Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, vasaromis mažame skverelyje įsikuria dailininkė Anna Lopucha-Vinauskienė. Aptarnauti gausų klientų būrį ir atlikti techninius darbus moteriai padeda jos vyras.

Noras būti kaip Leonardo da Vinci

„Talentą piešti paveldėjau iš tėčio, o savo vaikystę prisimenu per tai, kas susiję su piešimu“, – pasakojimą apie save pradeda A. Lopucha-Vinauskienė. „Kai buvau vaikas, dažniausiai piešdavau balerinas ir arklius“, – šyptelėjusi prisimena ji.

Annos mama jai pasakojo, kad dar būdama darželyje ji piešė kitaip nei kiti grupės draugai.

Dailininkė Anna Lopucha
Foto: DELFI

Būdama 14-os metų, menininkė perskaitė knygą apie Leonardo da Vinci biografiją, kuri moterį sukrėtė ir įkvėpė: „Buvo rašoma, kad Leonardo da Vinci piešė 10 metų po 10 valandų per dieną. Ir be jokios pertraukos. Mane tai sužavėjo, išsyk supratau, kad noriu būti kaip šis garsus menininkas.“

A. Lopucha-Vinauskienė tiki darbštumo, meistriškumo ir talento sėkmės kombinacija.

Autoritetai

Noras tobulinti dailės žinias moterį atvedė į keturmetę dailės mokyklą, dabartinę Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą. Vėliau žinių kelias nuvingiavo iki Dailės akademijos, į kurią, tuomet jaunai merginai, įstoti pavyko ne iš pirmo karto. „Pirmąjį kartą į Dailės akademiją manęs nepriėmė dėl mano negalios“, – karčią patirtį prisimena A. Lopucha-Vinauskienė.

Moteris mokėsi ir pas dailininką Alfredą Šatą, kuris buvo ne tik Annos mokytojas, autoritetas, bet ir bičiulis.

Dailininkė Anna Lopucha
Foto: DELFI

„1991-aisiais baigiau akademiją, tais pačiais metais gimė ir sūnus. Tai buvo nepavydėtini laikai, buvo sunku pragyventi iš piešimo. Kad nestigtų pinigų, užsiiminėjau mezgimu, netgi tinkliniu marketingu.“

Anna prisimena, kad buvo toks laikas, kai nupieštas ir parduotas piešinys neatpirkdavo nė medžiagų. Nupieštas paveikslas per du mėnesius tiek nuvertėdavo, kad to, ką gaudavo, užtekdavo tik maistui.

Lemtinga vasara

Iš Kauno kilusi dailininkė A. Lopucha-Vinauskienė, būdama vos 16-os, per nelaimingą atsitikimą neteko dešinės kojos.

„Buvo pati birželio pradžia, su draugais maudėmės Kauno mariose. Vandenyje plaukiojo ir motorlaivis su gimtadienį šventusiais jaunais gelbėtojais. Vyrukai norėjo mane paerzinti, o draugai puolė ginti. Kilo sąmyšis. Pajutau, kad motorlaivis sraigtu užplaukė tiesiai ant manęs. Ligoninėje dešinę koją amputavo aukščiau kelio“, – liūdną istoriją prisimena Anna.

Nors Anną buvo užklupęs ir juodų minčių etapas, kuomet nesinorėjo nei piešti, nei gyventi, moteris tikina niekuomet nenuleidusi rankų, nepasidavusi: „Aš vedu ir motyvacines paskaitas reabilitacijos centruose, moterų užimtumo centruose. Pasakoju, kad niekuomet negalima pasiduoti, visuomet yra išeitis.“

Užsakymai ateina ir iš Meksikos

Menininkė yra gerai žinoma ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Ieškodami, kam nutapyti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio portretą, Prekybos ir pramonės rūmų atstovai kreipėsi į Dailininkų sąjunga, klausdami, kas geriausiai piešia portretus. Šiam darbui buvo pasiūlyta Anna. „Šį darbą piešiau dvi savaites“, – prisimena moteris.

Dailininkė Anna Lopucha
Foto: DELFI

Tačiau užsakymai plaukte plaukia ir iš kitų užsienio valstybių: Amerikos, Australijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, net Meksikos. Portretistė juokiasi, kad pastarojoje šalyje jau turi visą gerbėjų klubą.

