Savaitgalį „Bebenčiuke“ pietaujančius statybininkus pakeičia poilsiautojai

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gatvė – pats Druskininkų centras. Bet ir ja paėjus toliau nuo didžiųjų SPA centrų, maždaug pusiaukelėje tarp bažnyčios ir turgaus, galima rasti gerokai pigesnių už viešbučių restoranus valgymo vietų. Viena tokių, kur darbo dienomis druskininkiečiai renkasi valgyti vos per 3 eurus kainuojančius dienos pietus, o savaitgaliais juos pakeičia kurorto svečiai – kavinė „Bebenčiukas“.

Vėlyvuoju sovietmečiu druskininkiečiai didžiavosi vieni iš pirmųjų Lietuvoje atidarę tikrą vaikų kavinę. Iš tų laikų liko ne tik jos pavadinimas, bet ir vietinės dailės mokyklos mokinių sukurti gobelenai pagal partizanų išdaviko Kosto Kubilinsko pasaką „Bebenčiukas ir kvailutė“. Vaikų kavinės specifika išnyko iškart po privatizacijos, tolimais 90-aisiais, o prieš porą metų „Bebenčiuko“ patalpas išsinuomoję nauji šeimininkai išvalė dulkių ir riebalų sluoksniu padengtus gobelenus ir tarp baro butelių įkomponavo naują K. Kubilinsko knygos leidimą.

Pietūs Dzūkijoje
Foto: R. Sadausko - Kvietkevičiaus nuotr.


Darbo dienomis kas antras „Bebenčiuko“ lankytojas vilki statybininko uniformą ir niekas jų neveja persirengti. Dienos pietums už 3,30 euro patiekiami sotūs tradiciniai XX a. pabaigos lietuviški patiekalai – kotletai, guliašas, vištienos kepsniai. Trečiadieniais, kai „Bebenčiuke“ pakvimpa cepelinais, prie stalų jau nuo 11 val. renkasi namie jų išsivirti neturintys jėgų pensininkai, nelengvai virškinamo maisto nebijantys pareigūnai. Ne ką mažiau dienos pietų, negu parduoda vietoje, kavinės šeimininkai išvežioja pagal išankstinius užsakymus.

Pietauti į „Bebenčiuką“ atvažiavau penktadienį, kai jau buvo išvirta šiupininė sriuba ir ištroškinti kotletai. Dienos pietų valgytojai gauna kasdien tokį patį gėrimą – atšaldytą raudoną arbatą. Sriuba blizga riebalų sluoksniu, užmaskuotu žiupsneliu šviežių krapų. Nepersūdyta, sotu, sakyčiau, subalansuota fizinį darbą dirbančiam žmogui.

Kotletai su bulvių koše ir šviežių kopūstų salotomis primena tų laikų, kai mirusiuosius dzūkai dar šarvodavo namie ir specialiai pasamdytos virėjos gamindavo gedulingus pietus visam giedotojų ir gedėtojų būriui. Košė ne per skysta, o patį kotletą įveiktų net protezus namie užmiršę senoliai.
Savaitgaliais, kai pietaujančius statybininkus pakeičia iš didžiųjų šalies miestų suvažiavę poilsiautojai, „Bebenčiukas“ dienos pietų neverda, bet siūlo rinktis truputį brangesnius patiekalus iš meniu. Karbonadas su sūriu kainuoja 3,50 euro, lietiniai su varške – 2 eurus, lašišos kepsnys – 4, bulviniai blynai su grietine – 2,80 euro.

Pavalgyti galima ir Veisiejuose

Ančios ežero pusiasalyje įsikūręs miestelis su įspūdingu dvaro parku, sena bažnyčia ir anksčiausiai Lietuvoje įrengtu muzikiniu fontanu turistus traukia ne pirmą dešimtmetį, bet susirinkti iš jų pinigus dar tik mokosi. Vasarotojai kasmet užplūsta šio ežeringo krašto kaimo turizmo sodybas, ketvirtadieniais perka šviežias daržoves, uogas, sūrius ir dešras Veisiejų turguje, bet vietos nebrangiai papietauti, į kurią nebūtų gėda nusivesti netikėtai užgriuvusį svečią, miestelyje tektų gerokai paieškoti. Virš parduotuvės prie bažnyčios sovietmečiu veikęs restoranas dar šio amžiaus pradžioje tapo tik iš anksto užsakomų gedulingų pietų vieta, o kavinė privatizuotoje buvusioje pirtyje tai veikdavo, tai vėl užsidarydavo.

Pačiame miestelio centre, prie neįprastai mažo automobilių žiedo, į kurį reguliariai nepataiko užsižiopsoję vairuotojai, pro langelį prekiavusi kebabinė prieš keletą metų buvo rekonstruota į UAB „Alloro“ kavinę-piceriją. Žvelgiant iš išorės net sunku patikėti, kaip tokiame nedideliame pastate telpa virtuvė, baras ir net 5 stalai. Jeigu kaip aš, nelabai mėgstate XX a. paskutinio dešimtmečio Lenkijos pakelės užeigų stiliaus picų, Veisiejų picerijoje smarkiai neišlaidaujant galima suvalgyti visai padorius pietus. Brangiausi kiaulienos nugarinės kepsniai „Lokio kąsnis“ ir „Žarija“ kainuoja po 4,20 euro, bet išsirenku kuklesnį kiaulienos karbonadą už 3,40 euro ir puodelį žalios arbatos už 1 eurą.

Pietūs Dzūkijoje
Foto: R. Sadausko - Kvietkevičiaus nuotr.


