobentoso), bestuburių (makrozoobentoso), žuvų) rodikliai ir pavojingos medžiagos. Kitaip sakant, šie tyrimai svarbūs norint įvertinti vandens telkinių ekologinę būklę.

Tyrimai vandens telkinių monitoringo vietose vykdomi rotaciniu principu (1 kartą per 3 metus arba 1 kartą per 6 metus), išskyrus intensyvaus priežiūros monitoringo vietas, kurios yra tiriamos kasmet.

Yra 54 upių vietos ir 9 ežerai, kuriuose kasmet vykdomas intensyvus priežiūros monitoringas. Tyrimų dažnumas priklauso nuo vandens kokybės rodiklių, pvz., intensyvaus monitoringo vietose upių fizikiniai-cheminiai kokybės elementų rodikliai tiriami kas mėnesį.

Liepos pirmoje pusėje Aplinkos apsaugos agentūra paviešino Europos Komisijai skirtą ataskaitą, joje pateikiama situacija saugant vandens telkinius nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių 2016-2019 metais.

Pagal šią vadinamąją Nitratų direktyvą visa Lietuvos teritorija priskirta nitratams jautriai zonai.

Ankstesnio ir dabartinio ataskaitinio laikotarpio monitoringo duomenimis, didesnėje dalyje šalies upių nitratų koncentracijos didėjo, o beveik trečdalyje (27 proc.) maksimalios koncentracijos viršijo direktyvos nustatytą ribinę normą (50 mg/l NO3).

Anot Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus specialisto Martyno Pankausko, priemonės, galinčios spręsti problemas, yra daugiau mažiau žinomos, tačiau jos Lietuvoje arba netaikomos, nėra privalomos teisės aktais, arba taikomos nepakankama apimtimi.

Pavyzdžiui, yra savanoriškos ir pasirenkamos tik už europinę paramą ir nėra populiarios tuose regionuose, kur vyrauja intensyvus ūkininkavimas: gaunant išmokas už tam tikrų aplinkosauginių priemonių taikymą būtina mažinti ūkininkavimo intensyvumą, o tai ūkininkams nėra finansiškai patrauklu.

„Mes laikome, kad vandens telkinio būklė pagal nitratus yra gera tuomet, kada nitratų koncentracija neviršija 2,3 miligramo litre. Dabar tendencijos tokios, kad nitratų kiekis didėja. Ir kai kuriuose telkiniuose didėja kartais lyginant duomenis su ankstesnio periodo tyrimais 2012-2015 metais.

2017 metais buvo priimta tokia Vandenų srities plėtros programa, skirta gerinti vandens telkinių būklę.

Pagal dabartines tendencijas matome, kad tų priemonių nepakanka, todėl siekiant užsibrėžtų tikslų, tiek europinių, tiek ir sveikos ir švarios aplinkos atžvilgiu, priemonių kiekis ir jų taikymo intensyvumas vykdant ūkinę veiklą (šiuo atveju žemės ūkio) turi būti žymiai didesnis, nei yra šiuo metu.

Tą patvirtina ir gaunami duomenys atliekant valstybinį monitoringą, o neretai vasaros metu ir žmonės skųsdamiesi netinkamais maudytis vandens telkiniais“, – teigė. M. Pankauskas.

Naujų iššūkių pateikia besikeičiantis ūkininkavimas

Pasak pašnekovo, galimų žemės ūkio taršos mažinimo priemonių yra išties daug.

„Tikslingas ir tikslus griežtai pagal tręšimo planą vykdomas laukų tręšimas.

Taip pat rekomenduojamas ir kartais privalomas tam tikrų tarpinių pasėlių auginimas, pavyzdžiui, nuėmus derlių užsėti tam tikromis kultūromis, kurios suriša biogenines medžiagas – azotą, fosforą, ir neleidžia rudenį, žiemą jiems išsiplauti.

Skatinami ražienų laukai žiemą, kitaip tariant, nerekomenduojama žiemą palikti tuščios, juodos žemės, antraip per šaltąjį laikotarpį išsiplauna tai, kas joje sukaupta, o kitą pavasarį trūksta augalams maistinių medžiagų.

Taip pat numatytos papildomos vandens telkinių apsaugos juostos: negalima ūkininkauti pernelyg arti upių, nes tręšiant laukus dalis nitratų tiesiog nuteka į vandens telkinį.

Žinomų kompleksinių priemonių, galinčių sulaikyti taršą, išties daug, o jų taikymas ir privalomumas turėtų priklausyti nuo ūkininkavimo intnesyvumo teritorijoje“, – kalbėjo M. Pankauskas.

Jis pridūrė, kad naujų iššūkių pateikia ir besikeičiantis ūkininkavimas: stipriai mažėja gyvulių, daugėja pasėlių plotų, o jiems gausiai naudojamos mineralinės trąšos.

Anot eksperto, pagal Vandenų srities plėtros 2017–2023 m. programą šiuo metu esame toli nuo užsibrėžtų tikslų.

„Dar turime įsipareigojimų ir Baltijos jūrai pagal Helsinkio konvenciją: kokį kiekį teršalų Baltijos jūra gali priimti iš Lietuvos. Dabar atsiliekame praktiškai nuo visų numatytų tikslų.

Kol kas su tais teršalais mes nesusitvarkome ir į Baltijos jūrą paduodame teršalų daugiau, nei esame įsipareigoję. Persilaužimo dar nematyti“, – tvirtino Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus specialistas.

