Artėjant gegužei lietuviai sunerimo, kad numatytu laiku (birželį) išvykti negalės, nes siena su Lenkija vargu ar bus atidaryta. Tuomet kreipėsi į „Bookingą“, per kurį užsakė viešbučius, dėl galimybės susigrąžinti pinigus. „Bookingas“ čia buvo bejėgis: patarė kreiptis tiesiogiai į viešbučių administratorius.
Pinigus grąžinti atsisakė
Penkias nakvynes Lenkijoje lietuviai užsisakė dar vasarį, kai apie karantiną ir sienų uždarymus niekas nė nesapnavo. Kaip tyčia jie pasirinko neatšaukiamąjį variantą (kai neatvykus pinigai negrąžinami), nes šiuo atveju kaina buvo mažesnė maždaug 60-ia eurų. Už vieną naktį penkiems asmenims (su pusryčiais) Krokuvoje, vadinamuosiuose apartamentuose (dviejų kambarių bute) senamiestyje, sumokėjo 80 eurų. Keturios naktys 3 žvaigždučių kalnų viešbutyje (du numeriai, pusryčiai, baseinas) kainavo 550 eurų.
Pagiriamasis žodis lenkams
Sauliaus žodžiais, per Lenkiją važiuoti, ir dar sekmadienį, – vienas malonumas. „Lenkai savo kelius susitvarkė taip nepriekaištingai, jog iš ten grįžus į Lietuvą jau nelabai geras pojūtis. Per Lenkiją važiuoji kaip per sviestą, turiu galvoje kelio dangą: jokių įdubų ar lopų. Žinoma, tie nenutrūkstami naujų kelių bei aplinkkelių, viadukų, tunelių ir t. t. tiesybos darbai sudaro šen bei ten kamščius, bet dėl to negali pykti...“
„Prisikabinti gali nebent prie nenupjautos žolės pakelėse, grafičiais apipaišytų autobusų stotelių ar neskoningų reklamos stendų, nes tai gadina bendrą estetinį vaizdą“, – pridūrė Vilija.
Krokuvos senamiestis, pasak palangiškių, taip puikiai restauruotas (ir toliau intensyviai tvarkomas), kad gatvelės, pastatai, aikštės atrodo kaip iš paveiksliukų. „Jautiesi esąs kažkur Vakarų Europoje, ne prasčiau nei, tarkim, kokioje nors belgiškoje Briugėje ar bavarų Fiusene“, – su baltu pavydu kaimynams kalbėjo Saulius.
Turistų badas
Lenkijoje visose patalpose (parduotuvėse, muziejuose) privaloma dėvėti kaukes, o įžengus į kavinę – iškart dezinfekuotis rankas. Pardavėjai, padavėjai ir kiti įstaigų darbuotojai, anot pokalbininkų, be išimties su kaukėmis. Tik lauke niekas jų nedėvi.
„Nepasakysi, kad dėl pandemijos Krokuvos senamiestis ištuštėjęs, nes žmonių palei Vyslą ir aplink Vavelį visgi zuja nemažai, ir gausybė kavinukių nestokoja valgytojų. Vis dėlto suvenyrų parduotuvėlės ir kiek atokesnės gatvelės – apytuštės. Nėra turistų. Nematėme nei kinų, nei amerikiečių, užsienio kalbų išvis negirdėti – vien tik lenkų“, – pasakojo Saulius.
Krokuvoje šeima aplankė pagrindinius taškus, susijusius su Lietuvos istorija. „Džiaugėmės išvydę didingą paminklą Žalgirio mūšiui, kokio mes patys neturime, – sakė Saulius, – ir tuo, kad senasis miestas išliko, nepaisant visų istorinių peripetijų bei praradimų, kad mažai tenukentėjo per APK ir komunistinį režimą. Koks geras jausmas visur matyti savą Vytį ir Gediminaičių stulpus, Jogailaičių kryžių, nusilenkti Jogailos, Kazimiero, Žygimanto Senojo ir jo vaikų palaikams... Kur, jei ne Krokuvoje, atžaloms priminti, kad XVI a. pradžioje lietuviškos kilmės dinastija valdė kone pusę Europos žemyno?“ – sakė Saulius.
Mėgėjai kalnuose
Tatruose lietuviai praleido tris dienas ir keturias naktis.