Geru oru svečiai mieliau renkasi valgyti prie staliukų lauke, grožėdamiesi Šv. Jurgio bažnyčios ir Nepriklausomybės aikštės vaizdais ir pravažiuojančių automobilių vairuotojų manevravimu žiede. Grupelė į poilsiautojus panašių žmonių atsivedė mandagų amerikiečių akitų veislės šunį, kuris, kol valgiau, neįkyriai viena akimi stebėjo mano lėkštės turinį. Pakildami nuo suolų ir užleisdami stalą kitiems kavinės svečiams jie dar spėjo pagirti maistą: „Čia labai skanu“.

Net ir be sriubos veisiejietiško karbonado man visiškai užteko sočiai pavalgyti. Neluptos šviežios bulvės pagruzdintos iki traškaus paviršiaus, bet nepraradusios minkštumo viduje, pats kepsnys nepermirkęs riebalais, o likusi nemažos lėkštės dalis užpildyta smulkintais kopūstais tik iš paviršiaus papuoštais užuominomis į svogūnus ir pomidorus.

Merkinė pasmerkta tapti gurmanų piligrimystės vieta

Pokarantininė Merkinė savaitgaliais visai nepanaši į daugelį panašaus dydžio apsnūdusių Lietuvos provincijos miestų ir miestelių. Prie piliakalnio, apžvalgos bokšto ir Rotušės aikštėje vienu metu slampinėja tiek turistų, kiek čia ko gero nebuvo per visą pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį. Ilgąjį Mindaugo karūnavimo šventės savaitgalį išsinuomotame iš rajono valdžios Merkinės dvare atidaręs lauko restoraną keliautojas ir populiarių televizijos laidų apie maistą vedėjas Vytaras Radzevičius nė pats nesitikėjo, kad eilėje pavalgyti ir su juo nusiselfinti lauks per šimtą svečių. Šventė baigėsi, bet lankytojų antplūdis neslūgsta, restorano šeimininkas ir jam talkinantys šeimos nariai vos spėja kaisti egzotiškų sriubų puodus ir krauti į kepsninę dešreles.

Tačiau kulinarinė Merkinės šlovė prasidėjo visai ne nuo Vytaro puodų, o nuo mažo jaukaus šeimos restoranėlio, pavadinto bistro „Šilo kopa“. Užteks pasakyti, kad aną vasarą Druskininkuose poilsiavęs Liudvikas Andriulis parašė feisbuke geriausią maistą šiame krašte aptikęs būtent „Šilo kopoje“. Vėlyvą šeštadienio rytą vos atsidariusiame bistro dar įmanoma rasti laisvą staliuką, nors „Šilo kopos“ kiemas ir netgi gretima Vilniaus gatvės atkarpa jau užstatyti svečių automobiliais. Tarpdury sutikau merkiniškį gamtos mokslų daktarą Mindaugą Lapelę su Dzūkijos nacionalinio parko savanorio statusą pelniusiu šuneliu Pipiru, iškart radusiu apie ką šuniškai padiskutuoti su mano anglų senterės ir lietuvių skaliko mišrūne Seira.

Pietūs Dzūkijoje
Foto: R. Sadausko - Kvietkevičiaus nuotr.


Įsitaisėme po žydinčia liepa už kurios nuostabų kvapą bistro šeimininkai galėtų įtraukti į sąskaitą atskirą eilutą. Pasitikėdamas M. Lapelės rekomendacija, užsisakau virtinukų su burokėlių įdaru, pagardintų sėklomis ir žolelėmis už 7,90 euro ir ką tik nuskintų mėtų arbatą už eurą. Iš pradžių abejojau, ar patiekalas be mėsos gali būti ne tik skanus, bet ir sotus, nes pavalgyti sustojau prieš suplanuotą pusdienio grybavimą, bet pasirinkimas nenuvylė – buvo sotu, bet nesijautė jokio popiečio tingulio, trukdančio vaikštinėti po mišką. Šunys ne tik nebuvo išprašyti, bet ir be atskiro prašymo gavo dubenį vandens.

Meniu „Šilo kopoje“ keičiasi kasdien, priklausomai nuo to, kas miške ir dzūkų ūkiuose tuo metu užderėjo: šio krašto grybai, uogos, daržovės, prieskoninės žolės, medus ir mažųjų gamintojų sūriai. Kainos, žinoma, ne valgyklinės, atsidėti pietums reikėtų ne mažiau kaip po 10 eurų žmogui, o už 15 – 20 jau išsikelti tikrą gurmanišką šventę.

„Esame nedideli, todėl ką šviežiausio esame paruošę tai dienai, dėl nerealaus jūsų kiekio, kartais tiesiog išparduodame. Todėl neretai antroje dienos pusėje, kai kurie patiekalai tiesiog baigiasi. Kai kada ir užsidarome ankščiau, bet tikriausiai ir jums taip labiau patinka – gaunate visada šviežius patiekalus. Staliukai savaitgaliais nerezervuojami“, – pasakojo „Šilo kopoje“ šeimininkaujanti Edita Semeniukienė.

Merkinė matyt jau pasmerkta tapti gurmanų piligrimystės vieta, nes be dviejų jau veikiančių restoranų ir poros ledainių prie Merkinės krašto muziejaus bei piliakalnio, dar šiais metais baigiamame remontuoti pastate prie Rotušės aikštės atsidarys žvėrienos restoranas. Jau dabar savaitgalį Druskininkų gydyklose ir vandens parke sumanę praleisti didmiestiečiai laiką planuoja taip, kad iš kurorto išvažiuotų alkani ir bent pusdienį galėtų paaukoti Merkinei.