Prieš vykstant reikia pasidomėti
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Bendrųjų reikalų skyriaus vyr. specialistės Ligitos Braškytės, norint sužinoti, kur konkrečiu atveju galima arba draudžiama statyti palapines, būtina pasitikrinti toje teritorijoje galiojančius planavimo dokumentus, konkrečiose teritorijose galiojančius tvarkymo planus, saugomų teritorijų lankymo taisykles. Specialistės teigimu, lankymosi miške taisyklės taip pat reglamentuoja, kad apsistoti poilsiui su palapinėmis miškuose galima tik oficialiose stovyklavietėse, kempinguose.
„Saugomose teritorijose statyti palapinę galima tik tose vietose, kurios oficialiai nurodytos saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Juose pateikiama informacija apie jau esamas ir dar rengiamas stovyklavietes, todėl patariama pirmiausia paskambinti į parko, kurio teritorijoje jos yra, direkciją, kuri suteiks informaciją apie stovyklavietes ir kempingus“, – aiškina ji.
Kur negalima statyti palapinių?
Jos teigimu, Lietuvos pajūrio paplūdimiuose taip pat draudžiama nakvoti kopose ar priekopėse bei rengti stovyklavietes. Pašnekovė tikina, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko lankymo taisyklės draudžia statyti palapines ir kurti laužus tam tikslui nenustatytose ir neįrengtose vietose VISOJE Kuršių nerijos teritorijoje, išskyrus vienintelėje ten esančio Nidos kempingo teritorijoje.
„Palapinių ne tam skirtose vietose taip pat negalima statyti ir gamtos paveldo objektų teritorijose ir jų buferinės apsaugos zonose. Svarbu suprasti, kad prie ežerų gali būti ir poilsio, atokvėpio vietos, bet jose taip pat negalima statyti palapinių, nebent prie vandens yra įrengtos oficialios ir teisėtos stovyklavietės“, – komentuoja pašnekovė.
Kas laukia pažeidėjų?
Specialistė aiškina, kad pirmąjį kartą nepiktybiškas ir žalos gamtai nepadaręs poilsiautojas gali atsipirkti tik įspėjimu, tačiau dažniausiai žmonės žino, kad vienoje ar kitoje teritorijoje statyti palapinės yra draudžiama, tačiau vis tiek rizikuoja. Pasak jos, tokiais atvejais pažeidėjui už ATPK (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas) gali būti skiriama bauda nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų.
„Kartais pažeidėjai baudžiami ne tik už palapinės pastatymą negalimoje vietoje, bet ir už gamtai padarytą žalą, kadangi ten kur yra palapinė įprastai neapsieinama ir be laužo, šiukšlių palikimo ar net gamtos vertybių sunaikinimo“, – perspėja ji.
Kuo skiriasi poilsiavietė nuo stovyklavietės?
Neretai žmonės neskiria poilsiavietės nuo stovyklavietės ir pasistato palapines visai ne tam skirtose vietose. Anot L. Braškytės, esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad poilsiavietėje yra draudžiama apsistoti su palapinėmis ir kemperiais, tuo tarpu oficialios stovyklavietės tam ir yra skirtos.
„Poilsiavietė yra skirta trumpalaikiam poilsiui gamtoje be nakvynės, pavyzdžiui, važiuojant dviračiais poilsiavietėse galima atsikvėpti, papietauti ar užkąsti, kadangi jose paprastai būna įrengti lauko baldai, stoginės, šiukšliadėžės, greta būna įrengtos ir automobilių stovėjimo aikštelės, keliaujantiems automobiliu.
Stovyklavietė yra skirta poilsiui su nakvyne. Stovyklavietėse galima apsistoti ir su kemperiais arba palapinėmis. Stovyklavietėse būna įrengtos laužavietės, lauko baldai, stoginės, tualetai, konteineriai šiukšlėms, sutvarkyti priėjimai prie vandens telkinių. Taigi stovyklavietėse paprastai įrengta visa infrastruktūra reikalinga kelių dienų poilsiui su nakvyne“, – išsamiai pasakoja L. Braškytė.