„Kojoms apšilti pasirinkome lenkų tinklalapyje Zakopane.pl žaliai pažymėtą (supratome, kad lengvą) maršrutą Kosceliskos slėnyje (Dolina Koscieliska), o desertui palikome prie Rysų viršukalnės esantį Morskie Oko – didžiausią iš daugybės Aukštųjų Tatrų ledyninių ežerų Lenkijos pusėje“, – pasakojo Vilija.
„Norint kopti į kalnus, tereikia išlįsti iš Zakopanės kurorto, pavažiuoti kelis kilometrus į kairę ar dešinę ir sustoti bet kurioje pakelės parkavimo aikštelėje. Mes sustojome pirmoje pasitaikiusioje, palikome automobilį (15 PLN) ir patraukėme taku per mišką. Kur jis veda, nesirūpinome: taip įdomiau. Kulniavome gal 3 km, kol priėjome bilietų kasą. Sumokėjome (po 5 PLN žmogui) ir buvome įleisti į tokį gana platų vieškelį palei kalnų upelį. Ėjome, ėjome... Vaikams pasidarė nuobodu, nes nėra veiksmo. Taigi metėme kelią dėl takelio, pamatę stačiai kylantį akmeninį taką, pažymėtą juodos spalvos lentele. Tų takų, žymimų mėlynai, geltonai, raudonai, žaliai ar juodai, į kairę ir dešinę pilna. Ten veiksmo jau tikrai yra“, – pasakojo lietuviai.
Šalčio urve
„Apie 100 metrų didžiuliais akmenimis kopėme stačiai į viršų, kol prikopėme trobelę. Čia mums vėl pardavė bilietus ir toliau jau... šliaužėme, ropojome, krypavome žąsele, – juokėsi Vilija. – Tokiu siauru, labai šaltu, šlapiu ir slidžiu tuneliu.“
Pasak Sauliaus, tai buvo 700 m ilgio įtrūkis įstrižai kalno, vadinamas Šalčio urvu (Jaskinia Mrozna). Jame yra elektra, šviečia kelios lempos, vietomis – turėklai ir grandinės įsikibti. „Su didele kuprine čia negalėsi eiti, nes nepralįsi ten, kur gali judėti tik ropomis.“
Išlindę iš urvo klaipėdiečiai iškart išvydo įspėjimą, reikalaujantį greitai išeiti iš šios teritorijos, nes dėl erozijos aukščiau esančios uolienos linkusios kristi žemyn.
Tuščias vandens parkas ir sausakimšos Krupuvki kavinės
Antrą viešnagės dieną šeima ilsėjosi Zakopanės vandens parke. „Žmonių buvo labai mažai, didžiąją laiko dalį čia buvome beveik vieni (tik porai valandų užpuolė dvi mokinių ekskursijos). Nors lankytojų nedaug, kaip įprastai veikia visi atrakcionai, terminės vonios, kavinukė.“ Kaina penkių asmenų šeimai – 87 eurai.
Po maudynių vandens parke išalkę lietuviai nuvyko į Zakopanės „basanavičių“ – t. y. pagrindinę turistų gatvę su gausybe parduotuvių, kioskų ir kavinių. Į vieną iš jų užsuko pavalgyti tradicinių kalniečių patiekalų. „Mūsų neperspėjo, kad vienos porcijos užteks dviem, tad užsisakydami gerokai persistengėme... Penki pirmieji (grybų sriuba) ir penki antrieji patiekalai (lašišų kepsniai) su arbatpinigiais mums kainavo 300 zlotų. Tai būtų apie 13 eurų žmogui.“
Morskie Oko
„Morskie Oko – didžiausias ežeras Tatruose ir neabejotinai vienas gražiausių gamtos paveikslų pasaulyje, – sakė Vilija ir Saulius. – Keliauti iki jo tenka maždaug pustrečios valandos. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki Morskie Oko – apie 9 km. Kelias platus, asfaltuotas, tačiau kyla įkalnėn, todėl kojoms darbo pakankamai. Nėra labai lengvas maršrutas, bet vaizdingas, užtat žmonės žygiuoja ir su mažais vaikais, ir stumia neįgaliųjų vežimėlius, matėme einant ir besilaukiančias moteris...“
Maršrutas prasideda vietovėje Palenica Bialczanka, automobilių stovėjimas kainuoja 20 PLN, bilietas – 5 PLN žmogui.
Kelyje į Morskie Oko įrengtos kelios poilsio aikštelės su biotualetais, kavinėmis. Sustoti norisi daug kartų – pasigrožėti nuostabiais vaizdais, kojas pailsinti, vandens atsigerti.