Į Palangą – kad neprarastų įgūdžių

Šiųmetinė vasara – jau 20-oji kaunietės piešimo Palangoje vasara. Per pastarąjį dvidešimtmetį moters darbo grafikas įgavo aiškų režimą: trys mėnesiai Palangoje, likę devyni – Kaune.

„Visų pirma, į Palangą atvykstu piešti tam, kad galėčiau piešti iš natūros. Tai visai kitas piešimo pobūdis nei iš nuotraukos“, – patikina dailininkė. „Taip pat džiaugiuosi galimybe kvėpuoti grynu oru. Grįžusi į Kauną piešiu užsidariusi tarp keturių sienų, kvėpuoju aliejiniais dažais, skiedikliais“, - paaiškina Anna.

Dailininkė Anna Lopucha
Foto: DELFI


„Mėgstu piešti iš natūros, tuomet jaučiu žmogaus energetiką. Ji tokia stipri, kad pažvelgusi į jau nupieštą portretą, galiu pasakyti pozuojančiojo specialybę“, – piešimo Palangoje pliusus toliau vardija Anna.

Dailininkė Palangoje kasdien dirba po 11-12 valandų. Portretą pastele nupiešti užtrunka apie pusantros valandos, pieštuku – 20 min.

Kurorte – trigubai didesnis uždarbis

Paklausta, kiek uždirba vasaros metu Palangoje, Anna atsako: „Triskart daugiau, nei dirbdama Kaune.“ Moteris patikslina, kad prie didesnio uždarbio prisideda ne tik gausesnis klientų būrys, bet ir galimybė dirbti ilgesnes valandas dėl natūralios dienos šviesos. Stambiausias pirkinys, kurį moteris yra nusipirkusi iš Palangoje sukauptų lėšų, – automobilis.

Dailininkė Anna Lopucha
Foto: DELFI


Nors Anna teigia, kad jos didžiausia motyvacija – darbas, visgi pripažįsta, kad yra tekę dirbti ir dėl pinigų. „Susiklostė tokia situacija, kad buvome išvaryti iš savo pačių namų, reikėjo vietos ir mamai, todėl dirbau čia daugiau, nei galėjau, verkiau iš nuovargio, bet kitos išeities nebuvo“, – skaudžia patirtimi dalijasi moteris.

Konkurentai bėga tolyn

Skverelis, kuriame dirba A. Lopucha-Vinauskienė, yra dvivietis, tačiau Anna yra absoliuti šios vietos čempionė – šalia jos niekas kitas piešti nedrįsta.

„Anksčiau šioje vietoje dirbo viena moteris: ji per dieną nupiešdavo du portretus, o aš piešdavau visą dieną“, – dailininkų darbo skirtumus įvardija Anna.

Dailininkė Anna Lopucha
Foto: DELFI

Portretistė samprotauja, kad klientai, rinkdamiesi, kam patikėti savo portretą, neabejotinai rinksis tą, kurio darbas vyksta nesustodamas: „Jei sėdėčiau čia be darbo, nedirbčiau, retas, kuris prieitų.“

Skirtingos vasaros

„Prieš 20 metų dailininkai dirbdavo tik vakare. Dieną pliažas, o vakare, kai sutemdavo, įjungdavo šviesas ir piešdavo. Bet jie piešdavo juodai baltus paveikslus, o aš atvažiavau su spalvomis. Pas mane norinčiųjų buvo labai daug, klientai ėmė užsirašinėti: pirmieji ateidavo apie 11 valandą ryto, vos man pradėjus dirbti, ir taip paeiliui iki pat vakaro“, – apie pirmąją darbo vasarą Palangoje pasakoja moteris.

Dailininkė Anna Lopucha
Foto: DELFI


Anna pastebėjo ne tik pasikeitusį darbo pobūdį, bet ir poilsiautojus: „Būdavo laikas, kai už ant mano nugaros esančių laiptų susirinkdavo publika, jie stebėdavo, kaip piešiu, o pabaigus darbą sulaukdavau aplodismentų. Tai mane labai smarkiai stimuliuodavo, gaudavau tokį didelį energijos pliūpsnį, adrenalino. Dabar žmonės skuba, nebeturi laiko.“

„Jau kadaise nupiešti vaikai užaugo ir atveda savo vaikus. Štai šiandien piešiau berniuką, kurį atvedė mama, kurią irgi piešiau, kai jai buvo 13 metų“, – Anna pastebi ir kartų kaitą.

Tačiau per visus 20 metų dailininkė sakosi darbo turinti visada, o jei tiksliau – vis daugiau ir daugiau.