Tinkamas elgesys gamtoje
Ji tikina, kad poilsiavietėse ir stovyklavietėse svarbu laikytis viešosios tvarkos, netriukšmauti ir tokiu būdu netrukdyti kitiems poilsiautojams ir net laukiniams gyvūnams, nešiukšlinti. Pašnekovė taip pat perspėja, kad nereikėtų be reikalo skinti augalų, ypač jei jie atrodo nematyti ir nepažįstami, kadangi tai gali būti saugomos rūšys.
„Laužus kūrenti tik specialiai tam įrengtose ir pažymėtose laužavietėse. Laužavietėms naudoti tik savo atsivežtas malkas arba surinktas sausas šakas, žabus, o laužą nustojus kūrenti ir jam užgesus – užpilti jį vandeniu arba žemėmis. Lauže jokiu būdu negalima deginti įvairių pakuočių ir susidariusių šiukšlių, kadangi jų degimo metu susidaro kenksmingos žmogui ir aplinkos orą teršiančios dujos. Automobilius statyti tik specialiai tam įrengtose automobilių stovėjimo aikštelėse“, – taisykles vardija ji.
Poilsiautojai renkasi vaizdingiausias vietas
Pašnekovė pasakoja, kad poilsiautojai išvykoms su palapinėmis dažniausiai renkasi vaizdingiausias Lietuvos vietas – saugomas teritorijas, todėl informacijos lankytojams siūloma pirmiausia ieškoti internete, pavyzdžiui, saugomų teritorijų direkcijų puslapiuose arba paskambinti direkcijų specialistams, kurie visada mielai pakonsultuoja šiuo klausimu, netgi parekomenduoja, kokius gamtos kampelius tuo pačiu aplankyti.
„Reikia įsitikinti, ar vieta, kurioje nusprendėte poilsiauti tikrai yra stovyklavietė arba kempingas. Atostogaujant ir ilsintis oficialiose stovyklavietėse ir kempinguose paprastai užtenka laikytis aukščiau paminėtų taisyklių ir nedrumsti ramybės kitiems poilsiautojams bei saugoti aplink jus esančią gamtą.
Pastaruoju metu taip pat akcentuojama, kad prižiūrimose stovyklavietėse dažniausiai, nors ir yra įrengtos šiukšliadėžės, tačiau jei atvykstate vos kelių dienų poilsiui su palapine, būtų puiku, jei iš anksto pasirūpintumėte ir šiukšlių maišais, ir visas susidariusias atliekas išsivežtumėte su savimi. Toks gamtą tausojantis stovyklavimas yra itin populiarus ir užsienio šalyse“, – užtikrina ji.
Palapinių negalima statyti ne šiaip sau
Pasak L. Braškytės, palapinių statyti bet kur negalima ne šiaip sau, kadangi pirmiausia taip kyla grėsmė gamtai. Ji pabrėžia, kad pačiuose vertingiausiuose gamtos kampeliuose, saugomose teritorijose, gamtos vertybės yra itin jautrios žmogaus poveikiui, todėl palapines tam tikroje vietoje statyti draudžiama neatsitiktinai. Pašnekovės teigimu, gamtoje įsikūręs žmogus net ir to nenorėdamas dažniausiai joje palieka pėdsaką, suniokoja arba pažeidžia natūralią miško paklotę, palieka šiukšlių, tyčiomis ar ne – skina retus augalus, drumsčia laukinių gyvūnų ramybę.
„Kyla rizika sukelti gaisrą netinkamai ir savavališkai įsirengus laužavietę. Poilsiaujant gamtoje iki šiol nevengiamas ir cheminių medžiagų – ploviklių ir kitų šarmų naudojimas, pavyzdžiui, stovyklavietėje plaunant rankas ir indus. Tai lokaliai užteršia dirvožemį, o per laiką šios cheminės medžiagos su lietaus vandeniu patenka ir į gilesnius dirvožemio sluoksnius, nuteka į vandens telkinius, šaltinius ir versmes.
Stovyklaujant gamtoje ir ypač saugomose teritorijose būtina suprasti, kad žmogus joje yra tik laikinas svečias, todėl turėtų gerbti ir saugoti vietą, į kurią atvažiavo“, – dar kartą primena pašnekovė.