„Mums labai pasisekė dėl orų. Nors ryte virš viešbučio niaukstėsi ir kaupėsi debesys, kiek lašnojo, ir nerimavome, kad tik neimtų žaibuoti, bet kelyje link garsiojo ežero pamažu išsigiedrijo. Tokiu oru atsiveria nepaprasti vaizdai. Gali iš tolo pasigrožėti Baltojo vandens slėniu (Slovakija) ir net įžiūrėti Aukštųjų Tatrų milžiną Gerlachą – aukščiausią Karpatų viršukalnę (2 655 m virš jūros lygio)“, – pasakojo lietuviai.
Apie kainos ir kokybės santykį
Viešbutį Tatruose palangiškiai rinkosi, kad būtų kuo aukščiau kalnuose, vaizdingoje vietoje, su pusryčiais ir – vaikams svarbu! – su baseinu.
„Atostogos su šeima – geriau jau trumpos, bet būtinai tokios, jog „pakeistume realybę“, – sakė Vilija. – Man asmeniškai tai reiškia nedaryti to, ką darau ne atostogų metu: t. y. nesukti sau galvos dėl visų darbinių, buitinių rūpesčių, netaupyti, negaminti, neplauti, netvarkyti, nesirūpinti naminiais gyvūnais, nebarti vaikų, nebambėti ant vyro... Ir pakeisti kraštovaizdį.“
Palangiškiai prisipažino, kad jiems būtų sunku įvardyti konkrečią sumą, kiek pinigų reikia tokioms atostogoms. Degalai kainavo 150 eurų.
„Kiek reikia nakvynėms? Priklauso nuo komforto. Mums, penkiems asmenims, šešios nakvynės kainavo 830 eurų, bet galima nakvoti perpus pigiau. Kiek reikia maistui? Mes valgėme ir pusryčius (nakvynės vietose), ir pietus, ir vakarienę kavinėse. Pakeliui pilna „Biedronkų“ ir „Lidl“, taigi galima ir pataupyti, bet mes nė vienos iš 5 dienų negaišome laiko ieškodami, kaip ir kur pigiau pavalgyti. Stojome ir valgėme, kai tik išalkdavome. Pakeliui – KFC ar „McDonald‘s“. Atvykę į Krokuvą, pavakarieniavome vengriško maisto užkandinėje, kitą dieną papietavome ukrainiečių kavinėje. Kelis kartus leidome sau pavakarieniauti savo viešbutyje „Tatra“ (beje, pigiau nei Krupuvki gatvėje)“, – pasakojo Vilija.
Vilija ir Saulius sakė paprastai iš anksto užsisakantys ir nakvynę pakeliui namo, tačiau šiemet to nedarė. „Tų načlegų pakeliui netrūksta, o keliautojų dabar juk gerokai mažiau. Manėme, pradės temti – stosim ir pernakvosim. Gal ir pigiau bus? Vakarop, jau važiuodami pro Augustavą, pamatėme iškabą „Viešbutis „Varšuva“ – ten ir užsukome. Labai gražus viešbutis, 4 žvaigždučių, prie ežero... Pasiūlė nakčiai du numerius už 260 eurų. Aplinka viliojo, bet... atsisakėme, nes mums tereikėjo pernakvoti ir anksti ryte išvykti. Namai čia pat – pagailo pinigų. Nutarėm pasilikti tokį prabangų būstą tam kartui, kai galėsime ilgiau pabūti Augustave. Vos už kelių dešimčių kilometrų pakelėje aptikome dailius svečių namus „Abro“. Du kambariukai plius pusryčiai, švara nepriekaištinga. Paprašė 113 eurų.“
Grįžusi namo, Vilija pasižiūrėjo minėtų nakvynės vietų kainas per „Bookingą“. Viešbutis Augustave – 50 eurų mažiau, nei siūlė vietoje, „Abro“ – tiek pat.
Ar vis dar pigiau nei Lietuvoje?
Apie maisto kainas Lenkijoje, pasak keliautojų, nėra ko daug kalbėti, nes jos panašios į mūsiškes. „Viešbučiai, vandens parkai – tikrai pigesni, bet visa kita – be didelių stebuklų. Maistas, drabužiai kainuoja panašiai. Kai kas vienur kitur šiek tiek pigiau (pvz., prekybos centre šalia Balstogės, kur papietavome ir pasidairėme po drabužių, batų skyrius), bet šiaip nėra didžiulio skirtumo, palyginti su Lietuva“, – pasakojo Vilija.