„Europos Sąjungos principas toks, kad jei gerai gamtai ir gyvūnams, gerai ir žmogui. Šioje vietoje svarbi biologinė įvairovė. Auganti nitratų koncentracija stipriai kenkia žuvims, jų aplinka darosi toksiška. Žuvys priverstos traukti į kitą teritoriją arba neišgyvena, jų biologinė aplinka skurdėja“, – teigė M. Pankauskas.

Yra ir gerų naujienų: ežeruose ir tvenkiniuose vidutinės metinės nitratų koncentracijos neviršijo nustatytos ribinės vertės ir net 90 proc. šių telkinių vandens kokybė pagal nitratus, lyginant su ankstesniu ataskaitiniu laikotarpiu, buvo stabili arba gerėjo.

Mažesnę ežerų taršą lemia didesnė jų apsauga. Anot Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto Vahano Grigoriano, didžioji dalis Lietuvos ežerų yra saugomose teritorijose, kuriose iš dalies gali būti ribojama ūkinė veikla, ežerai labiau prižiūrimi, nuolat tikrinama jų kokybė ir būklė.

„Ten, kur intensyvi žemdirbystė, ten situacija prasčiausia, geografiškai – tai centrinė ir šiaurinė Lietuvos dalis.

Kalbant apie konkrečius upių baseinus, galima išskirti Lielupės baseiną, taip pat paminėti Nevėžio, Šešupės pabaseinius. Didžiausios nitratų koncentracijos fiksuotos Daugyvenės, Mūšos upėse.

Eilę metų tendencijos tokios, kad nitratų koncentracija vandens telkiniuose tik auga“, – kalbėjo V. Grigorianas.

Domino efektas

2016-2019 metais kartu su tiriamomis upėmis, ežerais ir tvenkiniais, pagal nitratų koncentraciją buvo įvertinta ir Baltijos jūra bei Kuršių marios.

Duomenys buvo palyginti su ankstesnių – 2012-2015 m. bei 2009-2012 m. – tyrimų rezultatais.

„Matome, kad pagal paskutinį nitratų tyrimo periodą, vandens kokybė pagal nitratų koncentraciją prastesnė už 2012-2015 metų duomenis, tas koncentracijos lygis vidutiniškai aukštesnis 1,6 karto, kai kuriose vietose – net iki 3 kartų.

Tos tendencijos nėra geros“, – tvirtino Aplinkos apsaugos agentūros Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja Aistė Kubiliūtė.

„Diskutuojant apie priežastis, azoto junginių koncentracijos padidėjimą siejame su augančiais grūdinių kultūrų pasėlių plotais, mineralinių trąšų naudojimu.

Reikėtų paminėti, kad Baltijos jūrą supa 9-ios valstybės, beveik visa Baltijos jūra (97 proc.) yra eutrofikuota, išskyrus šiauriausią jūros dalį – Botnijos įlanką. Azoto ir fosforo koncentracijos jūroje viršija geros vandens būklės rodiklius“, – teigė A. Kubiliūtė.


Pagrindinės medžiagos, skatinančios eutrofikaciją, yra fosforas ir azotas. Dėl žmonių ūkinės veiklos natūralus azoto ir fosforo kiekis Baltijos jūroje smarkiai padidėjo. Lyginant su 1900 metais, dabar jūra turi keturis kartus didesnį azoto ir aštuonis kartus didesnį fosforo kiekį, o pakrantės vandenys žydi 30-40 kartų dažniau nei XX a. pradžioje.

Šios medžiagos fosfatų ir nitratų pavidalu skatina fotosintezės procesą, kurio metu susidaro biomasė. Eutrofikacija yra reiškinys, kai dėl per didelio maistinių medžiagų kiekio vandenyje pernelyg išveši dumbliai ir kita augmenija, sutrinka organizmų pusiausvyra.

Eutrofikacijos metu vandens telkiniuose sumažėja vandens skaidrumas, susidariusi fitoplanktono biomasė yra puikus substratas bakterijų dauginimuisi, o kai kurios dumblių rūšys yra netgi toksiškos. Vėliau yra kiti procesai – biomasės puvimas, sieros vandenilio ir kitų teršiančių vandenį medžiagų susidarymas. Dėl to masiškai dūsta žuvys bei kiti vandens organizmai, žmonėms kyla pavojus užsikrėsti įvairiomis ligomis.

„Vandens kokybė Kuršių mariose, Baltijos jūroje jau yra pasekmė, priežastys slypi šalies vidaus vandens telkiniuose, nitratais upių užterštas vanduo juk suteka į marias ir jūrą“, – teigė Aplinkos apsaugos agentūros specialistė.

Ar tokiame vandenyje maudytis galima? Skirtingai nuo „žydinčio“ vandens telkinio ar tokio, kuriame fiksuojama žarninių enterokokų ar žarninių lazdelių didelė koncentracija, maudytis nitratų normą viršijančiame vandens telkinyje nepavojinga, tačiau nitratai turi ilgalaikį poveikį ekosistemai. Toks vandens telkinys dumblėja, apauga, dėl to mažėja vandenyje deguonies, žuvys ima dusti.

Pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą Lietuvoje iš viso yra tiriamos 578 upių vietos ir 357 ežerai bei tvenkiniai.

Valstybinis monitoringas atliekamas upėse, kurių baseino plotas yra didesnis kaip 30 kvadratinių kilometrų, ir ežeruose, tvenkiniuose, karjeruose, kurių paviršiaus plotas didesnis kaip 50 hektarų.